infa.lt

Vladas Daumantas – politikas ir kolekcionierius

Vladas Daumantas – politikas ir kolekcionierius

vasario 15
01:06 2018

Kaip papasakoti apie žmogų, jei nesi jo mačius gyvo, jei liudininkai mirę nepaklausti, jei gyvenimo faktus – senus dokumentus, nuotraukas, memuarų ištraukas, daiktus – telieka dėstyti kaip mozaikos gabalėlius?

Užsispyrimą palaiko tik didžiulis noras ir tikėjimas, kad jų išlikę lygiai tiek, kiek pakaks. Jei tik įstengsiu surinkti ir atpažinti jų vietas…

– rašiau aš 1989 metais.

Jis buvo spausdintas, juo buvo naudotasi skaityti pranešimus, o dabar yra proga jį įdėti ir į internetą.

V. Daumantas KauneVladas DAUMANTAS – pagal tėvus – DZIMIDAVIČIUS – Lietuvos nepriklausomybę tvėrusios Šveicarijoje grupės aktyvus narys ir pirmasis Lietuvos atstovas Šveicarijoje, prisiekęs vertėjas – nes būdamas poliglotu, iš to gyveno visą Kauno periodą. Taip pat fatališkai aistringas kolekcininkas – bibliofilas, filatelistas, numizmatas, klasikinio ir Rytų meno žinovas bei rinkėjas, garsėjęs Laikinojoje Sostinėje savo biblioteka, meno rinkiniais, arogancija, skolomis, aristokratišku gyvenimo būdu, šunų ir pypkių pamėgimu..

Tokia padėtis buvo maždaug 1989 metais, kai, remdamasi tada dar pas mus buvusiu archyvu ( dabar jau saugomas Nacionaliniame muziejuje), ėmiausi atstatinėti V.Daumanto biografiją…

Nors geltoname name Donelaičio g. 31 – kokia prasminga šaknis tuometi­nėje pavardės rašyboje! – prabėgo tėčio jaunystė, čia, prieš pat karą, atsikraustė Močiutė. Bet, seniau ir ilgiau už juos abu, čia gyveno močiutės vyras, p.Vladas Daumantas: jo asmenybė dar tebegyvenant Kaune buvusi tokia uždara ir paslaptinga, kad apie jį nieko daugiau ar išsamiau mums negalėjo pasakyti tuo metu dar buvę gyvi keletas mūsų giminaičių.Todėl tegaliu jį įsivaizduoti siluetu galinio tarpdurio šviesoje. Bet durys sausai užsidaro. Ir viskas. Tyla. Iš menkų pasakojimų išlikęs nepatrauk­laus, užsisklendusio, nežinia kuo užimto, pikto, nors, buvo sakyta – protingo, senio įspūdis… Tačiau, ėmus gilintis, sužinant vis daugiau, tas įspūdis ėmė keistis netgi į priešingą!

Labai mylė­jo ir suprato daiktus. Įtariu, net nujautė jų istorijas. Ar mylėjo žmones? Iš savo aplinkos ir laiko – nedaugelį. Per daug gerai juos pažinojo, manau, todėl. Praeities protinguosius – be abejonės, gerbė. Ateinantiems norėjo palikti savo gyvenimo rinkinius, vadinasi, pasitikėjo. Gyvenimo būdu ir protu buvo kosmopolitas, tėvynėje gyveno tiek pat, kiek ir svetur. Ar mirš­tant jam tėvynės trūko – nežinau. Svajonė palikti savo gyvenimo triūsą, sukauptą vienoje vietoje ir pažymėtą savo pavarde, neišsipildė. Lietuva, taip pat ir jo rankų prilaiky­ta, iškilus, ilgos atminties geriem darbams neturėjo. Ir pati, neilgai tegyvavus, vėl į nieką virto. Bet jis mirti, vis dėlto, turėjo su Viltimi. Būda­mas dvasiškai turtingas ir stiprus savyje, turėjo iš kur jos semtis.

V.Daumanto gyvenimas ryškiai pasidalino į tris laikotarpius. Pirmas – iki 1920 metų pradžios ­– tai mokymosi ir politinės veiklos gyvenant Šveicarijoje periodas. Antras – gyvenimas Kaune ir tarnyba apygardos teisme – iki 1944 metų. Trečias – gyvenimas ir alinanti – vykdyta savos sveikatos sąskaita – kolekcinė veikla JAV – Čikagoje – iki mirties, 1977 metų.

