infa.lt

Enzimai ir gyvenimo trukmė

23 vasario
01:01 2018

Enzimai

Išskirtinio interviu metu, enzimų tyrinėtojas, daktaras Edward Howell pasakė, kodėl jis mano, kad:

Enzimai esantys maiste gali būti pagrindiniu faktoriumi stabdančiu lėtinių ligų atsiradimą ir ilginantys žmogaus gyvenimo trukmę.”

Dr. Edward Howell gimė Čikagoje 1898-ais metais. Jis turi ribotą medicininę licenziją Ilinojaus valstijoje. Ribotos licenzijos savininkas turi praeiti tą patį medicininį egzaminą kaip ir medicinos daktaras. Gavęs licenziją daktaras Howell prisijungė prie profesionalių darbuotojų grupės „Lindlahr Sanitorium“ kurioje jis pasiliko šešeriems metams. 1930-ais m. jis įkūrė privačią įstaigą lėtinėms ligoms gydyti mitybos ir fizinių pratimų būdu.

Iki savo atsistatydinimo 1970-ais m. daktaras Howell buvo užsiėmęs privačia praktika tris dienas per savaitę. Derindamas savo laiką, tuo pačiu skyrė dėmesio įvairioms tyrinėjimo rūšims. Daktaras Howell yra pirmasis tyrinėtojas, kuris pripažino enzimų svarbą maiste ir žmogaus organizme. 1946-ais m. jis parašė knygą „The Status of Food Enzimes in Digestion and Metabolism.” Sekanti daktaro Howell knyga buvo pavadinta „Enzime diet“.

Ši knyga turi nuorodas, šaltinius ir medžiagą enzimų teorijoms, kurias daktaras Howell bendrai pavadino, „The Food Enzime Concept“. Rankraštis „Enzime diet“ apžvelgia mokslinę literatūrą nuo 1973 m. Joje yra apie 160 000 žodžių, ir ją sudaro 47-ios lentelės bei 695 nuorodos į pasaulinės mokslinės literatūros šaltinius.

Duodamas interviu daktaras Howell atsako į klausimus:

Kas yra enzimai, ką jie daro mūsų organizmuose, kodėl jis mano, kad enzimų trūkumas juntamas pas visus žmones ir galiausiai, – ką mes galime pakeisti.

„Vitaminai, mineralai, hormonai negali atlikti savo funkcijų be enzimų“.

HDN: Kas yra enzimai?

HOWELL: Enzimai yra medžiagos, kurios padaro gyvenimą įmanomu. Jie yra būtini kiekvienai cheminei reakcijai vykstančiai mūsų organizme. Be enzimų jokia veikla nebūtų įmanoma. Vitaminai, mineralai ir hormonai negali atlikti savo funkcijų be enzimų.

Pažiūrėkime į tai iš šios pusės: Enzimai yra „darbo jėga”, kuri stato jūsų kūną, taip pat kaip statybininkai yra darbo jėga, kuri stato jūsų namą. Jūs galite turėti visas būtinas statybines medžiagas ir medieną, tačiau kad pastatytumėte namą, jums reikia darbininkų, kurie atspindi gyvybinį gyvenimo elementą.

Taip pat jūs galite turėti visas maistingas medžiagas – vitaminus, baltymus, mineralus ir taip toliau, tačiau jūsų organizmui vis dar reikia enzimų – gyvenimo elemento – kad išlaikytumėte organizmą gyvą ir sveiką.

HDN: Ar enzimai yra tas pats, kas cheminiai katalizatoriai, kurie greitina įvairias reakcijas?

HOWELL: Ne. Enzimai yra kur kas daugiau, negu tik katalizatoriai.

Katalizatoriai yra tiktai nejudančios medžiagos. Jie neturi jokios gyvenimiškos energijos, kurią mes randame enzimuose. Pavyzdžiui, enzimai, kai veikia – skleidžia kažką panašaus į spinduliavimą. Katalizatoriai to atlikti tiesiog negali. Be to, nors enzimai turi savyje baltymų – ir kai kurie turi savyje vitaminų – tačiau aktyvumo faktorius enzimuose niekada nebuvo susintetintas.

