infa.lt

Nicolas Gomez Davila. Išdidus reakcionierius

N.G.Davila (1913- 1994), mokslus baigė Paryžiuje, pas Bernardinus klasikinėmis kalbomis, – viskas kaip priklauso. Atostogas leisdavo Londone.1936 m. visam laikui sugrįžo į tėvynę – Kolumbiją. Gyveno dideliame name, Bogotoje; žmona, du vaikai, laiką leisdavo pagrindinai skaitydamas ir mastydamas. Į politiką nėjo, net, kai jam buvo pasiūlyta labai patraukli vieta – ambasadoriaus postas Londone 1974m. Jo bibliotekoje buvo maždaug 30 000 knygų – „aš esu visų idėjų, kurias Modernūs laikai išginė iš visuomenės ir žmonių protų, prieglobstis“.

2001m. Bogotoje buvo išleista jo 500 puslapių, su tūkstančiais aforizmų knyga. Civilizacijos pabaigos ir barbarizmo įsigalėjimo priežastis jis matė demografinėje ekspansijoje, demokratinėje propagandoje ir industrinėje revoliucijoje – modernus žmogus yra Antikristas. Ką mes dar galime daryti? – priešintis pažangos pamišimui, lygybės propagandistams, materialistų galvosenai, žmogaus prilyginimui dievui ir utopistų klastojamai istorijai.

Reakcionierius yra dvasios aristokratas, tvarkos ir hierarchijos šalininkas, Aukštosios kultūros ir inteligencijos atstovas, tegu ir stovintis vienas, bet neinantis į kompromisus. „Aš esu tikintis į Kristų pagonis“… Savo aforizmais jis kreipiasi pagrindinai į vidutinybių užspaustus inteligentus, jaučiasi kovotoju už dvasios teises Modernių laikų pasaulyje, kur jai vietos nebelikę.

Revoliucija yra progresyvi ir noriai stiprina valstybinę visuomenės valdymo formą, kai sukilimas yra reakcingas ir valstybės įtaką naikina. Revoliucionierius yra būsimas biurokratas. Sukilėlis yra pakilęs veikti reakcionierius. Kairė kiekvieną, stovintį jai iš dešinės, vadina dešiniuoju. Reakcionierius stovi nei iš to, nei iš kito šono, jis stovi priešais. Kairė ir dešinė ginčijasi tarpusavyje, kas valdys industrinę visuomenę, kai reakcionierius tiktai laukia jos pabaigos… Dešinė yra vakarykštė kairė. Reakcionierius atsisako taikytis prie šios dienos reikalavimų vulgarybės. Konservatyvizmas turi būti ne partijų ideologija, bet normali padoraus žmogaus laikysena.

Kvailiai galvoja, jog žmonija tik dabar sužinojo vienus ar kitus svarbius dalykus, kai neegzistuoja nieko svarbaus, ko žmonės nežinojo nuo pat pradžių.

Moderni visuomenė gali sau leisti įvairių žmonių įvairius pasisakymus tik todėl, jog šiuo metu praktiškai visi galvoja tą patį.

Kairiųjų klaida yra valstybei perduoti tas funkcijas, kurias turėtų vykdyti visuomenė. Kasdien reikalaujam vis daugiau iš visuomenės, kad nereikėtų to reikalauti iš savęs.

„Socialinis teisingumas“ yra pretekstas reikalauti visko, į ką teisės neturi.

Politikoje vargšų gynimas yra geriausias išbandytas būdas praturtėti pačiam.

Prieš kokius 200 metų žmogus dar galėjo tikėti ateitimi ir nebūti visišku idiotu. Kas dabar gali tikėti šviesiu rytojumi, kai mes jau esame švytinti vakardienos ateitis?

Revoliucijų funkcija yra perskirstyti turto valdymą ir pakeisti gatvių pavadinimus. Revoliucionieriai, kurie bandys pakeisti ir žmogų, baigs tuo, jog labai greitai bus sušaudyti kaip kontrrevoliucionieriai.

Nuo utopijos iki žudynių pereinama praktiškai vienu nekantravimo pasireiškimu. Kiekvienas individas su idealais yra potencialus žudikas.

