infa.lt

Depresija – tai ne serotoninas

13 lapkričio
01:01 2017

Niūrant orams ne vienam bjūra ir nuotaika, ypač mūsų šviesos ir šilumos stokojančiame krašte. Kol kas dar daugmaž sutariama, kad to gydyti nereikia. Bet kartais net ir puikios išorinės sąlygos negali praskaidrinti vidinės niūrasties ir tokiu ypač pažeidžiamu žmogumi lengva pasinaudoti siūlant jam neva paprastą sprendimą – praryti tabletę. Pagal „puskepę teoriją su mokslinių įrodymų juodąja skyle, kurią skuba užpildyti farmacijos pramonė“. Su „trumpalaikio veiksmingumo iliuzija ir prielaidomis apie ilgalaikį saugumą“. Eurostat duomenimis, Lietuvoje depresija nustatyta mažiau kaip 4 % žmonių (vienas iš mažiausių rodiklių ES, nors ir padvigubėjęs per pastaruosius dešimtmečius) ir tai nepatinka suinteresuotiems asmenims, bandantiems įteigti, kad nenormalu jausti sukrėtimą matant sumaitotus kūnus per žinias, jausti nerimą dėl nežinomybės darbe ar šeimoje ar nepakeliamą liūdesį praradus artimąjį. Bet juk tai normalūs jausmai, būtini situacijai apdoroti arba reaguoti į pokyčius. Nenormalu būtų tokių jausmų neturėti.

Veiksmas sukelia atoveiksmį, dirgiklis – reakciją, net jeigu ji mums ir nepatinka, net jeigu norėtume, kad mums rūpimi žmonės visada vaikščiotų išsišiepę ir visus smūgius priimtų kaip alaviniai kareivėliai (ar norėtume?). Būtų puiku, jeigu būtų galima kenčiančiam padėti lyg burtų lazdele mostelėjus, ką siūlo „antidepresantų“ gamintojai. Bet ar tai pagalba? O gal visgi stovinčio ant bedugnės krašto stumtelėjimas? Dažnai girdimi kaltinimai – tie, kas to nepatyrę, nesupras. Galbūt. Tačiau įpuolusių į antidepresantų liūną pasisakymai nerodo, kad jie atrado panacėją. O ką apie tai sako mokslas, kuriuo gydant cheminiais vaistais turi būti remiamasi, juk grindimas įrodymais – alopatinės medicinos koziris. Anot straipsnio autorės Dr. Kelly Brogan, mokslas čia nelabai ką turi pasakyti… Tema sunki, dažnai skausminga, klausimų daug, o atsakymus atsisijoti turi kiekvienas pats sau. Palaimintas kas, kuris tai gali atlikti savo skaidriu protu.

© 2016 GreenMedInfo LLC. Šis straipsnis išverstas ir skelbiamas maloniai sutikus GreenMedInfo LLC. Jeigu norite sužinoti daugiau apie šį sveiką gyvenimo būdą propaguojantį tinklaraštį, galite užsisakyti jo naujienas čia: http://www.greenmedinfo.com/greenmed/newsletter

Originalų straipsnį rasite čia.

Autorė: gyd. Kelly Brogan

Šis straipsnis pirmą kartą skelbtas 2015-01-04

paveikslėlis

Milijonai žmonių tiki, kad depresiją sukelia „serotonino trūkumas“, tačiau ar mokslas patvirtino šią teoriją?

„Depresija – rimta medicininė būklė, galinti kilti sutrikus cheminių medžiagų pusiausvyrai. „Zoloft“ gali tą pusiausvyrą atstatyti.“

Deja, šis reklaminis teiginys paremtas melagingu serotonino mitu.

JAV – viena iš dviejų šalių pasaulyje, leidžianti tiesioginę medikamentų rinkodarą vartotojui, tad nenuostabu, kad praktiškai kiekvienas JAV gyventojas girdėjo „depresijos priežastį“ nurodančią reklamą. Priežastį, kuri nuo jūsų nepriklauso. Ji priklauso nuo mikroskopinių burbuliukų, kursuojančių tarp kažkokių kuokelių jūsų smegeninėje! Bet neskubėkite traukti to į savo rūpesčių sąrašus, juk gydytojo kabinete jūsų laukia patogus sprendimas…

O kas, jei pasakyčiau, kad per 6 mokslinių tyrimų dešimtmečius serotonino (ar norepinefrino, ar dopamino) kaip depresijos sukėliklių teorija taip ir nebuvo įtikinamai pagrįsta moksliniais įrodymais?

Kaip suprantu, norite išgirsti šį šokiruojantį teiginį patvirtinančių argumentų.