Nėra jokio baltymų derinio, ar kokio kito amino rūgščių derinio, ar kokios kitos medžiagos derinio, kuris suteiktų enzimo aktyvumą. Yra baltymų, kurie yra enzimuose. Tačiau, jie atstoja tiktai enzimų aktyvumo faktorių pernešėjų funkciją. Dar daugiau, mes galime pasakyti, kad enzimai susideda iš baltymų nešėjų, įkrautų energetiniais faktoriais, kaip kad baterija susideda iš metalinių plokščių įkrautų elektros energija.

HDN: Iš kur atsiranda enzimai mūsų kūne?

HOWELL: Atrodo, kad mes paveldime tam tikrą enzimų potencialą gimimo metu.

Šio riboto aktyvumo šaltinio arba gyvybinės galios mums turi užtekti visam gyvenimui. Tai yra taip pat, kaip kad jūs paveldėtumėte tam tikrą pinigų kiekį. Tačiau, jeigu judėjimas bus tik vienpusis – vien išlaidos ir jokių pajamų – jūs išnaudosite visus pinigus.

Knygos viršelis - EnzimaiPanašiai ir su enzimais, kuo greičiau jūs išnaudosite savo enzimų aktyvumą, tuo greičiau jie pasibaigs. Bandymai įvairiuose universitetuose parodė, jog nepriklausomai nuo rūšies, kuo greitesnė medžiagų apykaita, tuo trumpesnė gyvenimo trukmė. Esant analogiškoms aplinkybėms, jūs gyvenate tiek ilgai, kiek jūsų kūnas turi enzimų veiklos faktorių, kad pagamintų iš jų enzimus. Kai kūnas pasieka ribą, kai negali gaminti tam tikrų enzimų gyvenimas baigiasi.

HDN: Ar žmonės daro kažką, kas priverčia juos išeikvoti jų ribotą enzimų kiekį?

HOWELL: Taip. Beveik visi asmenys valgo maistą, kuris pagrinde yra termiškai apdorotas. Atminkite, kad visas maistas kuris yra apdorojamas 100 laipsnių temperatūroje sunaikina 100% visus jame esančius enzimus.

Jei enzimai būtų maiste kurį valgome, jie atliktų nemažą virškinimo proceso dalį savarankiškai. Tačiau, kai jūs valgote termiškai apdorotą maistą – maistą be enzimų, tai verčia kūną savarankiškai parengti enzimus būtinus maisto virškinimui. Tai eikvoja ribotas kūno enzimų sankaupas.

HDN: Mityba kurioje vyrauja didžioji dalis termiškai apdoroto maisto, kokią žalą jį daro mūsų enzimų sankaupoms.

HOWELL: Aš manau, kad tai yra viena iš svarbiausių pirmalaikio senėjimo ir ankstyvos mirties priežasčių. Taip pat manau, kad tai yra viena iš priežasčių degeneracinėms ligoms.

Pradėkime nuo to, kad, jeigu kūnas yra perkraunamas aprūpinti daugybe enzimų seilėms, skrandžio sultims, kasos ir žarnyno sulčių gamybai, tuomet kūnas turi mažinti enzimų gamybą kitiems tikslams.

Jeigu taip atsitinka, tai kaip tuomet kūnas gali gaminti pakankamai enzimų, kad aprūpintų smegenis, širdį, inkstus, plaučius, raumenis ir kitus organus ir audinius? Šis enzimų „vogimas“ iš kitų kūno dalių, kad aptarnautu virškinimo traktą sukuria enzimų gavimo varžybas tarp įvairių kūno organų sistemų ir kūno audinių. Medžiagų apykaitos sutrikdymas gali būti tiesioginė vėžio, širdies ligų, diabeto, arba daugelio kitų nepagydomų lėtinių ligų priežastis, Tokia enzimų trūkumo būklė yra pas dauguma žmonių, besimaitinančiu civilizuota, enzimų neturinčia mitybą.