Centrinis ir lemiantis mūsų laikų faktas yra nesąmoningų idėjų dauginimasis geometrine progresija. Kai iš tiesų dauguma jokios teisės į savo nuomonę neturi, jiems priklauso tiktai klausytis.

Sąvokos – „išmirti“ ir „išnykti“, kai kalbama apie tautą, – nėra sinonimai.

Kultūringas tik tas žmogus, kuris nepasidaręs iš kultūros profesijos. Skaitytojams, mokantiems skaityti, visa literatūra šiuolaikinė.

Literatūra miršta ne tada, kai niekas neskaito. Priešingai, – tada, kai visi ima ją rašyti.

Tarp neteisybės ir netvarkos nėra ko rinktis, abi jos yra vienas ir tas pats. Kad žmogus tam neprieštarauja, susitaiko, – jau neužtenka. Moderni valstybė reikalauja, kad kiekvieno piliečio rankos būtų suteptos dalyvavimu tame.

Šiais laikais manoma, jog atleisti tai ir yra neužsiminti, kad kažkas buvo ne taip.

Kai visi manosi turintys teisę būti viršininkais, galų gale visi sutiks, kad viršininku taptų tik kažkas vienas. Diktatorius išlaisvina kiekvieną individą iš jo kaimyno tironijos.

Dešiniesiems trukdo jų cinizmas. O kairiųjų rykštė yra melas.

Apie vartotojišką visuomenę kalbama tik norint užmaskuoti, jog tai tėra gamintojų visuomenė. Tiems, kas už viso to stovi, kuo daugiau produktų, tuo geriau. Prekeivio godumas mane stebina mažiau, nei atsidėjimas, su kuriuo šis jį tenkina.

Mašinos užmuša žmonių dvasią, nes leidžia jam patikėti jog galime perprasti Visatą.

Istorijos nesugrąžinsi, bet tai nereiškia, jog ji nesikartoja.

Tobulėjant visuomenės įstatyminei bazei iš jos proporcingai dingsta žmogiškoji šiluma.

Niveliacija yra barbariškas tvarkos pakaitalas.

Liberalizmas neiškovojo jokios spaudos laisvės, jis tik pasirūpino, kad spauda taptų už nieką neatsakinga.

Gyvenimas yra kasdieninė kova su mūsų nuosavu kvailumu.

Kas pakankamai ilgai gyvena, tas dar mato ir pabaigą to, už ką kažkada kovojo.

Modernus žmogus dabar sielos nebeturi, jis yra tik savo poelgių suma.

Suaugusiu tampama, kai susikaupusį didžiulį bendrybių kiekį savyje pavyksta paversti nuosava dvasine patirtimi. Visa, kas žmogui primena, jog jį supa nežinomybė, kelia jo inteligencijos lygmenį.

Būti moderniu, nesvarbu kuriame laikotarpyje, yra tik įrodymas to, jog esi vidutinybė.

Mes galime prašyti malonės, bet kokią teisę turime reikalauti teisingumo?

Apie nacionalizmą nešnekėkime blogai. Tai paskutinis individo pasispardymas mirties – mechanizuoto, monotoniško pasaulio – akivaizdoje. Kai visuomenė visiškai pereina į valstybės formą, asmenybės išnyksta galutinai.

Jei iš tikro, tai vargšai nekenčia tiktai kvailo turtingumo.

Laisvo individo vystymosi idėja atrodo patraukli iki tol, kol žmogus nesusiduria su individu, kuris yra laisvai išsiskleidęs. Stebime pasaulyje augant neeuropietiškas mases, bet niekur neužsimezga naujos civilizacijos, geltonos, rudos ar juodos…

Dažniausiai yra propaguojamos teisės, kad nereiktų vykdyti pareigų.

Demokratijos priemonė – teroras, o tikslas – totalitarizmas.

Ką čia mes save apgaudinėjame? – mokslas mums dar neatsakė nei į vieną svarbų klausimą. Dabartiniame moksle nėra tiesų, kurių nereikėtų išrasti kiekvieną savaitę iš naujo.

Lytinio palaidumo tolerancija yra rankpinigiai, kuriais visuomenėje perkamas vergų paklusnumas.

Iš dienos įskaitomi tik tylos momentai. Likęs laikas prapuola negrįžtamai.