Tad štai jie:

Psichiatrijos mokslas – tai mitas

Kitaip nei skelbia redukcionistinio „vienos medžiagos trūkumo – vienos ligos – vienos piliulės“ psichinių ligų modelio šalininkai, šiuolaikiniai žmonių elgsenos tyrimai rodo, kad mes žinome apie save gerokai mažiau, nei galėtume įsivaizduoti. Ir mūsų esminių psichinių ligų priežasčių neišmanymas, atrodo, labiau susijęs su evoliucine neatitiktimi nei su genais ir chemikalų trūkumu.

Štai ką rodo daugiau kaip 14 000 pacientų metaanalizė ir sako buvęs JAV nacionalinio psichinės sveikatos instituto (NIMH) vadovas Dr. T. Insel:

„Nepaisant didelių vilčių, nei genomikos, nei vaizdinimo tyrimai kol kas neturėjo įtakos 45 milijonų amerikiečių, kasmet susergančių sunkiomis ir vidutinio sunkumo psichinėmis ligomis, diagnostikaii ar gydymui.“

Apskritai, norint suprasti, kas yra disbalansas, reikia žinoti, kaip atrodo balansas, o neurologijos mokslas iki šiol taip ir neapibūdino, kas yra optimali smegenų būklė, nei kaip ją būtų galima objektyviai įvertinti.

Medicinos žurnale New England Journal of Medicine atspausdintoje didžiojo depresinio sutrikimo apžvalgoje rašoma:

„ … dar reikia atlikti daug depresijos pacientų norepinefrino ir serotonino metabolitų plazmoje, šlapime ir cerebrospinaliniame skystyje bei galvos smegenų skrodimo tyrimų, kad būtų galima patikimai nustatyti, jog priežastis – [tam tikrų medžiagų] trūkumas.“

Turimi duomenys pridarė teorijoje spragų, susvyravo netgi vienos psichiatrijos šakos patikimumas. Viename iš mano mėgiamiausių šaltinių – Lacasse ir Leo rašinyje pateiktos įtakingų šios srities mąstytojų (nepamirškite, tradicinės medicinos atstovų ir akademinės praktikos tyrėjų) nuomonės, mokslininkų, kurie suabejojo ir nebepalaiko dogmų, kuriomis pridengdama psichiatrija remia antidepresantų idėją:

 

Vargana galingojo memo kilmė

Apie 1950 m. į JAV rinką pateikus rezerpiną (iš pradžių kaip vaistą nuo traukulių) pastebėta, kad jis išeikvoja pacientų serotonino atsargas, dėl ko jie patirdavo letarginį ir raminamąjį poveikį. Šie pastebėjimai derėjo prie klinikinio radinio, kad vaistas nuo tuberkuliozės iproniazidas po penkių mėnesių gydymo 70 % pacientų septyniolikos (!) tiriamųjų grupėje sukėlė nuotaikos svyravimų. Galiausiai Dr. Joseph Schildkraut savo 1965 m. hipotetiniame manifeste „Katecholaminų įtakos afektiniams sutrikimams hipotezė“ pagrįstai suabejojo šiomis abrakadabriškomis išvadomis, sakydamas:

„Vaistų sukeltus afektinius sutrikimus daugių daugiausia būtų galima naudoti kaip natūralaus sutrikimo modelius, tačiau tebelieka įrodyti, ar elgsenos sutrikimai, sukelti tų vaistų, turi ką nors bendra su natūraliai pasireiškiančiomis biocheminėmis patologijomis, kurios galėtų būti susijusios su liga“.

Biomedicininiškai pagrįsto metodo poreikis (vietoj terapinės lobotomijos!) jau buvo pribrendęs, psichiatrija buvo pasirengusi persiorientuoti, o farmacijos pramonė su džiaugsmu pasisiūlė į partnerius šiame procese.

Žinoma, taip dirbant „nuo kito galo“ (registruojant poveikį, o paskui numatant mechanizmus) kyla akivaizdi rizika, kad paplosime sau per petį, jog sužinojome apie savo organizmą kažką naujo, bet iš tikrųjų tebūsime sužinoję, kad patentuoti sintetiniai chemikalai turi poveikį mūsų elgsenai. Tai Dr. Joanna Moncrieff vadina nuo vaisto priklausomu modeliu. Taikant šį modelį patvirtinama, kad antidepresantai veikia, tačiau tas poveikis nei gydomasis, nei atstatomasis.

Tinkamiausią analogiją galima būtų išvesti su sociofobijos kamuojama moterimi, pastebėjusia, kad išlenkus kelias taures jos simptomai palengvėja. Dabar įsivaizduokite, 6 savaičių trukmės atsitiktinių imčių tyrime nustatoma, kad toks „gydymas“ veiksmingas ir tuo remiantis pateikiama rekomendacija „gydytis“ kasdien arba net norint išvengti simptomų. Klausimas, ar po 10 metų pareigingo kasdieninio vartojimo išsivysčius priklausomybės simptomams aplinkiniai tikės, kad alkoholis jai buvo būtinas kažkokiai pusiausvyrai atstatyti. Deja, šis alkoholio ir antidepresantų palyginimas labai arti tiesos.