HDN: Ar žmogiškos ligos prasidėjo, kai pradėjome kaitinti maistą?

HOWELL: Taip tvirtina įrodymai.

Pavyzdžiui, prieš 50.000 metų Neandertalietis žmogus plačiai naudojo ugnį ruošiant maistą. Jis gyveno urvuose ir valgė daugiausiai keptą mėsą, kaitinamą ugnies, kuri šildė urvus. Šie teiginiai yra užfiksuoti moksliniais įrodymais, mano publikuotuose ir nepublikuotuose darbuose. Iš iškasenų įrodymų mes žinome, kad Neandertalietis žmogus kentėjo nuo pilnai išsivysčiusio deformuojančio artrito. Įmanoma, jog Neandertalietis žmogus taip pat turėjo diabetą, vėžį, ar inkstų ligas. Tačiau to mes niekad nesužinosim, nes visi minkštieji audiniai sunyko be pėdsakų.

Tarp kitko, dar vienas urvų gyventojas buvo urvinis lokys. Ši būtybė saugojo Neandertalietį žmogų nuo urvinio tigro, kuris taip pat norėjo apsisaugoti nuo atšiauraus oro. Urvinis lokys, pasak paleontologų, buvo iš dalies prijaukintas gyvūnas ir labiausiai tikėtina, jog mito ta pačia kepta mėsa, kurią valgė urvinis žmogus.

Kaip urvinis žmogus, taip ir lokys kentėjo nuo lėtinio, deformuojančio artrito.

HDN: Ar įmanoma, kad šaltas oras, o ne kaitinamas maistas buvo atsakingas už Neandertaliečio artritą?

HOWELL: Ne, aš nemanau, kad oras buvo su tuo labai susijęs.

Pavyzdžiui, žvilgtelėkime į primityvųjį eskimą. Jis gyveno tokioje pačioje aplinkoje, kaip Neandertalietis žmogus. Vis dėl to, eskimas niekada nekentėjo nuo artrito ar kitų lėtinių ligų. Tačiau eskimas valgė daug neapdoroto maisto. Mėsa, kurią jis valgė, buvo tik šiek tiek pašildyta ir neapdorota viduryje. Todėl eskimas gaudavo didelį kiekį maisto enzimų su kiekvienu valgiu. Tiesą sakant, pats žodis „eskimo” kilęs iš indėniško posakio, kurį reiškia „tas, kuris valgo neapdorotą”.

Tarp kitko, tarp Eskimo žmonių nėra žiniuonių tradicijos. Bet tarp Šiaurės Amerikos indėnų grupių, kurios valgė nemažai virto maisto, žiniuonis turėjo svarbią vietą gentyje.

HDN: Kokie yra įrodymai, kad žmonės kenčia nuo enzimų trūkumo.

Howell: Jų yra tiek daug, kad galiu apibendrinti tik mažą dalį. Per pastaruosius 40 metų aš surinkau tūkstančius mokslinių publikacijų, kurios dokumentuotų mano teorijas.

Pirmiausia, žmonės turi patį žemiausią krakmolo virškinimo enzimų kiekį kraujyje, lyginant su bet kokiu kitu gyvu padaru. Taip pat turime aukščiausią šių enzimų kiekį šlapime, o tai reiškia, kad jie yra greičiau išnaudojami. Yra ir kitų įrodymų, rodančių, kad maži kiekiai šių enzimų nėra susiję su mūsų rūšies ypatumais. Atvirkščiai, jie yra dėl didelių kiekių virto krakmolo, kurį mes valgome. Taip pat, mes žinome, kad enzimų kiekio sumažėjimas aptinkamas esant daugeliui lėtinių negalavimų, tokių kaip alergijos, odos ligos ir netgi sunkios ligos, tokios kaip diabetas ir vėžys.