Mūsų moralinis pasipiktinimas nėra nuoširdus, kol mūsų iš tikro nevimdo. Šiais laikais „turėti sveiką protą“ – reiškia nekelti balso prieš tai, prieš ką balsą kelti tikrai reikėtų…

Kas nesusigaudo reikaluose, tačiau nori manipuliuoti, naudojasi statistika. Socialiniuose moksluose užsiimama matavimu, skaičiavimu, lyginimu, kad tik nereikėtų galvoti.

Modernioje valstybėje egzistuoja tik dvi partijos: liaudis ir biurokratija. Viskas, kas suvedama į sistemą, baigiasi tuo, kad ta sistema ima naudotis idiotai.

Aristokratu būti, reiškia nemanyti, jog viską gyvenime nulemia tavo valia.

Išmintingas šiais laikais tas, kas sugeba iškęsti banalybes, dėl jų nesinervindamas.

Panašu, jog praeitis tesėjų nepaliko… Klasikinės kalbos buvo ne tik naudingos, bet ir auklėjo, nes jose nėra banalybių, kurių modernus laikas priveisė gyvosiose kalbose.

Apie turtus ar galią turi teisę kalbėti tiktai tie, kurie neištiesė į juos rankos, kai galėjo, kai tai buvo pasiekiama.

Kas manosi esąs originalus, tas iš tikro tik per mažai žino.

Jei tikslas yra kuo didesnį žmonių skaičių aprūpinti kuo didesniu kiekiu daiktų, nekreipiant dėmesio nei žmonių, nei daiktų į kokybę, tada tikrai, kapitalizmas yra puiki priemonė jam pasiekti.

Nacionalinių šalių istorija yra įdomi tik iki to momento, kol pasiekia Modernius laikus. Toliau jau pakanka tik statistikos.

Individualizmas propaguoja skirtumus, bet stimuliuoja panašumą.

Nepadoru ir amoralu propaguoti progresą, kai visi keliai į jį veda tarp kapinių kiparisų.

Atstumas tarp šalių, socialinių klasių, kultūrų, rasių nėra didelis, pagrindinė praraja egzistuoja tarp dvasiškai išsilavinusių ir bukų.

Visa, kas šiame pasaulyje yra vertinga, yra šiam pasauliui priešinga ir šis pasaulis negalės to pasiimti su savim į savą pražūtį. Mūsų pragyventos laimingos akimirkos lauks mūsų mūsų kelionės gale, kad pateptų aliejum mūsų pūslėm nuėjusias kojas.

Ir visuomenėje, ir žmogaus viduje: kai nebelieka vertybių hierarchijos, viską ima lemti žemos aistros… Visuomenės nuomonės nėra asmeninių nuomonių suma. Greičiau asmeninės nuomonės yra visuomenės nuomonės atgarsiai.

Tikra aristokratija yra liaudies svajonė, sunaikinta realių aristokratų istorijos eigoje.

Kylant materialiam Liaudies inteligencijos lygiui – smunka jos kultūrinis lygis. Mirštančios sielos ir į pabaigą einantys laikai griebiasi erotikos kaip paskutinio šiaudo…

Menas dabar yra visa, kas gerai perkama.

Pagrindinis ir neatleistinas kapitalizmo blogis yra dirbtinis godumo stimuliavimas ir nepaliaujamas turtėjimas, tą godumą tenkinant. Pagrindinės pramoninės mugės yra vitrinos to, ko žmonijai nereikia.

Visa, kas tradiciją nutraukia, yra įpareigota ją pradėti iš naujo. O kiekviena pradžia pralieja marias kraujo… Kažką įsivaizduoti dar nereiškia, kad tai egzistuoja iš tikro. Ir vis tik, egzistuoja tik tai, ką įsivaizduojame.

Turtingoje sieloje gyvųjų triukšmas neužgožia mirusiųjų muzikos.

Seniau modernios visuomenės ateitimi abejojo tiktai protingi, bet dabar jau ir idiotai griebiasi už galvos. Prie statistikos įpratusioje Visuomenėje, faktas, jog kiekvienas skaičius reiškia unikalų individą su savo likimu, yra nereikalingą nerimą sukeliantis ir tiktai trukdo.

Mūsų gyvenimą užtvindęs ir paprastų gyvenimų tylą užgožęs nesulaikomas naujienų srautas, nuobodulio taip ir neišnaikino.

