infa.lt

Jūs turbūt pastebėjote, jog pastaruoju metu pasiūlymai apie asmeninio dvasinio augimo ir tobulėjimo technologijų įsisavinimą mirga kiekviename žingsnyje. Prie vienos iš tų technologijų priskiriamas neurolingvistinis programavimas. Tik kyla klausimas: kiek naudingas ar žalingas jo panaudojimas?

Besivystant technologijoms ir plečiantis prieigai į pasaulinį tinklą dauguma Žemės gyventojų gavo galimybę žvilgtelėti į kitokį, nei jiems įprastas gyvenimą: per socialinius tinklus, YouTube, Instagram, ir pan. Žvelgdami į garsenybių ir turtingų žmonių fotografijas daugelis ėmė užduoti sau klausimą: „kuo aš blogesnis?“, „ką man reikėtų padaryti, kad turėčiau tą patį?“, „kokiomis savybėmis tas žmogus pranašesnis už mane?“. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių jaudinančių šiuolaikinį žmogų tuo, kas glaudžiai susiję su asmeniniu savo vietos pasaulyje suvokimu.

Ne paslaptis, jog nepasitenkinimas savimi ar tuo, kas vyksta aplink, neretai priveda prie depresijos išsivystymo, nugrimzdimo į melancholiją ar netgi asmenybės sutrikimo išsivystymo.

Čia žmogui į pagalbą ateina psichologijos mokslas, įskaitant tokias kryptis kaip geštaltpsichologija, humanistinė psichologija, transakcinė analizė ir kitos. Tačiau, išskyrus bendrai priimtas mokslines kryptis, egzistuoja nemažai tų, kurios turi negerą šlovę ryšium su tuo, kad vietoje pozityvių rezultatų jų panaudojimas gali privesti prie apverktinų pasekmių. Prie vienos iš tokių ir priskiriamas neurolingvistinis programavimas ar NLP.

Kas yra NLP?

Neurolingvistinis programavimas, jei remtumėmės jo kūrėjo Ričardo Bendlerio žodžiais, – tai „pozicija ir metodologija“. Nežiūrint į tai, ir NLP šalininkai, ir jo priešininkai vadina jį praktine psichoterapijos kryptimi, tiesa, jų nuomonės išsiskiria, kai kalba užeina apie NLP praktikų efektyvumą.

NLP naudoja visą spektrą mokslo ir pseudomokslinių krypčių, įskaitant psichoterapiją, geštaltpsichologiją, hipnozę, programavimą ir lingvistiką.

Pagrindinis NLP tikslas slypi tame, kad galima būtų padėti žmogui tapti geresniu.

Žinoma, šioje vietoje galima paprieštarauti ir pasakyti, jog pagrindinis NLP tikslas – uždirbti pinigų, bet šis klausimas bus aptartas vėliau. Jo pagrinduose slypi modelis, kuris suteikia galimybę visiems norintiems ir sugebantiems kurti meistriškumo paternus (schemas, modelius, idėjas), sėkmingų žmonių subjektyvios patirties pagrindu. Paprasčiau kalbant, jeigu garsus milijardierius sėdi užmetęs kairę koją ant dešinės, – jums reikia daryti tą patį. Tai pats paprasčiausias ir grubus pavyzdys, tačiau jis atspindi NLP turinį: nori tapti geresniu – orientuokis į tuos, kurie yra geresni.

NLP kūrėjai tvirtino, jog mūsų smegenys sugeba veikti kompiuterio principu – jas galima užprogramuoti atitinkamo elgesio gyvenime modeliui.

NLP istorija

Be istorijos detalių ir asmenybių, kurios stovėjo NLP kūrimo ištakose aprašymo, nepavyks suprasti jo esmės ir jo kritikos priežasčių. Pirmą kartą NLP daigai pasirodė trijų asmenybių, kaip – Ričardas Bendleris (Richard Bandler), Džonas Grinderio (John Grinder) ir Frenkas Pucelikas (Frank Pucelik) dėka. Turint omenyje tai, jog pastarasis prisimenamas labai retai ir nenoriai, jis nėra įtrauktas į NLP kūrėjų skaičių. Laikoma, jog būtent matematikas ir programuotojas Bendleris, kartu su psichologu ir lingvistu Grinderiu, sukūrė pirmąjį teorinį žmogaus „kalbinio-žodinio programavimo“ modelį.

Mūsų dienomis Ričardas Bendleris – labai prieštaringa asmenybė.