Bėgimas sulaužytomis kojomis

Anot psichiatro Dr. Daniel Carlat:

„jei tik atsiranda mokslo juodoji skylė, tuoj prisistato vaistų kompanijos su iškalbingu reklaminiu šūkiu, vadindamos jį mokslu. Taip ir psichiatrija tapo šokiruojančių mokslo manipuliacijų bandymų poligonu, išnaudojamu pelnui nešti.“

Tad kas būna, kai vaistų kompanijoms leidžiama nurodinėti gydytojams, kas yra mokslas? Taip atsiranda pramonės šaka ir profesionalai, bendradarbiaujantys siekiant išsaugoti nuo griuvimo teorijos kortų namelį prieštaringų įrodymų akivaizdoje.

Turime visame pasaulyje stebimą situaciją, kurioje liga, vis daugiau vartojant vaistų  nuolat sunkėja (įskaitant epizodų skaičių ir trukmę), lyginant su niekada tokių vaistų nevartojusiais pacientais.

Norėdami tikroviškai įvertinti antidepresantų neveiksmingumo ir nesaugumo įrodymų apimtį turėtume pažvelgti į farmacijos kompanijų spektaklio užkulisius. Turime iškasti nepaskelbtuosius duomenis – duomenis, kurie turėjo amžiams nusėsti dulkėtuose stalčiuose.

Šiuo metu išpopuliarėjusiu 2008 m. tyrimu, Turner ir kt. paskelbtu žurnale New England Journal of Medicine, siekta atskleisti tokios duomenų manipuliacijos mastą. Tyrėjai nurodė, kad 1987–2004 metų laikotarpį remiantis 74 studijomis registruota 12 antidepresantų. Trisdešimt aštuonių studijų rezultatai buvo teigiami, 37 iš jų paskelbti. Trisdešimt šešių rezultatai buvo neigiami (vaisto naudos nenustatyta), 3 iš jų paskelbti, kaip neparodę gydymo naudingumo, 11 paskelbti rezultatus išvertus į naudingumo pusę (visada perskaitykite duomenis, o ne autoriaus išvadas!), o 22 studijų duomenų visai neskelbta.

1998 m. placebo efekto ekspertas Dr. Irving Kirsch paskelbė 3 000 pacientų, gydytų antidepresantais, psichoterapija, placebu arba visai negydytų, duomenų metaanalizę, rodančią, kad tik 27 % pacientų nustatytas terapinis atsakas, susijęs su vaistų poveikiu.

Paskui sekė 2008 m. apžvalga, kuriai parengti ir gauti prieigą prie neskelbtų studijų duomenų buvo pasinaudota JAV informacijos laisvės aktu (angl. Freedom of Information Act). Apžvalgoje nurodoma, kad jeigu būtų įtraukti šių tyrimų duomenys, antidepresantų poveikis būtų geresnis nei placebo tik 20 iš 46 tyrimų (mažiau nei pusėje!), o bendrasis skirtumas lyginant vaistus ir placebą siekė 1,7 taško pagal 52 taškų Hamiltono skalę. Šis mažas skirtumas klinikinės reikšmės neturi ir greičiausiai gautas strategiškai panaudojant skaičiavimams medicininį šalutinį poveikį, tokį kaip raminimas ar sužadinimas.

Jeigu Cochrane duomenų bazėje esančio tyrimo duomenys rodo, kad vartojant veikliuosius placebus skirtumas tarp vaisto ir placebo išnyksta, todėl galima tvirtinti, kad lyginant su inerciškais (neveikliais) placebais patiriamas vaisto poveikis būna stipresnis.

Galingo placebo poveikio radinį tiriamųjų grupėse patvirtino ir dvi skirtingos metaanalizės, atliktos A. A. Khan ir kt., kuriomis nustatyta, kad vartojant placebą ir antidepresantą veiksmingumas skiriasi 10 % procentų, o savižudybių dažnis panašus. Vienu iš naujesnių tyrimų, nagrinėjusių tikėjimosi ar tikėjimo vaidmenį antidepresantų poveikiui, nustatyta, kad pacientai prarasdavo savo poveikio jutimo naudą, jeigu jie manydavo, kad gauna cukraus piliulę, net jeigu toliau vartojo anksčiau jiems veiksmingą „Prozac“ dozę.