Vladislavas Dzimidavičius (vėliau Vladas Daumantas), gimė 1885 m. netoli Kražių, garsaus tame krašte knygnešio Prano Peniko dukros, šeimoje. Pradinį mokslą išėjo Kražiuose. Toliau mokėsi Libavoje (Liepojoje). Po to iki 1911 m. imtinai, adresas vėl kitas: Kowno, Rymo katalikų dvasinė seminarija (versta iš rusų k.). Iš to laikotarpio likusioje nuotraukoje jis seminaristas, kambario draugui palinkus už rašomo stalo, jis prieš piupitrą su natom, mokosi griežti smuiku. Grojo, matyt, ir kitais instrumentais – nes buvo išlikusi ir violončelė, ir jo ranka perrašytas “pradžiamokslis groti fleita”. Kalbų žinojimo skonį pajuto irgi tada – to meto užrašų sąsiuviniai, dienoraščiai rašyti, pvz. vokiškai…Nors, tais atvejais, kur vartojęs lenkų kalbą, labai greitai perėjo į lietuvių – jautė laiko dvasią. Jau tada – kaip ir visą gyvenimą iki 1944 metų, pastoviai ir tikslingai pirko knygas, ženklino savo pavarde tituliniame lape, atiduodavo įrišti neprastam meistrui, pats pabraižydamas schemelę, kaip turi atrodyti viršelis ir nugarėlė.

Ateina 1912 m. Seminarija baigta. V.Dzimidavičius išvyksta į Europą. Ilgiau apsistoja Miunchene. Lanko teatrus, muziejus – išliko kontramarkių knygelė, joje buvę bilietai į visas miesto kultūrines įstaigas ir daug jų išplėšta. Be jokios abejonės, neaplenkė knygynų, antikvariatų, bibliotekų, pasidaro nemažą pluoštą puikios kokybės fotografijų. Gal net turėjo mintį likti studijuoti. Kaip ten bebuvę dar tais pat metasi jis jau Šveicarijoje. Studijuoja istoriją ir meno istoriją Fribourgo Katalikiškame universitete (baigė 1916 metais) – nuo seno lietuvių mėgiamoje studijų vietoje. Dar kažkas iš Radvilų yra tenai studijavęs, o lietuvių studentų akademinė draugija “Rūta” prie šio Universiteto įkurta jau 1899 m.

Vykstant Pasauliniam karui, daugeliui po pasaulį išsiblaškiusių lietuvių, tarp jų ir Šveicarijoje – Fribourge, kilo drąsi mintis – gal Lietuva vėl galėtų tapti nepriklausoma valstybe? Emigracijoje vykęs darbas Lietuvos valstybei atstatyti – mažai tyrinėta istorijos dalis. Pačioje Šveicarijoje dirbo kelios grupės, kad ir nelabai tarpusavyje sutardamos. Plačią ir įvairią veiklą išvystė ir labai daug nuveikė “Rūtos”, vėliau pervadintas į “Lituaniją”, trys nariai kunigai: Purickis, Steponaitis ir Daumantas. Tai buvo jų slapyvardžiai, bet tuo metu jie dar pasirašinėjo ir tikromis pavardėmis – J.Koribut, A.Steponavičius, V.Dzimidavičius. Visiškai atsidėjus politinei veiklai titulas “kunigai” retėjo, kol išnyko visai. Grįžę Lietuvon nebekunigavo nė vienas.

Konkrečiau apie V.Daumanto veiklą “Šveicarijos laikotarpiu” galima pasiskaityti amžininkų prisiminimuose, publikuotuose dar Smetonos laikais… Naujausioje Lietuvos enciklopedijoje šitos žinios daugiau primena santrauką. Todėl leisiu sau šiame straipsnyje pristatyti šitą Daumanto gyvenimo ir veiklos periodą išsamiau.

aut. V. Daumantas Carte de la Lituanie viršelio vytis, 1918m.

aut. V. Daumantas Carte de la Lituanie viršelio vytis, 1918m.

1915 m. rūtiečiai, bandydami kaip nors spaudoje garsinti Lietuvos klausimą, susisiekia su J.Gabriu (Paršaičiu),1905-ųjų emigrantu, Paryžiuje įkūrusiu Informacijos Biurą. Jis leido žurnalą „Les Annalles de Nationalitės“, laikas nuo laiko rašė ir, už Amerikos lietuvių pinigus lei­do brošiūras apie Lietuvą. Iš jo gauta užduotimi parengti kaip galima išsamesnį leidinį apie Lietuvą ir prasidėjo jų bendradarbiavimas, jau I9l6-ais parkvietęs jį su visu Biuru į Šveicariją. Čia jis, būdamas pa­tyrusiu šituose reikaluose, greitai tampa lyderiu.