Tačiau tolimais 1972 metais jis buvo susidomėjusius studentu, pašventusiu save, laisvu nuo programavimo ir matematikos laiku, geštaltpsichologijos studijoms, kuri būdavo praktikuojama intensyviuose grupiniuose seminaruose. Būtent karštų diskusijų metu užgimė teoriniai NLP pagrindai. Bendleris, nežiūrint į tai, kad buvo dar studentas, faktiškai vadovavo grupei ir buvo Grinderio „modeliu“, kuriuo tas turėjo remtis. Tai yra, Grinderis turėjo imituoti Bendlerio elgesį. Į šią dar nesusiformavusią koncepciją, sukurtą pastarojo, pirmasis įnešė lingvistinį turinį.

Toliau, kaip modeliai buvo pasirinkti Virdžinija Satir (Virginia Satir), besispecializavusi šeimos terapijos srityje, Miltonas Eriksonas (Milton Erickson), unikalios hipnozės sistemos kūrėjas, ir klasikinės geštaltpsichologijos atstovas Fricas Perlsas (Fritz Pearls).

Pats Ričardas Bendleris buvo labai prieštaringa figūra – jis buvo grubus, arogantiškas, pykosi su savo kolegomis, vartojo kokainą ir netgi bandė įrodyti per teismą, jog intelektinės NLP teisės priklauso jam, bet teismą pralaimėjo. Šiandien jis yra vienu iš tūkstančių asmenybės vystymo trenerių, kurie sako žmonėms, jog norint produktyvaus darbo reikia dirbti, o tam, kad neliūdėtų – reikia neliūdėti. Tačiau pati teorija prie viso to yra verta aptarimo.

NLP esmė

Reikėtų pažymėti, jog pirmųjų NLP tematika išleistų knygų pavadinimai nurodė jų kryptį: „Magijos struktūra, 1-2 Tomas (1975, 1976), „Miltono Eriksono hipnozės technikų šablonai“ (1975, 1977). Jos nebuvo grynai mokslinės, kaip šiai dienai nėra tokia ir pati NLP teorija.

Pasak kūrėjų, knygos buvo skirtos „paprastiems“ žmonėms. Ir tame jų išskirtinumas.

Neurolingvistinis programavimas nėra psichologijos ar psichoterapijos dalimi, – tai metodika, patarimų rinkinys, praktinės rekomendacijos ir, kaip jau buvo rašyta aukščiau, pozicija. NLP nebijo kritikos, atvirkščiai, ją sveikina. Ir svarbiausiu savo praktikų sėkmės faktoriumi jo atstovai vadina empirinius metodus, tai yra patirtį ir jos rezultatus. Kad galima būtų sėkmingai įsisavinti šią techniką, reikia būti pasirengusiam eksperimentams, kadangi NLP duoda ne patį atsakymą, o tik eilę rekomendacijų asmeninei paieškai.

Pagrindiniai NLP pustulatai

1-as postulatas. Kiekvienas žmogus turi reprezentacinę sistemą

Informaciją apie pasaulį mes gauname savo jutimo organų dėką, – jie vadinami reprezentacine sistema. Gauti duomenys perduodami į centrinę nervų sistemą, kur jie apdorojami kaip informacija, kurios pagrindu modeliuojamas elgesys.

NLP autorių tvirtinimu, pagrindinėmis reprezentacinėmis sistemomis yra: audialinė (garsinė), kinestetinė (jausminė) sistema ir vizualinė (vaizdinė).

Tokiu būdu galima nustatyti kokia iš jų naudojatės jūs patys ir kiti žmonės. Pavyzdžiui, jeigu žmogus savo kalboje akcentuoja dėmesį į žodžius „aš žiūriu į šį klausimą taip pat“, – jis naudojasi vizualia sistema, jeigu „aš jaučių tą patį, ką ir tu“ – kinestetine. Tokie ženklai yra prediktai arba specifiniai kalbos raktai žmogaus kalboje, kurie gali būti vadinami ir lingvistiniais markeriais.

Žmogaus reprezentacinio modelio nustatymo dėka galima įvykdyti 3 tipų veiksmus, kurie padės mums įeiti su juo į glaudų ryšį (rapport’ą – psichologijos terminas). Pirmiausia, – tai prisijungimas, kuriam esant jūs suderinate savo modelį su kito žmogaus modeliu, tai yra panaudojate lingvistinius paternus ir leksiką pašnekovo modelio imitacijai. Pavyzdžiui, jeigu žmogus sako jums: „Aš matau, jog tu nepadarei darbo“, jūs galite atsakyti: „taip, tai iš tiesų taip atrodo“. Arba kitas veiksmų variantas atsakant: „taip, aš girdžiu tavo argumentą ir sutinku su juo“ ir atsijungti.