Didžiausiame ne pramonės finansuotame tyrime, visuomenei kainavusiame 35 milijonus JAV dolerių, stebėti „Celexa“ gydytų 4 000 pacientų (tyrimas nekoduotas – tiriamieji žinojo, ką vartoja) ir nustatyta, kad po 8 savaičių pusė jų patyrė pagerėjimą. Tiems, kurie pagerėjimo nepatyrė, gydymas buvo pakeistas „Wellbutrin“, „Effexor“ arba „Zoloft OR“ su „Buspar“ arba „Wellbutrin“.

Ir žinote, ką? Ogi tą, kad nepriklausomai nuo to, kas buvo padaryta, simptomų remisija (sumažėjimas) nustatyta tam pačiam neįspūdingam 18–30 % pacientų skaičiui, o po 12 mėnesių remisijos būklė išliko tik 3 % pacientų.

Kaip gali būti, kad vaistai kaip „Wellbutrin“, kurie neva nutraukia dopamino signalizavimą, ir vaistai kaip „Stablon“, kurie teoriškai padidina serotonino reabsorbciją, veikdami kartu pašalina šį priežastinį disbalansą? Kodėl „veiktų“ ir skydliaukės hormonai, benzodiazepinai, beta blokatoriai ir opiatai? Ir kuo depresija susijusi su panikos sutrikimu, fobijomis, obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu, valgymo sutrikimais ir socialiniu nerimu, jeigu esant visoms šioms diagnozėms tinka toks pats chemikalų pusiausvyros atstatymas?

Alternatyvios galimybės

Viena iš skausmingesnių mano, kaip holistinės terapeutės, temų yra reklaminis skatinimas vartoti aminorūgštis ir kitus maisto papildus, „didinančius serotonino kiekį“. Tokie neva metodikas apjungiantys praktikai išsiplėšė puslapį ir alopatinės medicinos vadovėlio ir bando pamėgdžioti tai, ką jų manymu daro antidepresantai.

Šiuolaikinę serotonino įtakos nuotaikai teorija pagrįsta „duomenimis“, gautais taikant triptofano išeikvojimo metodus (įskaitant savanorių šėrimą aminorūgščių mišiniais be triptofano) ir prifarširuotais sudėtingų interpretacijų

Supaprastinus – dar niekad nebuvo atliktas tyrimas, kuris būtų parodęs, kad tokie metodai turi įtakos nuotaikų kaitai pacientams, kurie niekada nevartojo antidepresantų.

Svarbiame dokumente, pavadintame „Ūminio triptofano išeikvojimo mechanizmas. Ar tai tik serotoninas?“ E. L. van Donkelaar ir kt. įspėja klinicistus ir tyrėjus, kad triptofano mokslinių tyrimų duomenis reikia interpretuoti atsargiai. Mokslininkai nurodo, kad šio metodo poveikis gali būti labai įvairus:

„Turima duomenų, remiančių faktą, kad depresiją sukelia ne tik sutrikusi 5-HT funkcija, bet greičiau kitų sistemų ir galvos smegenų sričių, kurias moduliuoja 5-HT arba kurios sąveikauja su šiuo mitybiniu pirmtaku, disfunkcija. Taip pat atrodo, kad ūminio triptofano išeikvojimo metodas iš esmės neveikia 5-HT sistemos, o tik sukelia 5-HT sužadinamą nepageidaujamą poveikį.“

Taigi, jeigu negalime patvirtinti serotonino poveikio nuotaikai ir turime gerą dingstį tikėti, kad antidepresantų poveikis daugiausiai priklauso nuo tikėjimo, tai kodėl mėginame „padidinti serotonino kiekį“?

Taigi, jeigu negalime patvirtinti serotonino poveikio nuotaikai ir turime gerą dingstį tikėti, kad antidepresantų poveikis daugiausiai priklauso nuo tikėjimo, tai kodėl mėginame „padidinti serotonino kiekį“?

Pusiausvyros trikdis

Nepagailėkite kelių minučių peržvelgti žmonių, nutraukusių vaistų vartojimą forumus http://survivingantidepressants.org/ arba http://beyondmeds.com/, tada suprasite, koks monstras čia gimė. Milijonai vyrų, moterų ir vaikų visame pasaulyje kankinasi be gydytojo pagalbos (nes tai į medikų rengimo programas NEĮEINA), mėgindami nutraukti psichotropinių vaistų vartojimą. Mane, kaip medikę, bandančią pagelbėti tokiems pacientams, pribloškė tai, ką šie vaistai gali padaryti. Palyginti su atpratinimu nuo psichotropikų, alkoholio ir heroino detoksikacija atrodo kaip žaidimas.

Svarbioje analizėje buvęs NIMH direktorius rašo, kad antidepresantai „sukelia neuromediatorių funkcijų perturbacijas“, kurias organizmas mėgina kompensuoti atlikdamas seriją po „lėtinio vartojimo“ pasireiškiančių adaptacijų, dėl kurių smegenys po kelių savaičių ima veikti „kokybiniu ir kiekybiniu atžvilgiu visiškai kitaip“, nei nevartojant vaistų.