O tuo metu rašyti kur nors apie Lietuvą labai sunku – niekas to­kios nežino, jos vargai ir troškimai niekam nerūpi. Rudeniop žinios jau ir visai blogos: okupantų niokojama, žmonės išvežami darbams, karo belais­vių padėtis Vokietijos ir Austrijos stovyklose beviltiška. Kitų šalių Raudonieji Kryžiai savais rūpinasi, o lietuviai badauja, neturi rūbų, knygų, nėra kunigų, mokytojų stovyklose organizuoti vaikams mokyklas.

I9I5 m rudenį-žiemą buvo trys uždaviniai: spaudos informavimas, bro­šiūros ruošimas ir belaisvių šelpimas – ir viso trys žmonės jiems vykdyti. Po vasaros atostogų Steponaitis parveža pirmus 5 svarus, Anglijos lietu­vių paaukotus labdarai. Tai buvo pradžia. Prie „Lituanijos“ steigiamas „Comimite de secours pour les prisonniers de guerre lituaniens“(karo belaisvių šelpimo komitetas), pirmi­ninku tampa Steponaitis, iždininku -Daumantas. Pinigai imami prašyti iš Amerikos lietuvių, susirišama su Vokietijos ir Austrijos valdžiomis, bandant išsiaiškinti belaisvių skaičių ir padėtį.

I9I7 m gale, kai, Šveicarijai taip pat ėmus jausti maisto stygių, tokie įvairių tautų komitetai buvo pradėti uždarinėti (lietuviškąjį iš­gelbėjo tik asmeniniai kontaktai su Šveicarijos prezidentu), šis jau tvirtai stovėjo ant kojų, samdė patalpas, darbuotojus. Laikai, kai patys, trise, ir raštus rašė, ir siuntas pakavo jau buvo praėję. Komitetas buvo likviduotas I9I9 m, kai belaisviai jau ėmė traukti namo, o likusiais ėmė rūpintis įsikūręs Lietuvos Raudonasis Kryžius. Veiklos apžvalga išrodo įspūdingai: apskaitoje buvo apie 15 000 belaisvių, vien per 19l6 m jų reikalais parašyti 1808 laiškai, per 4 veiklos metus gauta ir panaudota 243.326,29 fr. Vien duonos nupirkta ir išsiųsta 18.696 kg.

Labdara savo ruožtu, bet politika irgi nestovėjo vietoj.

J.Gabriui atsikėlus į Šveicariją, suorganizuojamos visa eilė konferencijų, kurių metu, dalyvaujant Amerikos, Rusijos ir, pagaliau iš Lietuvos, lietuvių atstovams, buvo paruošta politinė kovos platforma, pagrindinės kryptys, numatyti būdai:

I9l6.02.I2-l4d — I Berno konferencija. Pasisakyta už visišką nepri­klausomybę, protestuota prieš lenkų mėginimą uzurpuoti Lietuvos teises politinėj arenoj. Ir pirmą kartą sulaukta spaudos dėmesio.

I9l6.04.25-30d — Hagos konferencija. Išskaičiuotos Rusijos skriau­dos Lietuvai ir kategoriškai atsisakyta kada nors grįžti į jos sudėtį. Vieta ir dalyvių pavardės paslapty buvo paliktos neatsitiktinai (konferencijos pavadinimas sąlyginis) -Rusijos atašė Šveicarijoje, kunigaikštis Bibikovas, taip susinervino, jog grasino atskalūnų ateityje neįleisti grįžti į Rusijos imperijos teritoriją. – Grįžti jiems buvo lemta jau į Nepriklausomą Lietu­vą, bet tuo metu drąsos vis tik reikėjo.

I916.05.30-06.04d — I Lozanos konferencija. Pritarta generalinei linijai.