Trečias variantas vadinasi veidrodiniu ir numato maksimalią žmogaus elgesio imitaciją. Jeigu prisijungimas daro prielaidą, jog jūs palaikote žmogaus reprezentatyvią sistemą visumoje, tai veikiant veidrodiniu lygmeniu jums reikia elgtis tiksliai taip, kaip jis. Tai yra, jeigu jūsų pašnekovas pasikasys ausį, jūs turite (po tam tikro laiko, suprantama, kad jis nepagalvotų, jog erzinate) padaryti tą patį.

Pagrindiniu instrumentu nustatant reprezentatyvią sistemą yra sensorinis aštrumas arba žmogaus savybė pastebėti išorinius elgesio požymius ir juos interpretuoti.

Pasiekiamas jis paprastai – kasdienių treniruočių dėka, kurias sudaro kvėpavimo, veido spalvos pakitimų, raumenų tonuso, apatinės lūpos padėties ir balso tono stebėjimas. Proceso metu, kad „prisijungtumėte“ prie žmogaus, jums būtina kalibruoti savo elgesį, priklausomai nuo matomų savo pašnekovo elgesio paternų.

Kodėl tai reikalinga? Žmonės, kurie mąsto ir elgiasi panašiai, su didesne tikimybe jaučia simpatiją ir potraukį vienas kitam.

2-as postulatas. „Žemėlapis“ nėra „teritorija“

Egzistuoja du realybės suvokimo būdai: vidinis ir išorinis. Mes konstruojame realybę vidiniu lygmeniu (vidinė reprezentacija) gaudami duomenis iš pojūčių organų su jų vėlesniu apdorojimu. Tačiau mūsų vidinė įvykio interpretacija nėra jo realus atspindys. Todėl „žemėlapis“, kuris kuriamas mūsų viduje, nėra „teritorija“, egzistuojanti išorėje.

3-as postulatas. Žmogaus elgesys atitinka jo „žemėlapį“

Realybės priėmimas, o atitinkamai ir mūsų veiksmai, tiesiogiai priklauso nuo mūsų vidinių „žemėlapių“. Jie sudaryti iš mūsų įsitikinimų, vertybių, todėl jie pozicionuojami kaip „mūsų mintys“. Tokiu būdu, NLP praktika tvirtina, jog „žemėlapio“ pakeitimas įtakoja naujo elgesio modelio formavimąsi. Kalbant paprasčiau, – objektyvi realybė egzistuoja, tai ne matrica, tačiau mes ją vis tiek priimame neteisingai. Tai kodėl tada neužprogramavus suvokimo labiau praktiškomis mintimis?

4-as postulatas. Sąmonė ir kūnas tiesiogiai įtakoja vienas kito būseną

Placebo efektas aiškiai patvirtina tą faktą, jog esant įsitikinimui tas gali privesti prie fizinės būsenos pasikeitimų. Ir, jeigu protas gali išgydyti kūną, tai galimas ir atvirkštinis procesas. Tai yra, jeigu mes pradėsime jausti moralinį skausmą širdyje, tai atsiras grėsmė formuotis realiai ligai, kaip tvirtina NLP praktikai.

5-as postulatas. Reikia gerbti pasaulio modelį arba kitų žmonių „žemėlapį“

Subjektyvus suvokimas iš tiesų yra, ir toliau jis kels nemažai ginčų, susijusių, kaip taisyklė, su bandymu pakeisti žmogaus nuomonę ar su nesuvokimu to, kodėl jis mąsto taip, o ne kitaip. NLP profesionalui svarbiu tarpusavio sąveikos su žmonėmis pagrindu yra jų „žemėlapio“ egzistavimo galimybės priėmimas ir pagarba jam. Dar daugiau, bandant daryti poveikį „žemėlapiui“ gali kilti, ir greičiausi kils apsauginė reakcija, kas perbrauks visas pastangas nustatant glaudų ryšį (rapport’ą) su žmogumi.

6-as postulatas. Asmenybė ir elgesys – ne vienas ir tas pats

Moralinės asmenybės vertybės nėra apibrėžiamos veiksmais, kurie gali priklausyti nuo atitinkamo konteksto. Reikia tikėtis to, jog žmogaus elgesys vienodose situacijose, tačiau veikiant skirtingiems faktoriams gali skirtis. Tokiu būdu elgesys neapibrėžia paties žmogaus.

7-as postulatas. Pagrindinis komunikacijos rezultatas – tai ne minties perdavimas, o reakcija

Ryšium su subjektyviu suvokimu, vieno žmogaus pateikta informacija, kito gali būti traktuojama visiškai kitaip. Komunikacija nėra monologas, ir jūsų pašnekovo reakcija apibrėžia jūsų sugebėjimų pateikti mintį efektyvumą. Jeigu žmogus nereaguoja kaip jums reikia, tai vertėtų pakeisti ne jo suvokimo modelį, o jūsų elgesio ir komunikacijos modelį.