Beta adrenerginių receptorių tankio, serotonino autoreceptorių jautrio ir serotonino apykaitos pokyčiai – visa tai organizmo pastangos kompensuoti vaistų atakos poveikį.

P. W. Andrews ir kt. tai vadina „opozicine tolerancija“, o jų kruopšti 46 studijų rezultatų metaanalizė rodo, kad pacientų atkryčio (simptomų atsinaujinimo) rizika tiesiogiai proporcinga vaisto sukeltos „perturbacijos“ apimčiai, ir ji visada didesnė nei vartojant placebą (44,6 % plg. su 24,7 %). Jie suabejojo nuomone, kad atkryčių sumažėjimas nuolat vartojant vaistą reiškia kažką kitą nei vaisto sukeltą atsaką į medžiagos, kuriai organizmas tapo atsparus, vartojimo nutraukimą. Be to, jie dar prideda:

„Pavyzdžiui, natūralistinėse studijose vaistų nevartojusių pacientų patiriami epizodai būna daug trumpesni ir ilgalaikės perspektyvos daug geresnės nei vaistų vartojusiems pacientams. Keletu tokių studijų nustatyta, kad didžiosios depresijos periodas negydant vidutiniškai trunka 12–13 savaičių.“

Harvardo mokslininkai taip pat priėjo išvados, kad bent penkiasdešimt procentų pacientų patyrė atkrytį per 14 mėnesių. Iš tikrųjų

„ilgalaikis antidepresantų vartojimas gali turėti depresogeninį poveikį. Gali būti, kad antidepresantai keičia neuronų sinapsių jungtis, dėl ko ne tik nustoja veikti antidepresantai, bet ir kyla nuolatinė nevaldoma depresyvi būsena.“

Taigi, jeigu gydytojas sakys „tik pažiūrėkit, kaip dabar Jums bloga – nereikėjo nutraukti to vaisto vartojimo“, turėtumėte žinoti, kad tie simptomai – abstinencija, o ne atkrytis.
Išilginio pjūvio tyrimai pateikė prastus vaistą vartojančių pacientų funkcinių išdavų rezultatus – 60 % pacientų po vienų metų tebebuvo diagnozuoti sutrikimai (nepaisant laikino pagerėjimo per pirmuosius 3 mėnesius). Atsižvelgiant į simptomų sunkumą pradinio vertinimo metu, du perspektyvieji tyrimai parodė, kad sunkiausias pasekmes patyrė receptinius vaistus vartoję pacientai:
Viename tyrimų anksčiau antidepresantų nevartojusių pacientų grupėje po šešių mėnesių simptomai palengvėjo 62 % tiriamųjų, o anksčiau antidepresantų vartojusių pacientų grupėje tokį pagerėjimą patyrė 33 % tiriamųjų; kitame PSO depresyvių pacientų tyrime, atliktame 15 miestų, nustatyta, kad po metų tie tiriamieji, kurie psichotropinių vaistų nevartojo, džiaugėsi geresne bendrąja sveikata, kad jų „depresijos simptomai buvo kur kas lengvesni“ ir kad jie mažiau atrodė kaip „psichiniai ligoniai“.

Ir tai dar ne viskas. Retrospektyviniame 10 metų tyrime Nyderlanduose 76 % pacientų, kurių depresija nebuvo gydoma vaistais, pasveiko be atkryčių, o tarp vartojusių vaistus tokių buvo 50 %.

Nepaisant prieštaringų tyrimų painiavos dėl trumpalaikio poveikio, analogiškų tyrimų, rodančių geresnes išdavas antidepresantus vartojantiems pacientams per ilgą laiką, visai nėra.

Svarbiausia – nepakenkti

Taigi, turime puskepę teoriją su mokslinių įrodymų juodąja skyle, kurią skuba užpildyti farmacijos pramonė. Turime trumpalaikio veiksmingumo iliuziją ir prielaidas apie ilgalaikį saugumą. Bet ar šie vaistai tikrai žudo žmones?

Atsakymas – taip.

Neginčytinas faktas – antidepresantai sukelia savižudišką ir žmogžudišką elgesį. Su tokiam šalutiniam poveikiui jautriais pacientais žaidžiama rusiška ruletė, kurios mechanizmą tik pradedama aiškintis. Tam poveikį gali turėti genų, susijusių su tokių cheminių medžiagų apykaita, variantai. Dr. David Healy nenuilsdamas dirbo, kad atskleistų duomenis, pagrindžiančius kaltinimą, jog antidepresantai susiję su polinkiu į savižudybe ir smurtą, kaupdamas pranešimų apie atvejus duomenų bazę, rašydamas ir skaitydamas paskaitas apie sukrečiančias medikamentų sukeltas mirtis.

