infa.lt

Straipsnis publikuotas 1953 metų kovo 16 dieną Time

1931 metais, kai Stalinas vykdė kolektyvizaciją, negailestingai „likviduodamas“ buožes, jis davė vieną iš retų interviu užsieniečiams. Jį kalbino Džordžas Bernardas Šou (George Bernard Shaw) ir ledi Astor. Nensė Astor (Nancy Astor), garsėjusi savo tiesmukiškumu, paklausė: „Kada jūs liausitės žudęs žmones?“.

„Kai tam neliks poreikio, – atsakė Stalinas. – Tikiuosi, greit“.

Po vienuolikos metų, niūriais karingais keturiasdešimt antraisiais, paskutinį vakarą prieš Čerčiliui išvykstant iš Maskvos, Stalinas pasikvietė jį į savo namus išgerti po stikliuką. Po aperityvo bei improvizuotos, bet gausios vakarienės su puikiais vynais, ledui ištirpus, Čerčilis užvedė kalbą apie kruviną „buožių naikinimą“. „Dešimt milijonų, – tarė Stalinas, iškėlęs į viršų rankas su išskėstais trumpais pirštais. – Baisus buvo laikas. Tai tęsėsi keturis metus“.

Josifas Stalinas taip ir nesiliovė žudęs. Režimo, kuriam jis vadovavo, sąlygomis to visada reikėjo. Jis žudė iki pat mirties. Žudė metodiškai, tarsi sakydamas: nieko asmeniško, paprasčiausiai tai neišvengiama. Ar visgi buvo kai kas asmeniško? „Stalino „įniršis, – rašė Leninas, – …daro blogą įtaką“. Trockis teigė: „Jis – kažkas panašaus į oportunistą su bomba“. Beje, už Rusijos ribų daugelis tų laikų intelektualų pateisino šį sistemišką trėmimą, teigdami, jog jis yra būtinas pirmas žingsnis link komunistinio rojaus žemėje.

Šaltakraujis ir klastingas

Žmonių, turėjusių galimybę atvirai išsakyti savo nuomonę apie Staliną, vertinimai – susitikinėjančių su juo užsieniečių ar nutraukusių su juo ryšius tėvynainių – pasižymi stebėtina įvairove. Amerikietis verslininkas Donaldas Nelsonas (Donald Nelson) – vienas tų, kuriam susuko galvą svaiginantis lendlizo sūkurys – manė, jog „Stalinas – paprastas vaikinas, ir beje, labai draugiškas“. Leonidas Serebriakovas, pažinojęs jį daugelį metų, sakė: „Tai pats kerštingiausias žmogus pasaulyje. Jei jis gyvens gana ilgai, tai prisikas iki kiekvieno iš mūsų – visų, kas kada nors užkliudė jį žodžiu ar veiksmu“. 1937 metais Stalinas Serebriakovą pasmerkė mirčiai – kartu su milijonais kitų. O Džozefas Deivisas (Joseph E. Davies) – Amerikos ambasadorius TSRS masinių valymų metais – savo memuaruose „Misija į Maskvą“ (Mission to Moscow) iškilmingai rašė: „Jo akys rudos, ypatingai geraširdiškas ir švelnus žvilgsnis. Bet kuris vaikas įsinorėtų užsiropšti jam ant kelių“.

Tie, kurie susitikinėjo su Stalinu, pastebi jo įprotį ką nors piešti – posėdžių ir interviu metu jis piešdavo bloknote vilkus, mergaites, pilis, arba rašė žodį „Leninas“ – ir kalbama, jog jis sudarė ypatingai ramaus žmogaus įspūdį. Bet vienas Tito padėjėjų kartą yra matęs jį įpykusį: “Jis drebėjo iš pykčio, šaukė, veidas persikreipė, jis gestikuliavo rankomis ir apipylė sekretorių keiksmais, o tas drebėjo ir blyško, tartum jį ištiko širdies smūgis“. Stalino biografas Borisas Suvarinas rašo: „Tai bjaurus personažas… klastingas ir suktas, tuo pat metu grubus, nepermaldaujamas karštakošis…“. Laivyno admirolas Viljamas D. Lehis (William D. Leahy), susitikęs su Stalinu Teherano konferencijoje, pasakojo: „Iki susitinkant su juo, daugelis mūsų laikė jį banditų gaujos vadu, prasmukusiu į valdžios viršūnę. Bet šis įspūdis buvo neteisingas. Mes iš karto supratome, jog tai ypatingai protingas žmogus…“. O štai kalba Čerčilis: „Stalinas paliko man gilaus, šalto proto žmogaus, neturinčio jokių iliuzijų, įspūdį“. Ir dar britų premjeras patikslina: „Jis puikiai moka užburti – kai tik įsinori…“. Dabar paklausykime Ruzvelto: „Apskritai, sakyčiau, visai įspūdinga asmenybė“.