Vytis Tarybos antspaude

Vytis Tarybos antspaude

1916.06.30-07.04 — II Lozanos konferencija. Iš naujų nutarimų: išplėsti Informacinio Biuro veiklą, Gabriui į pagalbą paskirti Purickį – sekretoriumi, Daumantą – iždininku, nutarta steigti Aukščiausią Lietuvių Tarybą kaip politinę organizaciją, kur įeitų visų kraštų lietuvių atstovai. Kol ji susirinks (o ji niekada ir nesusirinko, tik Amerikos lietuviai atsiuntė savo įgaliotinį Bartušką pastoviam darbui Šveicarijoje), poli­tika užsiimsiantis organas buvo pavadintas Tarybos delegacija ir jos funkcijas iki II Berno konferencijos (I9I7m) vykdė tas pats Biuras, t.y. 5 ten buvę lietuviai: Gabrys, Purickis, Steponaitis, Daumantas ir Bartuška. 1917.02.28 d. atvyko ir šeštasis, kan. K.Olšauskis. Ir ne tuščiom ran­kom: atvežė taip lauktą Šv.Tėvo sutikimą Lietuvių Dienai visam katalikiš­kam pasauly organizuoti. Karui nuniokojus daugelį valstybių, buvo tokia praktika: Šv.Tėvas laišku paragina visus katalikus paskirtą sekmadienį bažnyčiose aukoti tos šalies vargstančiųjų naudai, ir, po to, pinigai iš visur pervedami org. komiteto sąskaiton. Propaganda ir organizavimas pa­liekamas pačiam komitetui. Lietuviams nebuvo 1engva tą leidimą gauti.

Bet, pagaliau, Popiežius Benediktas XV Lietuvos Dieną paskyrė ir prijungė nuo savęs 20 000 lirų auką. Tuoj pat įkūrus Lozanoje Comite Ezectif Lituanien (vykdomąjį komitetą), visi šeši ėmėsi milžiniško propagandinio darbo. Išnuomavo „Pansion Francaise“ patalpas, pasamdė mašininkes, vertėjus, eks­peditorius – viso 20 žmonių. 2 spaustuvės dirbo dieną naktį, daugindamos atsišaukimus visom kalbom ir milžiniškais kiekiais. Paimta paskola 30 000 fr. – avansu,viskam apmokėti. Šiaurės Amerikoje organizavimas pavestas „Tautos Fondui“, Rusijoje – Centraliniam lietuvių komitetui Petrapilyje. Europos vyskupus nusprendė apvažiuoti patys. Tai buvo įvykdyta, kiek karo sąlygom veikiant karinei cenzūrai, o ryšių darbui bendrai esant apmirus, buvo įmanoma. Pvz., Daumantas vizos įvažiuot į Italiją taip ir negavo. Diena įvairiose šalyse praėjo labai skirtingai, o surinktos lėšos, atėjo ne iš visur, deja. Dar sunkiau buvo su galutine apyskaita – ją buvo pri­imta skelbti Vatikano laikrašty „Observatore Romano“. Ir visi dėl to kaltino Daumantą, o ne objektyvias priežastis. Surinktos lėšos dalimis pateko Lietuvon,Vilniaus Tarybos ir vyskupų žinion, bet, net paskutinis komiteto posėdis, I9I9.07.26 d, galutinės jų sumos taip ir nepaskelbė.

Žemėlapio metrikos maketo variantas projektas

Žemėlapio metrikos maketo variantas projektas

Informacijos Biuro veikla susidėjo iš žurnalų leidimo -„Litauen“ (vok.k.red. Purickis) „Pro Lituania“ (pranc.k. red. Gabrys), kontaktų su spauda, įvairių kreipimųsi, protestų, prašymų rašymo, archyvo kaupimo ir t.t. I9l6.08.2I d pirmą kartą nuskamba mintis – reikalingas Lietuvos žemėlapis. Tuo apsiima rūpintis Daumantas ir darbo jam užtenka porai metų: jau keli šimtmečiai kaip Lietuvos sienos jokiam žemėlapy nebuvo žymėtos, vietovardžiai vartojami lenkiškoj, rusiškoj ar vokiškoj transkripcijoj, galiausiai karo metas, svečia šalis – iš kur surinkti medžiagą, žinias? Darbo apimtis liudija ir išlikusi paruošiamoji medžiaga, net valstybės herbo eskizas viršeliui – vienas pirmųjų bandymų oficialiam standartui. Daumantas, kaip arčiausiai meno buvęs, neatsisakė atsakomybės už visą me­ninę dalį bendroj veikloj: lietuviškų atvirukų, pašto ženklų leidimo klausimai, net Tarybos Delegacijos atspaudo projektas. Kadangi pastarosios veikla laikyta slapta,- saugumo sumetimais ir autoritetui pakelti – dokumentai nebuvo pasirašinėjami, tik žymimi šiuo Daumanto kūrybos antspaudu.