O kaip mūsų pažeidžiamiausieji?

Mano kabinete apsilanko daugybė pacientų, pasakojančių apie savižudybės vaizdinius, pradėjusius persekioti per kelių savaičių nuo antidepresantų vartojimo pradžios. Kalbant apie populiaciją, su kuria atlikti tik 2 atsitiktinių imčių tyrimai, man kyla didelių abejonių dėl gimdyvių, kurioms skiriama antidepresantų nė nepamėginus taikyti gerybinį ir veiksmingą gydymą, kaip antai mitybos keitimą ir skydliaukės terapiją. Širdis stoja skaitant šias ataskaitas (pastaba – atsidaro nukopijavus nuorodą į naršyklę) apie moteris, atėmusias sau ir savo vaikams gyvybes medikamentų vartojimo metu.

Kita pažeidžiamiausių grupė – tokių vaistų skyrimas vos 2 metų sulaukusiems vaikams. Ir kam galėjo šauti į galvą mintis, kad toks gydymas saugus ir veiksmingas šiai demografinei grupei? Užtenka pažiūrėti į 329 studijos duomenis, kainavusios „Glaxo Smith Klein“ 3 milijardus dolerių, siekiant „prastumti“ antidepresantus pypliams. Tam tikslui reikėjo užsakomųjų manipuliuotų duomenų, uždangsčiusių signalą apie polinkį į savižudybę ir klaidinančiai pristačiusių „Paxil“ kaip turintį geresnį poveikį nei placebas. Jai remiantis mūsų vaikams psichiatrijos srityje nepaneigiamai padaryta milžiniška žala.

aa monoaminų teorijai

J. Moncrieff ir D. Cohen taip taikliai pastebėjo:

„Mūsų analizė rodo, kad specifinių vaistų nuo depresijos nėra, kad tokių vaistų teigiamas poveikis dažniausiai trumpalaikis ir būdingas taip pat kitiems vaistams ir kad ilgalaikis gydymas antidepresantais ar bet kokiais kitais vaistais ilgalaikio nuotaikos pagerėjimo nesukelia. Siūlome panaikinti terminą „antidepresantai“.“

Kuriuo keliu pasukti?

Psichoneuroimunologijos sritis dominuoja moksliniuose tyrimuose kaip simbolinis pavyzdys, kad medicina turi išsiveržti iš savo pačios suprimityvintų pančių, jeigu ketiname sumažinti tą 50 % JAV gyventojų, kankinamų nuotaikų kaitos simptomų, skaičių, 11 % kurių simptomams slopinti vartos vaistus.

Mūsų, kaip kultūrą kuriančios rūšies, evoliucijoje pasitaiko laikotarpių, kai turime pamiršti, ką manėmės žiną. Turime palikti užtikrintumo komforto zoną ir pajudėti link išlaisvinančios šviesos į nežinomybę. Kaip nuo seno žinoma, iš tikrųjų augti galime tik pripažinę savo nežinojimą. Mano akimis, šis augimas apims kelis aspektus – nuostabą ir smalsumą, ką psichinės ligos simptomai mums gali pasakyti apie mūsų fiziologiją ir dvasią, bei tam tikrą pasibaisėjimą, kad iki šiol neturime priemonių jiems tinkamai įvertinti. Todėl skirdami deramą pagarbą savo bendrai raidai su gamta ir siųsdami savo kūnui saugumo signalą pakankamu judėjimu, tinkama mityba, meditacija, aplinkos švarinimu, įjungsime savo pirminį ir galingiausią sveikimo įrankį.

Daugiau galite sužinoti iš Dr. Kelly Brogan e. kurso „Gyvybinis mąstymo perprogramavimas“ (angl. Vital Mind Reset).

Dr. Brogan turi gydytojos sertifikatus psichiatrijos, psichosomatinės medicinos, reprodukcinės psichiatrijos ir integratyviosios holistinės medicinos srityse bei praktikuoja kaip funkcinės medicinos specialistė, kelianti sau tikslą nagrinėti esminę ligos priežastį kaip daugelio tarpusavyje susijusių sistemų veiklos rezultatą. Baigusi kognityvinės neurologijos mokslo studijas Masačusetso technologijų institute ir įgijusi gydytojos laipsnį Cornell universitete, rezidentūrą ji atliko ir dirbo Niujorko universiteto Bellevue centre. Dr. K. Brogan – viena iš nedaugelio gydytojų, turinčių perinatalinės psichiatrijos išsilavinimą ir gydant pacientes taikančių holistinį įrodymais pagrįstą metodą, kurio pagrindinės kryptys – aplinkos medicina ir mityba. Ji taip pat yra dviejų vaikų mama ir aktyvi moterų teisės patirti gimdymą rėmėja. Dr. K. Brogan yra projekto „Tėvai be baimės“ (angl. Fearless Parent) medicinos direktorė ir GreenMedInfo.com patariamosios tarybos narė. Apsilankykite jos tinklalapyje.