Baltasis lokys

Stalinas buvo neaukštas ir negražus. Užsieniečius, susitikusius su juo, visada stebino jo žemas ūgis: jų spėjimu, maždaug 5 pėdos ir 4 coliai (160 centimetrų). Svoris jų manymu – 150-190 svarų. Jis buvo tamsaus veido, kartais įgaunančio gelsvą atspalvį, šiek tiek dėmėtas – vaikystėje jis persirgo raupais. Plaukai – pilkšvi ir standūs, kaip barsuko, ūsai žili. Veido išraiška įprastai būdavo ironiška, retai pasirodanti šypsena – liūdnoka. Juokėsi jis negarsiai, santūriai, dusliai, rodydamas geltonus ir nelygius dantis.

Jo kairė ranka buvo dalinai paralyžiuota ir per šalčius jis užsimaudavo pirštinę. Kairės rankos du pirštai buvo suaugę. Stalinas buvo stambokas, bet judėjo su baltojo lokio gracija. Jo sudėjimas buvo neatletiškas, tačiau Stalinas sudarė lankstaus ir judraus žmogaus įspūdį. 1946 metais, Kremliuje puotos metu, išgėręs bruderšaftu su Titu, jis sušuko: „Aš dar turiu jėgų!“, ir, pagriebęs aukštą jugoslavų lyderį už pažastų tris kartus pakėlė jį, akompanuojant rusų liaudies melodijai iš patefono.

Kelias aukštyn

Jo charakteris grūdintis pradėjo dar jaunystėje – grūdinosi visą gyvenimą. Stalinas gimė 1879 metų gruodžio 21 dieną kuklioje trobelėje (dabar ten kažkas panašaus į šventyklą) mažame Gorio miestelyje Gruzijoje. Tikras Stalino vardas – Josifas Visarionovičius Džiugašvilis. Jo tėvas – batsiuvys – buvo alkoholikas; jis negailestingai mušė Josifą, o vėliau apskritai paliko šeimą. Tačiau motina nesiskundė sūnumi: „(Soso) visada elgėsi gražiai… man nė karto neteko jo bausti“, – pasakojo ji po daugelio metų. Dirbdama skalbėja, ji sutaupė pinigų, kad pasiųstų jį į parapinę mokyklą, o vėliau į Tifliso kunigų seminariją. Ji norėjo, kad sūnus taptų šventiku.

Iš seminarijos jį išmetė už revoliucinės literatūros skaitymą. Josifas įstojo į pogrindinę socialistinę organizaciją. Jis įsidarbino Tifliso fizikos observatorijoje; būrelio nariai susitikinėdavo jo namuose. Policija atliko kratą jo bute prie observatorijos ir jaunas Džiugašvilis ėmė gyventi nelegaliai, pasirinkęs pirmąjį pogrindžio slapyvardį – Koba (tai reiškia „nesutramdomas“). Jis ėmė agituoti Tifliso geležinkelininkus, kvietė juos streikuoti, bet greitai carinė policija jį susekė: Kobą areštavo ir ištrėmė į Sibirą. Už akių jis buvo išrinktas į Kaukazo socialdemokratinių organizacijų sąjungos vykdomąjį komitetą. Kobai sukako 23 metai; prasidėjo jo kelias aukštyn.