8-as postulatas. Pralaimėjimai neegzistuoja, yra atgalinis ryšys

Vienas iš pagrindinių NLP postulatų slypi tame, jog pralaimėjimai neegzistuoja. Jeigu bendravimo procese jums nepavyko pateikti minties kaip norėjote, – tai turi būti atgaliniu ryšiu, tai yra, galimybe išanalizuoti savo klaidas ir jas ištaisyti. NLP praktikai dažnai pateikia pavyzdžiu Tomo Edisono žodžius, kuris pravedė virš 10 000 nesėkmingų eksperimentų ir sakė, jog jis nepralaimėjo, o atrado 10 000 variantų to, kaip daryti nereikia. Kaip taisyklė, nesėkmė priimama kaip pretekstas atsitraukimui , tuomet, kai turi suteikti galimybę adaptuoti savo elgesį.

NLP kritika

Prieš kalbant apie NLP kritiką reikia turėti omenyje du dalykus. Pirma – kaip ir bet kuris kitas mokslas, psichologija atvira naujoms idėjoms ir patirtims, juk be to neįmanomas jos vystymasis ir plėtra. Tačiau psichologai, kaip jos atstovai – visai kitas reikalas. Ne paslaptis, jog kritikuoti paprasčiau, nei sukurti nuosavą mokslo teoriją, ryšium su kuo moksle nereti atvejai, kai Hirscho indeksas, ar mokslinio citavimo indeksas ir pagrindinis mokslininko sėkmės rodiklis sukuriami išimtinai dėka kritikos darbų.

Ir antra, NLP – tai teorinis pagrindas, kuriuo gali pasinaudoti kiekvienas. Kaip ir vienas iš dviejų jo kūrėjų, Ričardas Bendleris, NLP šalininkai gali įgyti blogą reputaciją ryšium su neteisingu ar savanaudišku tų žinių panaudojimu. Pavyzdžiui, tie patys asmenybės dvasinio tobulėjimo treneriai, vadinantys NLP unikalia galimybe padaryti iš paprasto žmogaus sėkmingą milijardierių.

Visumoje galima išskirti tris pagrindines pozicijas:

1.Šalininkai – tai tie, kas pilnai palaiko NLP idėjas.
2.Priešininkai – tie, kas mano, jog teorinė NLP bazė gerokai neišbaigta ir gali padaryti žalą ne tik pačiam žmogui, bet ir jį supantiems žmonėms. Jie, kaip taisyklė, renkasi ne mokslo kalbą apibrėždami NLP. Neurolingvistinis programavimas žada daug, įš ko ir reikalavimai jam padidinti.
3.Realistų pozicija labiausiai nekonfliktinė iš pristatytų. Realistai mato ir NLP pliusus ir minusus. Jie išskiria silpną, neišvystytos teorijos efektyvumą, padidintus kūrėjų ir NLP šalininkų pažadus, tačiau pažymi pirmųjų darbų apie NLP mokslinį pagrindimą ir galimybę pasiekti pozityvų rezultatą nuo atitinkamos metodikos naudojimo.

Ką galima pasakyti iš esmės?

Šiame straipsnyje nebuvo aptariamos konkrečios „laimės pasiekimo“ ir savęs pavertimo „sėkmingu verslininku“ metodikos, tegu tuo užsiima asmenybės dvasios tobulinimo treneriai. Čia buvo pateikti kai kurie NLP postulatai, kad kiekvienas skaitytojas galėtų sau nusistatyti, ar jis sutinka su minimomis tezėmis.

NLP apie save surinko daugybę kritikos, nors niekada nebandė pasiekti žvaigždžių iš dangaus. Žmogus, kuris supranta NLP postulatus ir jiems pritaria, nepradės dėl to ginčytis, juk jis jau pasirinko.

Būtent idėja apie suvokimą ir pasirinkimą, raudona linija eina per visą koncepciją: jeigu jūs nenorite suprasti, nedarykite to, jei norite – darykite.

Pati NLP esmė slypi tvirtinime to, jog mes negalime pilnai atkurti realybės savyje, bet tai suteikia galimybę patiems nuspręsti, kokia mes ją matome. Netgi tai, kas parašyta šiame straipsnyje kiekvienas skaitytojas mato skirtingai nei ją parašęs autorius.

Ignat Veršinin

Mieli skaitytojai, jei manote, kad medžiaga, teikiama „infa.lt” buvo jums nors truputį naudinga, – jūs galite prisidėti ir paremti jos rengimą SMS ar kitu Jums patogiu būdu