Svarbi pastaba. Šis straipsnis neskirtas teikti medicininių patarimų, nustatyti diagnozę arba skirti gydymą. Čia išreikštas požiūris nebūtina atitinka „GreenMedInfo“, „Infa.lt“ arba jų darbuotojų nuomonę.

Vertė ir papildomą informaciją pateikė Loreta Hoffmann

Papildoma informacija

Vienas iš komentarų po straipsniu GreenMedInfo:

Komentaras po straipsniu

Manau, reiktų įteisinti prislėgtumo ir nerimo būkles kaip normalias. Mus visus juos užklumpa ir jas gali sukelti daugybė dalykų. Nenormalu kaip normą stumti tą „aš visada laimingas“ modelį. Normaliems taip nebūna. Verčiau reiktų pasidomėti, kas padėtų daugumai. Mityba – vaistas numeris vienas (netgi mineralų trūkumas gali sukelti depresiją), reiktų atitinkamai išsitirti ir pritaikyti mitybą, kad organizmas detoksikuotųsi ir norint išlaikyti gerą būklę paskui. Fizinė veikla lauke būtina – jokios piliulės to nepakeis. Jeigu dar bus bent vienas patikimas asmuo, su kuriuo galima išsikalbėti, „atsistatymo“ šansai dar didesni. Normali žmogaus būklė nėra „išsišiepęs iki ausų“, normalu yra funkcionuoti taip, kaip geriausiai tinką konkrečią dieną. Ieškoti atsakymų šioje srityje gali būti didelis ramstis – bet ieškant natūralių būdų ir suteikiant sau teisę tam tikromis dienomis jaustis nekaip. Nereikia daryti iš to tragedijos. Tai, ką sako tavo protas, tėra tavo susikurtos istorijos, jeigu tau jos nepatinka, gali jas perkurti. Pradėjus gerti tabletes tai bus sunkiau, nes tavo smegenys nebeveiks natūraliu būdu…

Evoliucinė neatitiktis, taip pat vadinama neatitikimo teorija arba evoliucijos spąstais, – tai evoliucinės biologijos koncepcija, nagrinėjanti savybes, kurios anksčiau teikė privalumų, tačiau pasikeitus aplinkos sąlygoms tapo trūkumu (maladaptacija, negebėjimas prisitaikyti). Procesas būdingas ir žmonėms, ir gyvūnams, dažnai pasireiškiantis gyvenamajai aplinkai pakitus staigiai

Laiko skalė, rodanti neatitikties periodą pakitus aplinkai:

paveikslėlis

Neatitikties teorija remiasi idėja, kad savybės, kurias organizmas įgijo, kad išgyventų vienoje aplinkoje, gali jį pražudyti kitoje aplinkoje. (Pagal straipsnį)

Lobotomija – smegenų operacija, kurios metu yra pažeidžiamos smegenų kaktinės skiltys. Dėl pažeidimų sutrinka abstraktus mąstymas, susilpnėja ilgalaikė atmintis, žmogus neįstengia mąstyti apie galimas problemas. XX a. trečiajame ketvirtyje lobotomija buvo gana plačiai taikoma psichiatrijoje gydant šizofreniją, depresijas. Plačiausiai taikyta Skandinavijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje. Sovietų Sąjungoje. 1950 metais uždrausta kaip prieštaraujanti žmogiškumo principams.

Veiklusis placebas – tai placebas, sukeliantis pastebimą šalutinį poveikį, dėl kurio jį vartojantis asmuo gali manyti, kad vartoja terapinę medžiagą, o ne neveiklų placebą.

Psichoneuroimunologija (PNI) arba psichoimunologija – tai tarpdisciplininė tyrimų sritis, nagrinėjantis psichikos, nervų sistemos ir imuninės sistemos tarpusavio sąveiką. Panašius uždavinius nagrinėja psichoneuroendokrinologija, kur dar įtraukiama hormonų sistemos įtaka.

Ši mokslinių tyrimų sritis atsirado JAV psichologui Robertui Aderiui (1932–2011) 1974 m. eksperimentais įrodžius, kad imuninė sistema sąveikauja su centrine nervų sistema ir gali „mokytis“. Šiuo metu tai viena svarbiausių modernių medicinos tyrimų sričių.