Ir dar, faktai rodo, kad termiškai apdorotos dietos be enzimų, prisideda prie patologinio hipofizio liaukos padidėjimo, kuris reguliuoja kitas liaukas. Be to, yra tyrimų rodančių, kad beveik 100% žmonių, sulaukusių daugiau kaip 50 metų ir mirusių nuo atsitiktinių priežasčių, nustatytas defektas hipofizio liaukoje.

Toliau, aš manau, kad maisto enzimų trūkumas yra pernelyg staigaus šiandieninių vaikų ir paauglių brendimo priežastis. Tai taip pat yra svarbi daugelio vaikų ir suaugusiųjų viršsvorio priežastis. Daugelis eksperimentų su gyvūnais parodė, kad maisto enzimų trūkumas sukelia daug staigesnį brendimą, nei įprastai. Gyvūnai maitinami termiškai apdorotu maistu yra daug sunkesni, negu kiti tos pačios rūšies gyvūnai, kurie maitinasi tik neapdorotu maistu.

Kitas susijęs įrodymas yra tai, kad ūkininkai maitina kiaules virtomis bulvėmis todėl, kad kiaulės greičiau nutunka. Nustatyta, kad kiaulės maitinamos virtomis bulvėmis greičiau nusipenėja bei ekonomiškai labiau apsimoka negu kiaulės ėdančios neapdorotą maistą. Šie įrodymai demonstruoja didžiulį skirtumą tarp kaitinamų ir termiškai neapdorotų kalorijų. Iš tiesų, prieš daugelį metų dirbau sanatorijoje ir nustačiau, kad neįmanoma žmonėms nutukti maitinantis neapdorotu maistu, nepriklausomai nuo suvalgomų kalorijų kiekio.

Beje, dar vienas poveikis susijęs su maisto enzimų trūkumu yra tai, kad mažėja smegenų apimtys. Be to, padidėja skydliaukė, netgi jeigu yra vartojami pakankami kiekiai jodo. Tai buvo pastebėta daugelyje rūšių. Žinoma, to negalima įrodyti su žmonėmis. Vis dėlto, įrodymai verčia susimąstyti.

DN: Ką dar galėtumėte pasakyti?

HOWELL: Įsivaizduokite, – žmogaus kasa yra apkraunama enzimų gamyba daug daugiau, negu bet kokios kitos būtybės, kuri maitinasi termiškai neapdorotu maistu. Tiesą sakant, lyginant su kūno mase, tai žmogaus kasa yra daugiau negu dvigubai sunkesnė negu karvės.

Žmonės valgo pagrindinai termiškai apdorotus maisto produktus, o karvės valgo žalią žolę. Taip pat yra įrodymai, kad žiurkės kurios maitinasi termiškai apdorotu maistu, turi dvigubai sunkesnę kasą, negu tos, kurios minta termiškai neapdorotu maistu. Be to, tyrimai rodo, jog žmogaus kasa yra viena sunkiausių iš visos gyvūnijos karalystės, jei skaičiuosime pagal bendrą kūno svorį.

Žmogaus kasos padidėjimas yra toks pat pavojingas, tikriausiai netgi dar labiau, negu širdies ar skydliaukės ir t. t. Per dideli kiekiai gaminamų enzimų priveda prie patologinio prisitaikymo mitybai, kuri neturi enzimų. Kasa nėra vienintelė kūno dalis, kuri išskiria per daug enzimų, kai maiste jų nėra. Ir dar, yra žmonių seilių liaukos, kurios gamina tokius didelius kiekius enzimų, kurių nerandama pas jokius kitus laukinius gyvūnus, kurie minta tik natūraliu, gamtoje randamu maistu.