Istorija turėtų mažiau kalbėti apie tai, kas buvo ar nebuvo, ir daugiau domėtis, kaip tuo metu gyvenę žmonės tai suprato ar nesuprato.

Miestas kaipo toks dingsta, nes visa planeta virsta miestu. Vakarietiškas miestas kažkada buvo skirtas žmogui. Dabar tai baigėsi, liko tik bedvasės gyvenamų plotų sankaupos. Modernus metropolis jau yra ne miestas, o susirgimas.

Ten kur dabar pakeičiam spontaniškai susikuriančius lūšnynus, artimoj ateity tenai tvarka ir tironija sutaps į viena. Žemiausi žmonių instinktai pirmiausia pasireiškia didžiųjų miestų sangrūdose.

Techninių aparatų makabriškumas yra tame, jog jais gali lengvai naudotis ir tie, kurių proto lygis netraukia tiek, kad juos išrastų… Kvailybė tuoj pat ima naudotis mokslo atradimais, ir dar su velnišku lengvumu. Gamtinės nelaimės ne taip nuodugniai nusiaubia žemę, kaip tai daro mokslas ir technika, sąjungoje su godumu.

Biurokratija liaudžiai visada kainuoja daugiau, nei turtingųjų sluoksnis… Demokrato išsakomą meilę visai žmonijai galima prilyginti tik abejingumui, su kuriuo jis niekina konkretų individą.

Demokratija yra tokia politinė santvarka, kai žmonės patiki rūpinimąsi visuomenės interesais tiems, kam niekada nepatikėtų rūpintis savo asmeniniais interesais.

Mes, visuotinės rinkiminės teisės priešai, kiekvieną kartą iš naujo esame priblokšti entuziazmo, kurį keleto netikėlių rinkimai sukelia dideliam spiečiui nieko neišmanančių piliečių. Demokratai kalba apie praeitį, kurios nebuvo ir žada ateitį, kuri neateis…

Šių laikų konservatoriai yra ne kas kita, kaip demokratijos nuskriausti liberalai.

Aristokratijos laikais tai, kas vertingiausia, nebuvo parduodama. Demokratijų laikais, kas neparduodama, tas jokios vertės ir neturi.

Kol į tave niekas nežiūri rimtai, tai demokratijoje gali sakyti ką nori. O paskui, neišvengiamai gauni išgerti nuodų taurę…

Dievas išrado įrankius, o velnias – mašinas.

Laisvė mums suteikia teisę būti skirtingais; lygybė tą teisę tuoj pat atima. Vienodos galimybės, matomai, yra ne tam, kad visi būtų padorūs, bet kad kiekvienam suteiktų teisę tokiu nebūti.

Lygybės fanatikai mato mandagumą kaip menkavertiškumo kompleksą, o štai grubus elgesys daro jiems labai gerą įspūdį.

Tiktai už save tikrai protingesnio kvailys negali pakęsti, o apsimetančiais protingais mielai žavisi ir jais seka.

Antropologai, užuot ieškoję paaiškinimo nelygybės atsiradimui, turėtų užsiimti tyrimu, iš kur apskritai ta lygybės idėja atsirado. Hierarchija būdinga dangui, o lygybė tuo tarpu vyrauja tik pragare…

Visuomenėje yra daugiau ne savo vietoje sėdinčių viršininkų, nei savo vietos neužsitarnavusių tarnautojų… Taip, ta prasme visuomenėje teisingumo nėra. O visuomenėje, kurioje nėra klasių, tik policija dar ir įneša kažkiek struktūros ir ją palaiko.

Kas nesugeba matyti tikros dalykų vertės ar jų vietos, tas užsiima reliatyvizmu.

Pagunda, kurios neišvengia modernus žmogus, yra sutapatinti tai, kas leidžiama su tuo, kas įmanoma.

Kiekvieno naujo produkto reklamoje žadama laisvė galiausiai vartotojus tik dar labiau pririša prie gamintojo.

Dabar liaudis pasijunta tikrai laisva tik tada, kai jai jau nieko nereikia gerbti… Modernių laikų tragedija yra ne kvailumas, bet tai, kad protas nugalėjo.

Parinko ir išvertė: Gaiva Paprastoji