Jos pagrindą sudaro radinys, kad nervų sistemos signalų pernešikliai veikia imuninę sistemą ir atvirkščiai – imuninės sistemos signalų pernešikliai veikia nervų sistemą. Šių reguliacijos grandinių sąsajos yra galvos smegenyse (hipofizėje), antinksčiuose ir imuninėse ląstelėse. Pvz., neuropeptidai gali prisijungti prie imuninių ląstelių ir (pvz.) veikti makrofagų greitį bei judėjimo kryptį ir tuo pačiu nesavitąjį imunitetą.

Remiantis šia išvada galima paaiškinti, kodėl psichologiniai ir psichoterapiniai procesai akivaizdžiai veikia kūno funkcijas (tai nagrinėja psichosomatika). Pagrindinė tyrimų kryptis – psichikos poveikis imunitetui, pvz., kodėl stresas gali neigiamai veikti imuninius faktorius. (Pagal straipsnį)

Gerbiamas skaitytojau (-a), jei manote, kad medžiaga, teikiama „infa.lt” buvo jums nors truputį naudinga, jūs galite prisidėti paremdami svetainę SMS ar kitu Jums patogiu būdu

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

Atsiliepimų 9

  1. Jurate    -  2017-11-14, 04:17

    Na tikrai atrodo kad autoriai nelabai patys yra susdure su sunkiom psichinem ligom( ko ir linkiu jiems toliau). Pries antidepresantu ir kitu psichotropiniu vaistu atradima sunkus ligoniai buvo gydomi saltu dusu, elektros srovemis –buvo laikomi tramdomosuose marskiniuose uzdaryti kambariuose be duru rankenu. Tokie straipsniai tik didina psichines sveikatos stigma ypac tokiuose salyse kaip Lietuva kur zmonems geda prisipazinti kad jie ar ju seimos nars kencia emociskai. Gal deto ta statistika ir egzistuoja kad musuose zemiausias depresijos rodiklis ES–bet kazkodel pirmaujame pasaulyje pagal savizudziu skaiciu

    Atsakyti į šį komentarą
  2. Viržienė    -  2018-11-04, 13:57

    Tikrai siaubingas straipsnis. Autoriaus pozicija nustebino labai neigiamai ir likau nesupratusi, kaip galima būti tokiam neapsišvietusiam ir neturėt menkiausio supratimo, kas yra psichologinis sutrikimas. Toks šališkumas moksliniam straipsniui yra netoleruotinas mano manymu.

    Atsakyti į šį komentarą
  3. Hm    -  2018-11-04, 20:25

    …proto ir sąmonės lavinimas geriausias vaistas nuo psichikos sutrikimų…

    Atsakyti į šį komentarą
  4. Su reiki    -  2019-07-24, 21:45

    Išmokti atsipalaiduoti, meditacijos, maldos, jogos, fizinio krūvio, ar kokia kita praktika – manau yra alternatyva cheminiams preparatams, kurie tik slopina, bet negydo pačios esmės.

    Atsakyti į šį komentarą
    • Hmz    -  2019-12-13, 09:52

      Uhu, parekomenduok tai moteriai, kuri nebesikelia iš lovos ir nebemato prasmės gyventi. Malda ir meditacija jai labai padės, kurgi.

      Atsakyti į šį komentarą
  5. Artūras    -  2019-12-22, 13:37

    Puikus straipsnis antidepressantai ir antipsychotiniiai vaistai sugadino man gyvenima dėl jų priaugau 30 kilogramų,tapau impotentu,turiu atminties problemų,bei daug didesnį nerimą nei prieš pradėdamas juos vartoti faktas,kad tokie nuodai yra kišami vaikams ir paaugliams mane piktina jie turėtu būti draudžiami visiems iki 18 metu ir skiriami tik sunkiausiams ligoniams kurie tikrai be jų negalėtu funkcionuoti virsš 18 metų,o ne kaip saldainiai kišami visiems.

    Atsakyti į šį komentarą
    • Anonimas    -  2019-12-28, 00:31

      Tikra tiesa, Artūrai.

      Atsakyti į šį komentarą
    • Tikra Madam    -  2019-12-31, 18:54

      Tik pasakius, kad blogai miegu, jau šeimos gydytoja pasiūlė antidepresantus, tipo, lengvi, daugeliui tinka, o vakarui dėl geresnio miego xanax…. Be žodžių. Vartoju miego gerinimui taip vadinamus natūralius preparatus, o stresines situacijas sprendžiu klausydamasi protingų žmonių įrašų youtube kanale.

      Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Atšaukti atsakymą.


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...

Nu, bl, nesu matęs individo su tokiu durnu snukiu.Durnumas iš jo fontanu trykšta....

Tai pirma gal baikit išlaidauti .Ministerijų miestelio statyba,stadiono statyba ,kodėl neklausiat ar reikalinga šiuo metu...

Tai ką siūlote? Didinti investicijas kai visi šaukia bus karas.Gal pamiršote kaip bankai bankrutuoja.Taip ir...

Sunku jums vasarai...!...