Iš tiesų, kai kurie gyvūnai mintantys termiškai neapdorotu maistu, seilėse neturi jokių enzimų. Karvės ir avys gamina seilių srautus, visiškai be enzimų. Pavyzdžiui, šunys neišskiria seilių enzimų, kai jie valgo termiškai neapdorotą maistą. Tačiau, jei pradėsite juos maitinti termiškai apdorotu krakmolingu maistu, jų seilių liaukos pradės gaminti krakmolą virškinančius enzimus per sekančias 10 dienų. Be to, yra daugiau įrodymų, kad seilėse esantys enzimai yra patologinė, o ne normali situacija. Pirmiausia, seilių enzimai negali virškinti termiškai neapdoroto krakmolo. Tai, ką aš pademonstravau laboratorijoje.

Seilėse esantys enzimai puola krakmolą tik tada, kai maistas yra termiškai apdorotas. Todėl mes matome, kad organizmas naudos savo ribotas enzimų gaminimo sankaupas tik tada, kai bus priverstas tai daryti. Beje, kai kuriuos provokuojančius gyvūnų tyrimus atlikau savo laboratorijoje prieš keletą metų. Jei norėtumėte, dabar galiu tai paaiškinti savo skaitytojams.

HDN: taip, prašau.

HOWELL: Aš maitinau vieną žiurkių grupę termiškai apdorotu maistu ir vieną grupę – termiškai neapdorotu maistu, ir leidau joms nugyventi savo gyvenimą, kad pamatyčiau, kuri grupė ilgiau gyvens.

Pirmoji grupė gavo termiškai neapdorotos mėsos ir įvairių žalių daržovių bei grūdų derinį. Antroji grupė gavo tą patį maistą, tiktai jis buvo kaitinamas ir todėl neturėjo enzimų. Aš laikiau šias žiurkes, kol jos mirė, o tai truko maždaug trejus metus.

Kai eksperimentas baigėsi, rezultatai mane nustebino. Paaiškėjo, kad nėra didelių skirtumų tarp dviejų grupių gyvenimo trukmės. Vėliau, aš atradau priežastį. Paaiškėjo, kad žiurkės, kurios mito termiškai apdorotu maistu, vis tiek gavo enzimų, bet iš netikėto šaltinio. Jos valgė savo išmatas, kuriose buvo enzimų, išskirtų iš jų pačių kūno. Visos išmatos, įskaitant ir žmonių, turi enzimus kuriuos naudojo organizmas. Mano tiriamos žiurkės perdirbinėjo savo pačių enzimus. Ir todėl gyveno tiek pat ilgai, kiek mitusios termiškai neapdorotu maistu.

Tarp kitko, valgyti išmatas yra normalu tarp šiandienių laboratorijos gyvūnų. Nors šitie gyvūnai gauna mokslininkų sudarytas dietas, turinčias visus žinomus vitaminus ir mineralus, tačiau gyvūnai iš patirties žino, kad jiems reikia enzimų. Dėl to jie valgo savo išmatas. Tiesą sakant, gyvūnams, kuriems taikomos mokslinės dietos, išsivysto dauguma lėtinių ligų, jeigu jiems leidžiama nugyventi savo gyvenimą iki pat galo. Tai parodo, kad vien tik vitaminų ir mineralų nepakanka išlaikyti tinkamą sveikatą.

HDN: Kaip jūs manote, ar žmonės gaus naudos iš papildomos enzimų dozės?

HOWELL: Man vienas įspūdingiausi įrodymų, kad žmonėms reikia enzimų yra tai, kokį rezultatą gauname po to, kai žmogus užsiima badavimu (susilaikymu). Kaip jūs žinote, kelerius metus praleidau sanatorijoje dirbdamas su pacientais, vykdydamas įvairias badavimo programas. Kai asmuo badauja, yra neatidėliotinai sustabdoma virškinimo enzimų gamyba. Enzimų seilėse, skrandžio ir kasos sultyse mažėja ir tampa labai mažai. Badaujant kūno enzimai gali laisvai dirbti ligotų audinių tvarkymui ir jų šalinimui.

Civilizuoti žmonės valgo tokį didelį kiekį kaitinto maisto, kad jų enzimų sistema yra užsiėmusi visą laiką virškindama maistą. Rezultatas viso to yra toks, kad organizme trūksta enzimų, reikalingų išlaikyti sveikus audinius.