O apie pačią Delegacijos veiklą – tai buvo painus politinis žaidimas, ir , dažniausiai, beviltiškomis sąlygomis: Antantė lenkė į uniją su Lenki­ja, Rusija norėjo matyti savo valdose, Vokietijai mes buvom karo grobis, kurio gražumu atsisakyti neketino. Todėl tampa suprantamas Gabrio pasakymas, kad jis susidėtų su pačiu velniu, jei tik Lietuvai nuo to būtų geriau. Ir dė­josi. Vieni – su Antantės, kiti – su Vokietijos žvalgybom, važiavo, lindo, kaulijo, paslaptingai grasino, reikalavo lengvatų, gąsdino viešumu.

I9I7-tų galas – labai karštas laikas: konferencijos vyko Berne, Stokholme, Petrapily, Vilniuje – į ją, rinkusią Vilniaus Tarybą, iš Šveicarijos važiuota dar trečiom, išgalvotom pavardėm, – nepriklausomybė jautėsi kaž­kur visai arti. Pakvipo valdžia, paaštrėjo prieštaravimai, iki tol nebuvę esminiais. Vilniuje buvusieji turėjo daugiausia šansų, bet, jie tuo momentu buvo Oberosto tiesiogiai ir labiausiai prispausti. Kad kaip nors išjudėti iš mirties taš­ko, sugalvota monarchinės unijos su Vokietija idėja. Laimei, vokiečiai laiku ja nepasinaudojo.1918.02.I6d nepriklausomybės paskelbimo viena iš paskatų – kitos išeities nebuvimas. Ar taip, ar taip, blogiau būti jau negalėjo. Šis dokumentas Šveicariją pasiekė savaitės bėgyje. Koks buvo džiaugsmas, koks sujudimas! Aplankytos visų šalių ats­tovybės ir asmeniškai p. Šveicarijos Prezidentas, žinia paskleista pa­saulio spaudoje. Daumantui darbo buvo ypač daug – jis ėjo Vilniaus Tarybos atstovo Šveicarijoje pareigas, įvykiai vystėsi vis smarkiau, Lietuva pasidarė per ankšta iš visų kraštų begrįžtančiom asmenybėm. Išsiliejo paviršiun nenauja Gabrio ir Voldemaro nesantaika. Ir, kaip viena iš to pasekmių – Lietuvos oficialiai neįleido į Versalio taikos derybas, – pasirodėm nepakankamai solidūs. Teliko trintis užkulisiuose. Įrodymų, kad tarp jų buvo ir Daumantas, tetu­riu du netiesioginius: parsivežtą to meto puikų Paryžiaus miesto planą ir užuominą Daumanto nekrologe. Šią politinę dvikovą Gabriui pralaimėjus, pralaimėjo ir jo šveicariškoji „komanda“: svaiginančios politinės karjeros nepadarė nė vienas.

1919 -1925 periodas Daumanto gyvenime labai intensyvus.1919.01.I0 d užsienio reikalų ministras Voldemaras oficialiai patvirtina jį Lietuvos atstovu Šveicarijoje.

V. Daumanto, Lietuvos respublikos ataše Šveicarijoje, butas, 1919m.

V. Daumanto, Lietuvos respublikos ataše Šveicarijoje, butas, 1919m.

Labai sunku atrinkti, kada jis ten, o kada, žiū­rėk, jau posėdžiauja čia, Lietuvoje… „XIV SESIJOS DARBAI“, – dienotvarkės lapelis, data ant kampo pieštuku -1919.04.01.Galima įsivaizduoti: svarstomas klausimas „Įkūrimo Aukščiausiojo vyriausybės organo ir sulyg šito klausimo išri­šimo pakeitimas kai kurių straipsnių Lietuvos Valstybės laikinos Konsti­tucijos pamatinių dėsnių bei jūjų papildymas, taip pat ir Valstybės Ta­rybos Statuto“… žmogus sėdi, klauso,o gal mintys jau kely… Tuščiuose lapo laukuose piešia kaimyno profilį, o gal šiaip, paskui, matyt, jau pradeda trūkti kantrybės – energingai nujuodina piktą barzdočių…

1919 metų balandžio – gegužės mėnesiais kaip užsienio reikalų ministerijos atstovas dalyvauja derybose su Lenkija dėl Lietuvos Respublikos pripažinimo ir valstybės sienų nustatymo…Netgi atspausta šitokia vizitinė kortelė:

