infa.lt

Daugelis iš mūsų didžiąją savo laiko dalį praleidžiame sėdėdami. Todėl, kad, iš vienos pusės, darbas biure – tai apsprendžianti šiuolaikinio profesinio gyvenimo aplinkybė, o iš kitos – kai kurių veiklų rūšys, kurios anksčiau versdavo įveikti didelius atstumus, dabar atliekamos vienu kompiuterio pelytės klavišo spragtelėjimu. Kalbama ne tik apie maisto produktų ar aprangos pirkimą, bet ir būsto paiešką bei žinybinių įstaigų lankymą, rašo vokiečių Faz portalas.

Skirtingai nuo gyvuojančios nuomonės, nuolatinis sėdėjimas iššaukia ne tik skausmus nugaroje. Sekant vis augančio mokslinių tyrimų skaičiaus rezultatus, tai be viso kitko dar skatina širdies-kraujagyslių ligas, diabetą ir vėžį, o taip pat padidina mirties nuo šių ligų riziką. Tai tinka, nors ir su mažesniu rizikos laipsniu, net žmonėms, kurie dažnai užsiima sportu. Todėl sėdėjimas, tame tarpe, vadinamas – ne be pagrindo – naujuoju rūkymu.

Kiek labai sėdimas gyvenimo būdas kenkia sveikatai, akivaizdu, priklauso ne tik nuo to, kiek valandų per dieną žmogus praleidžia sėdėdamas. Tikėtina, jog svarbų vaidmenį vaidina tai ar žmogus atsistoja, daro pertraukas ir jų metu juda. Apie tai kalba naujo tyrimo, kuriame dalyvavo daugiau nei 12 tūkstančių apie 40 metų amžiaus vyrų ir moterų turinčių Pietų Amerikos šaknis. Visi dalyviai pradžioje buvo kruopščiai ištirti, o po to savaitę laiko jie visi nešiojo prie kūno pritvirtintus judėjimo daviklius.

Kaip praneša Keith Diaz iš Kolumbijos universiteto Niujorke ir kiti mokslininkai specializuotame žurnale Circulation (10.1161 / CIRCULATIONAHA.116.026858), tiriamieji praleido, vidutiniškai, nuo 10 iki 14 valandų sėdimoje padėtyje, ir nuo trečdalio iki pusės viso laiko, ne mažiau nei 30 minučių be pertraukų. Tyrėjai aptiko glaudų ryšį tarp atskirų laiko tarpų praleistų sėdimoje padėtyje ir cukraus kiekio dalyvių kraujyje: kuo ilgiau tiriamieji sėdėjo neatsistodami ir nejudėdami per pertraukas, tuo blogiau reagavo jų organizmai į hormoną insuliną, ir tuo „saldesnis“ tapdavo jų kraujas po padidinto gliukozės kiekio patekimo.

Kaip ir buvo tikimasi, per dieną sukauptas bendras sėdėjimo laikas taip pat pasirodė glaudžiai susijęs su cukraus metabolizmu. Tokiu būdu, medžiagų apykaita tuo labiau krypo link diabeto vystymosi rizikos, kuo didesnė buvo suminė dienos laiko dalis praleista sėdint. Tiriamieji, kurie nežiūrint į nieką buvo dar ir fiziškai aktyvūs, žinoma, vidutiniškai parodė geresnį rezultatą, nei mažai judantys dalyviai. Nei sportas, nei kiti saugantys nuo diabeto faktoriai, kurių tarpe, pirmiausia, normalus kūno svoris, tačiau, nesugebėjo nutraukti šio mirtino ryšio tarp ilgo sėdėjimo ir gliukozės metabolizmo sutrikimo.

Kaip mums atsakė Herbert Löllgen, sporto gydytojas ir kardiologas iš Remšeido, minėto tyrimo rezultatai patvirtina tai, jog ilgas sėdėjimas pats savaime yra apkraunantis organizmą ir keliantis pavojų širdies-kraujagyslių sistemai rizikos faktorius. Į klausimą, kaip žmonės, dirbantys biure galėtų išvengti šio pavojaus, gydytojas atsakė: „Rekomendacija tokia: kas 30 minučių neilgam atsikelti ir judėti“.

Pavyzdžiui, dideliame ofise bus naudinga pastatyti tik vieną spausdintuvą tolimiausiame kampe. Nuo ko galų gale tai priklauso, Löllgen ir keletas jo kolegų atvaizdavo judėjimo aktyvumo piramidėje, kurios pagrindą, o reiškia ir didžiąją dalį laiko, užima didelis skaičius didelių ir mažų žingsnelių skaičius dienos eigoje. Autoriai rašo, jog tam, kad galima būtų padidinti jų skaičių bent jau iki 10 tūkstančių į dieną, galima, pavyzdžiui, pirkinių vaikščioti pėsčiomis, kilti laiptas, o ne liftu, o automobilį parkuoti tolesniu atstumu nuo namų, o ne po pačiomis durimis. Aukščiau piramidėje randasi kardio ir jėgos treniruotės, kaip, pavyzdžiui, bėgimas, plaukimas ir važinėjimasis dviračiu.

Sporto daktarai pasisako už tai, kad fizinis aktyvumas būtų išrašomas kaip vaistai. Juk jis veikia pagal tuos pačius kriterijus kaip ir terapinės priemonės. Jis gali sutrumpinti daugelio ligų eigos laiką skatinti sveikimą. Todėl prieš keletą metų Löllgeno ir keleto kitų sporto gydytojų spaudimu Vokietijoje buvo įvestas „receptas judėjimui“. Jo laikymasis, žinoma, išlieka neprivalomas, sako Löllgen. Tik nedaugelis išsirašiusių iš klinikų pacientų gavo detalias rekomendacijas fizinio aktyvumu atžvilgiu. Viena iš to priežasčių yra tai, jog medicininis švietimas nepakankamai apima specializuotą sportinės medicinos sferą. Bet tokios žinios yra būtinos tam, kad galima būtų skirti pacientui padidintą fizinį aktyvumą. Galutinėje pasekoje kalba eina apie tai, kad galima būtų kiekvienam pacientui sudaryti individualų judėjimo aktyvumo planą.

Ar receptas judėjimui duoda kokių nors rezultatų? „Taip, – sako Löllgen, – tai patvirtina eksperimentai Švedijoje“. Vokietijoje jis buvo priimtas naujajame įstatyme apie profilaktiką. Tačiau pakeitimas šiuo metu nėra numatytas. Tai truputį liūdina, kadangi judėjimas dažnai veikia geriau, nei tabletės, ir netgi gali iš dalies jas pakeisti.

Gerbiamas skaitytojau (-a), jei manote, kad medžiaga, teikiama „infa.lt” buvo jums nors truputį naudinga, jūs galite prisidėti paremdami svetainę SMS ar kitu Jums patogiu būdu