Dauguma badaujančių žmonių praeina per tai, kas yra vadinama gijimo krizė. Pacientai gali jausti pykinimą, vėmimą ir galvos svaigimą. Kas vyksta todėl, kad enzimai stengiasi pakeisti nesveiką kūno struktūrą. Enzimai puola patologinius audinius ir suskaido nesuvirškintas ir neperdirbtas medžiagas. Ir tada, visa tai yra išmetama tuštinantis, vemiant arba tiesiog pašalinama per odą.

HDN: Kai žmonės gauna enzimus iš maisto, ar jie nėra sunaikinami skrandžio rūgšties ir todėl iš jų yra taip mažai ar netgi visai jokios naudos?

HOWELL: Tai yra netiesa. Nors dauguma mitybos specialistų teigia, kad maisto enzimai sunaikinami skrandyje, jie nepastebi dviejų svarbių faktų.

Visų pirma, kai žmogus suvalgo maisto, rūgščių išsiskyrimas yra minimalus mažiausiai trisdešimt minučių. Kol maistas keliauja į stemplę, toliau jis nukeliauja į viršutinę skrandžio dalį. Tai yra vadinama širdies dalimi, nes ji yra arčiau širdies. Likęs skrandis išlieka plokščias ir uždarytas, o širdies dalis atidaroma, kad patalpintų maistą. Kol maistas sėdi viršutinėje dalyje, organizme yra išskiriama nedidelė dalis rūgšties arba enzimų. Enzimai, kurie yra maiste, pradeda virškinti tą maistą. Kuo daugiau savaiminio virškinimo, tuo mažiau darbo kūnui reikia atlikti vėliau.

Pasibaigus šiam 30-45 minučių laikotarpiui, skrandžio apatinė dalis atsidaro ir organizmas pradeda išskirti rūgštį ir enzimus. Netgi šiuo metu maisto enzimai nėra aktyvuojami, kol rūgštingumo lygis netampa pernelyg didelis. Matote, maisto enzimai gali toleruoti cheminę aplinką, kuri yra daug kartų rūgštingesnė negu neutrali.

HDN: Ar gyvūnai taip pat turi specialus skrandžio skyrius, kuriame maistas virškinasi pats?

HOWELL: Žinoma. Tiesą sakant, kai kurie gyvūnai turi tai, ką aš vadinu maisto enzimų skrandžiu.

Beždžionės ir graužikai turi maišelius žanduose, dauguma paukščių rūšių turi gūžį, o banginiai, delfinai ir jūrų kiaulės turi pirminius skrandžius. Pavyzdžiui, kai paukščiai nuryja sėklas ar grūdus, šie grūdai lieka gūžiuose 8-12 valandų. Kol jie sėdi, jie prisigeria drėgmės, išsipučia ir pradeda dygti. Dygstant formuojasi enzimai, kurie atlieka sėklų ir grūdų virškinimo darbą.

Banginiai, delfinai ir jūrų kiaulės turi pirmąjį skrandį, kuris neišskiria jokių enzimų. Banginiai pavyzdžiui, praryja didelius kiekius maisto nekramtydami. Maistas paprasčiausiai susiskaido ir susivirškina. Žuvies ir kitų jūrinių gyvūnų mėsoje, kuria minta banginis, yra enzimas vadinamas katepsinu, kuris suskaido žuvį, kai ji miršta. Iš tiesų šis enzimas yra beveik visuose gyvuose padaruose.

Po to, kai banginio grobis suskystina save, jis praeina pro mažą duobę į banginio antrą skrandį.Mokslininkus glumina, kaip banginių grobis gali patekti pro tą mažą skylę, į antrąjį skrandį. Jie neturi jokio supratimo, kad įvyko savaiminis virškinimas.

HDN: Dauguma, jeigu ne visi, kiekvieną dieną valgome daug termiškai apdorotų maisto produktų. Ar mes galime kompensuoti šį enzimų nuostolį, taip pat užvalgydami žalio maisto?