Sibiras tuo metu buvo tikras „revoliucijos universitetas“. Koba atidžiai stebėjo aštrią polemiką tarp dešiniosios (menševikų) ir kairiosios (bolševikų) Socialdemokratų partijos frakcijų, neskubėdamas stoti į kurią nors pusę. Be to, jis turėjo pakankamai daug laiko stebėti kitus tremtinius ir išaiškinti jų silpnas vietas. Šitas polinkis manevruoti, išlaukti, rodo, jog jo šaltas negailestingas mąstymo būdas susiformavo. 1905 metų spalį Rusijoje įsiplieskė revoliucija, kurią iššaukė pralaimėjimas rusų-japonų kare 1904-1905 metais. Koba pabėgo iš tremties, vežimu įveikė šimtus mylių, sušalo, bet galų gale pasiekė Tiflisą. Ten jis vedė Jekateriną Svanidzę, neraštingą jauną gruzinę, kuri pagimdė jam sūnų Jakovą. Neįprasta jos buvo dalia – agitatoriaus žmona.

Leninas vadovavo revoliucijai iš Ženevos, Trockis Peterburge steigė pirmąją darbininkų deputatų Tarybą, o Koba Gruzijoje rašė uždegančius pamfletus: „Rusiją – užtaisytas ginklas su kilstelėtu gaiduku, galintis iššauti nuo mažiausio virpesio… Telkimės prie partinių komitetų! …tik partiniai komitetai gali patikimui mums vadovauti… mūsų komitetai privalo tuojau pat, nieko nelaukdami apginkluoti gyventojus, …organizuoti grupes rajonuose ginklams užgrobti, dirbtuves sprogmenų gamybai“. Revoliucija pralaimėjo, Trockį ištrėmė į Sibirą, jauna Kobos žmona mirė nuo tuberkuliozės. „Nesutramdomam“ Kobai tai buvo sunkūs laikai.

„Erelis“ ir nusivylimas

Vis dėl to Leninas atkreipė dėmesį į jo publicistiką. Tais pačiais metais jaunas Džiugašvilis susitiko su žymiuoju bolševikų vadu partinėje konferencijoje Suomijoje. Tada (kaip ir dabar), Leninas jau buvo pripažinta dievybe kovotojų už socialinį progresą panteone, tačiau šaltakraujam Džiugašviliui pradžioje jis įspūdžio nepaliko. „Tikėjausi sutikti, – rašė jis vėliau, – mūsų partijos kalnų erelį… Kaip gi aš nusivyliau, kai pamačiau patį paprasčiausią žmogų, žemesnio, nei vidutinis, ūgio, niekuo, visiškai niekuo nesiskiriantį nuo paprasto mirtingojo“.

Tačiau, paklausęs Lenino kalbų, persunktų aistringa, nenumaldoma logika, Stalinas tapo jo ištikimu mokiniu. Šaltas ir aštrus protas negalėjo neįvertinti šalto ir idealaus mąstymo. Partijos kasoje nebuvo nė grašio ir Kobai, kaip Kaukazo RSDP (b) nariui, buvo pavestos „ekspropriacijos“: jis vadovavo „karinėms grupėms“, plėšusioms bankus, iždines, garlaivius. Didžiausias jo grobis buvo ketvirtis milijono rublių, kuriuos pagrobė užpuolę pašto karietą centrinėje Tifliso aikštėje. Areštuotų po šio įvykio tarpe buvo ir Litvinovas, būsimas Užsienio reikalų liaudies komisaras: jis bandė iškeisti pagrobtus pinigus Paryžiuje. Koba, nors ir buvo paieškomas, sugebėjo išlikti šešėlyje. Jis buvo teroristas, tačiau teroristas-vadovas, veikiantis per „komitetus“. Tai buvo atsargumo priemonė – jo drąsa niekas neabejojo.

Darbo masių vadas

Caro režimo politika griežtėjo. Per sekančius dešimt metų, septynerius Koba praleido už grotų. Tarp areštų jis užsiėmė Baku naftos gręžinių darbininkų mobilizacija: tie metai, kaip jis vėliau teigė, „užgrūdino mane kaip praktinį kovotoją… Aš pirmą kartą sužinojau, ką reiškia vadovauti didelėms darbininkų masėms. Būtent tada jis pasirinko slapyvardį „Stalinas“.