VLADAS DAUMANTAS
REPRESENTENT DU MINISTERE DES APPAIRES
ETRANGERES A LA MISSION LITUANIENNE
OPFICIELLE EN POLOGNE Varsove, Hotel „Brisrol“

Iki 1925 metų – tai laikas, kai V.Daumantas daug važinėja po Europą, Skandinaviją, lankė draugus, atidavinėjo skolas ir vėl skolinosi, nepraeidavo pro antikvariatus neužsukęs, pildė užsakymų korteles knygynuose. Vėlesniais metais jam tiesiai į Kauną šūsnimis siųsdavo katalogus, tikėdamiesi užsakymų, ir jų viltys nebūdavo tuščios… O kiek reikėjo laiko ir vargo pargabenti į Lietuvą visas Šveicarijoje sukauptas vertybes! Jo buto Šveicarijoje didelio formato nuotraukos –– ypatingos, taip fotografuojami gal tik muziejai. Tiesa, tokio pertekliaus, kaip vėliau Kaune, dar nėra, bet jau yra kilimai, porcelianas, skulptūrėlės, paveikslai piešiniai, įdomesni baldai ir knygos, knygos, knygos. Net knygų lentynos, kuriose bibliotekos likučiai saugomi iki šiol – tos pačios, šveicariškos.

V. Daumanto kamb. Donelaičio gatvėje. Kaune

V. Daumanto kamb. Donelaičio gatvėje.

Apie 1924 m. V.Daumanto gyvenimas pagaliau nusistovi – galutinis ir ilgiausiai turėtas adresas Kaune – Donelaičio 31. Adresuojant laiškus buvo rašoma “Jo mylistai ponui Vladui Daumantui, Donelaičio g. prieš Ministerių kabinetą”… Jis imasi darbo, visiškai nebeturinčio ryšio su politika – dirba Kauno apygardos teismo vertėju, (Teisingumo ministerijai priklausanti vieta, kuriai užimti daumantas parašė ir keleto puslapių rašinį apie save) . Mokantis arti 20 kalbų, šiame darbe jis buvo monopolistas.

Daumantas kaip pirmasis Lietuvos atstovas Šveicarijoje

Amžininkų, rašiusių Lietuvos Nepriklausomybės istoriją, atmintis trumpa. Dar apie 1920 m. išėjusiame “Lietuvos Albume” V.Daumanto, kaip I Lietuvos atstovo Šveicarijoje, portretas yra. O jau 1933 m. pradėtoje leisti Lietuviškoje enciklopedijoje jo pavardė atskirai nebeišskiriama (Bostono Lietuviškojoje enciklopedijoje – tuo labiau).

Tuo metu jo butas pamažu panašėja į muziejų, seni draugai ir pažįstami retkarčiais prisimena, pats niekam nesisiūlo. Aplink jį buriasi pastovi, nedidelė kompanija, kuri linksmai, bet intelektualiai leidžia laiką. – Ir vėl, kaip gabalėlis iš mozaikos, 1931 m. Stokholme rašytas Igno Šeiniaus sveikinimas: “Linksmų gražių Velykų tarp įdomių knygų, prie smarkios kavos ir kitų linksmų gyvenimo priedų”.

Gaiva Vaitkevičiūtė, Kaunas 1989m.

P.S.

Apie V.Daumanto vaikystę, gyvenimą Kaune, ir, tuo labiau, Čikagoje iki pat mirties 1977metais, nuo to laiko, kai šitas, jau senas straipsnis, išlikusio archyvo ir bendražygių prisiminimų pagalba besiremiant, buvo mano parašytas, yra daug naujų duomenų, ir tai verta atskiro straipsnio ar straipsnių… Ir jie, be abejonės, bus parašyti, bet jau kitų istorijos tyrėjų ir ieškotojų – juk jų darbas niekada nesibaigia.

Apie V.daumantą Lietuviškoje enciklopedijoje,o ir straipsnį Wikipedijoje parašė Vykintas Vaitkevičius ir nuolat jį papildo naujais duomenimis… Kam įdomu, sekite.

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar tikite, jog po Alytaus gaisro aptarimo vyriausybėje, kas nors šioje srityje pasikeis į gerą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Vladas Daumantas - politikas ir kolekcionierius* - nuoroda: https://infa.lt/20495/vladas-daumantas-politikas-ir-kolecionierius/