HOWELL: Ne. Termiškai apdoroti maisto produktai sukelia tokį didelį enzimų kiekio praradimą, kurio jūs negalėsite kompensuoti suvalgę žalio maisto.

Be to, daržovės ir vaisiai nėra koncentruoti enzimų šaltiniai. Kai produktas noksta, jame yra enzimų tam, kad jis galėtų nokti. Tačiau, kai brandinimas baigiasi, kai kurie enzimai grįžta atgal į kamienines ląsteles ir sėklas. Pavyzdžiui, kai kompanijos nori gauti enzimų iš papajos, atogrąžų vaisiaus, jos naudoja neprinokusios papajos sultis. Kadangi prinokusi papaja savyje neturi didelės enzimų koncentracijos.

HDN: Ar yra maisto produktų kurie turėtų didelį kiekį enzimų?

HOWELL: Geri šaltiniai yra: bananai, avokadai ir mangai. Apskritai, maisto produktai, kurių didelis kaloringumas yra turtingesni enzimais.

HDN: Ar rekomenduojate valgyt visus maisto produktus termiškai neapdorotus kaip enzimų šaltinius?

HOWELL: Ne. Yra keletas maisto produktų, sėklų ir riešutų, kurių sudėtyje yra enzimų slopintojų.

Šie enzimų slopintojai yra skirti sėklos apsaugai. Gamta nenori, kad sėkla sudygtų anksčiau ir prarastų savo gyvybę. Ji nori įsitikinti, kad sėkla yra dirvožemyje su pakankamai drėgmės, kad augtų ir daugintųsi jos rūšis. Todėl, valgydami termiškai neapdorotas sėklas ar riešutus, praryjame enzimų slopintuvus, kurie neutralizuoja kai kuriuos organizme pagamintus enzimus. Tiesą sakant, maisto vartojimas su enzimų slopintojais, sukelia kasos patinimą.

Visuose riešutuose ir sėklose yra šių slopintojų. Pavyzdžiui, termiškai neapdorotuose žemės riešutuose jų yra ypač daug. Termiškai neapdorotų kviečių gemalai taip pat yra vienas iš blogesnių pasirinkimų. Be to, visi žirniai, pupelės ir lęšiai jų turi, tačiau nedaug. Bulvių sėklose taip pat yra enzimų slopintojų. Kiaušiniai, kurie taip pat yra sėklos, slopintojų daugiausiai yra kiaušinio baltyme. Kaip taisyklė, – enzimu slopintojai randasi sėklos dalyje. Pavyzdžiui, bulvių akutės.

Slopintojų nėra mėsingoje vaisių dalyje arba daržovių lapuose ir stiebuose.

Yra du būdai sunaikinti enzimų slopintojus. Pirmasis yra kaitinimas, tačiau tai taip pat sunaikina enzimus. Antras būdas, kuris yra pageidautinas, yra daiginimas. Tai sunaikina enzimų slopintojus ir padidina enzimų kiekį nuo 3 iki 6 faktorių. Kai kurie maisto produktai, pavyzdžiui, sojos pupelės, turi būti ypač gerai kaitinami, kad sunaikintų slopintojus. Daugelis rinkoje esančių sojos miltų ar miltelių nebuvo pakankamai kaitinami, kad būtų sunaikinti slopintojai.

Yra dar vienas būdas neutralizuoti enzimų slopintojus, bet mes prieisime prie jo netrukus.

HDN: Jūs pasakėte, kad nėra galimybės įveikti kaitinamo maisto enzimų praradimą, kartu valgant kitą, termiškai neapdorotą maistą. Ką tada žmonės gali padaryti?

HOWELL: Vienintelis sprendimas yra vartoti koncentruotas augalų fermentų kapsules.