1912 metais jaunas (trisdešimt trejų) teroristas pabuvojo Krakuvoje, kur Leninas, gyvenęs emigracijoje, siekė sukurti Rusijoje „tvirtą branduolį“, profesionalių revoliucionierių organizaciją. Bolševikų vadui Stalinas labai patiko: laiške Maksimui Gorkiui Leninas vadino jį „nuostabiuoju Gruzinu“. Vienoje jis susipažino su Trockiu: šis pastebėjo „pykčio protrūkį“ Stalino „geltonose akyse“. „Pravdoje“ (jis buvo vienas jos įkūrėjų) Stalinas rašė: „Vaikiškas Trockio planas, siekiantis apjungti neapjungiamą (bolševikus ir menševikus) rodo, jog jis… paprasčiausias triukšmingas čempionas su netikrais raumenimis“. 1913 metais Peterburgo policija sužinojo, jog Stalinas bus koncerte, kurį organizuoja bolševikai. Draugai bandė padėti jam ištrūkti iš spąstų, apvilkę jį moterišku paltu, bet Staliną areštavo, ir vėl – šeštą ir paskutinį kartą – ištrėmė į Sibirą.

Pirmasis pasaulinis karas sulaužė carinio režimo stuburą, 1917 metais ant bangos iškėlė trumpalaikę Kerenskio vyriausybę, o vėliau atvedė prie bolševikų perversmo. Stalinas grįžo iš Sibiro, bet tuose didžiuose įvykiuose aktyviai nedalyvavo. Amerikietis žurnalistas Džonas Ridas (John Reed) apie jį net neužsimena savo knygoje „Dešimt dienų, sukrėtusių pasaulį“ (Ten Days that Shook The World). Visgi Stalinas priklausė „vidiniam ratui“, todėl tapo vienu iš septynių bolševikų partijos Politbiuro narių ir Nacionalinių reikalų liaudies komisaru. Leninas juokavo: „Ten proto nereikia, todėl mes paskyrėme ten Staliną“.

Karas ir vedybos

Pilietinio karo metu Trockis – Karo reikalų liaudies komisaras ir Raudonosios Armijos organizatorius – žaibiškai tapo žinomas pasaulyje. Stalinas, vadovavęs Caricino gynybai (vėliau pervadintam Stalingradu) nuolatos pykosi su Trockiu, o vėliau, nevykdydamas įsakymo, karo veiksmus perkėlė į savo gimtąją Gruziją. Tais niūriais laikais jis antrąkart vedė gražuolę Nadeždą Alilujevą, Petrogrado darbininko, kurio namuose jis kadaise slapstėsi ir buvo areštuotas, dukterį.

Tamsus gruzinas su vešlia ševeliūra negalėjo išreikšti savęs puikiuose Peteburgo inteligentų socialistų oratoriškuose susirėmimuose – diskusijose, kuriose dalyvavo tokie veikėjai, kaip Švietimo liaudies komisaras Lunačarskis, istorikas Pokrovskis, Markso biografijos autorius Riazanovas. Stiprus gruziniškas akcentas viešuose pasirodymuose jam trukdė. Į klausimą, kas toks yra Stalinas, Trockis atkirto: „Pati žymiausia mūsų partijos vidutinybė“. Tačiau Stalinas tikslingai dirbo „komitetuose“. Jo Nacionalinių reikalų komisariatas pradėjo nuo tuščio stalo tuščiame kabinete, bet greitai ten jau dirbo šimtai „specų“, o šios žinybos valdžia apėmė 65 iš 140 milijonų Rusijos gyventojų.

Pilietinio karo pabaigoje Leninas, nusprendęs išvyti iš jam pavaldaus aparato piktybinius, korumpuotus ir nepatikimus elementus, įsteigė Darbininkų ir valstiečių inspekcijos komisariatą (jis užsiėmė valstybinių struktūrų „valymu“) ir Organizacinį biurą (partijos „valymui). Abiems šiems organams vadovavo Josifas Stalinas. Greitai jis ėmė kontroliuoti ir visą einamąjį partijos darbą. 1922 metų pradžioje, specialiai Stalinui buvo įsteigtas CK Generalinio sekretoriaus postas. Šis titulas jį visiškai patenkino: jis skambėjo nekaltai. Jis niekada nemėgo išorinio blizgesio: šis postas praktiškai suteikė jam visaapimančią valdžią, o Stalinui buvo svarbu būtent praktika.

(laukite tęsinio)

parengė: Darius Dimbelis