Jei nėra kontraindikacijų, valgio metu reikia vartoti nuo 1 iki 3 kapsulių. Žinoma, jei valgysite termiškai neapdorotus maisto produktus, tuomet jokių enzimų jums nereikės. Kapsules reikia atidaryti ir pabarstyti ant maisto arba sukramtyti valgio metu. Tokiu būdu enzimai gali nedelsdami pradėti veikti. Beje, papildomų enzimų vartojimas yra trečiasis būdas neutralizuoti enzimų slopintojus nesudaigintuose sėklose ir riešutuose.

Augalų arba grybų enzimai yra daug geriau išankstiniam maisto paruošiamajam virškinimui negu kasos enzimų tabletės. Tai yra todėl, kad augalų enzimai gali veikti esant rūgštinėje terpėje skrandyje, tuo tarpu kasos enzimai veikia geriausiai šarminėje terpėje plonajame žarnyne. Jei enzimų tabletė turi apvalkalą, tai ji nėra tinkama, kadangi ji pradės veikti tiktai tada kai bus prastumta pro skrandį. Šiuo metu jau per vėlu maisto paruošiamajam virškinimui.

Kūnas jau būna išnaudojęs savo maisto virškinimo enzimus.

HDN: Ar žmonės gaus naudos iš enzimų, jeigu jie neturi jokių virškinimo problemų, arba valgo vien tik termiškai neapdorotą maistą?

HOWELL: Jie turbūt gaus naudos. Mūsų kūnai sunaudoja labai daug enzimų įvairiais būdais, taigi pasipildyt enzimų sankaupas atsiperka.

Pavyzdžiui enzimai labai greit sunaudojami sergant tam tikromis ligomis, esant šaltam arba karštam orui, intensyvaus fizinio krūvio metu. Taip pat, prisiminkite, kad visi enzimai, kuriuos gauname nėra iššvaistomi, nes jie kaupiasi mūsų kūne. Be to, mes pasiekiame laikotarpį, kai enzimų kiekiai kūne mažėja šalimi per prakaitą bei su šlapimu iki tol, kol mes numirštame. Iš tiesų, maži enzimų kiekiai susiję su senatve ir lėtinėmis ligomis.

Kol kas nėra daug pagrįstų įrodymų, ar papildomi enzimų kiekiai prailgins gyvenimo trukmę. Tačiau mes žinome, kad žiurkės kurios minta termiškai neapdorotu maistu gyvens apie 3 metus. Žiurkės kurios maitinsis termiškai apdorotu maistu gyvens tik apie 2 metus. Taigi, mes matome, kad enzimų trūkumas sumažina gyvenimo trukmę 30%.

Jeigu tai tinka taikant žmonėms, reiškia, jog žmonės galėtų prasitęsti savo gyvenimo trukmę 20 ar netgi daugiau metų, vien tik palaikydami pakankamą enzimų kiekį organizme.

vertė: Gabrielius Sevrukas, parengė:  Inga Č.

Šaltinis: living-foods.com

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 2 659

Žymos:

Atsiliepimų 2

  1. Laima    -  2019-04-17, 07:41

    Puiku, norėčiau sužinoti daugiau. Ačiū

    Atsakyti į šį komentarą
  2. Enzimai    -  2019-08-20, 12:03

    Tai kaip ten su enzimais, kad jų organizmas negamina? Nuo 57min kalba visai kitaip: youtube.com/watch?v=pzi-MYXzb_U&list=LLRxUb2cfYGZEYbgo5Y2NS1g&index=2&t=0s

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Atšaukti atsakymą.


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Sunku jums vasarai...!...

Nereikia jokiu mokesčių, reikia tik paprasto sprendimo. Pirmiausia tokiai mažai valstybei reikalinga turėti karo instruktorių...

Man tai absurdo viršūnė, kuomet naujas mokestis reklamuojamas per komercinę radijo stotį. Ir, aišku, reklamos...

Kažką praleidau : Iki šiol maniau, kad jankiai visur gauna malkų ir gėdingai sprunka. Vien...

Kokia mamytė, toks ir sūnelis....