infa.lt

© infa.lt

Valdžia – praeinantis pojūtis: jį reikia nuolat įtvirtinti. Tuo pat metu ji priveda prie apsėdimo: – tas, kas kartą pademonstravo savo galią priešininkui, trokšta nuolat ir nuolat pajusti šią euforiją, kitu atveju neišvengiamas nepasitenkinimo jausmas, tvirtina vokiečių welt.de portalas.

1957 metų spalio 4 dieną Tarybų Sąjunga paleido į orbitą pirmąjį dirbtinį palydovą. Šokas dėl palydovo paleidimo giliai sukrėtė JAV ir visus Vakarus: akivaizdu, jog tarybinės raketos buvo pranašesnės už amerikiečių.

Mažiau kaip po pusmečio Nikita Chruščiovas, to meto KPSS partijos lyderis, užsimanė pakartoti triumfą: 1958 metų kovo 20 dieną tarybinių komunistų CK prezidiumo posėdyje jis davė nurodymą sensacingu būdu pademonstruoti pasauliui savo šalies pasiekimus branduolinės ginkluotės ir raketų gamybos srityje. Raketa su branduoline galvute turėjo būti išsiųsta į Mėnulį.

Vokietijos istorijos instituto Maskvoje darbuotojas Matthias Uhl, prieš kurį laiką aptiko atitinkamus aktus Rusijos valstybiniame archyve ir juos paskelbė. Pasak jų, pasiūlymą pateikė Jakovas Zeldovičius (Яков Зельдович), fizikas- atomininkas ir TSRS mokslų akademijos narys.

Šis planas su kodiniu pavadinimu „E-3“, kurį forsavo arba bent jau skatino Chruščiovas, buvo dalimi plačios programos demonstruojančios tarybines galimybes. Trumpinys „E-1“ nurodė į kietą kosminio zondo nusileidimą Mėnulyje. „E-2“ tikslas buvo kitos Mėnulio pusės nuotraukos, tai yra palydovas turėjo apskristi mėnulį, o projekto „E-5“ užduotis šiame skrydyje buvo padaryti geriausios kokybės nematomos Mėnulio pusės nuotraukas. Programos tikslas buvo švelnus nutūpimas ant Mėnulio paviršiaus iš priekinės jo atvaizdo pusės.

Tačiau šaltojo karo metu svarbiausias atrodė „E-3“ projektas, turėjęs pateikti nenuginčijamus įrodymus to, jog TSRS gali pataikyti (patekti) į Mėnulį ir surengti ten branduolinį sprogimą (Hirosimą Mėnulyje). Pasak Mathias Uhl, jie tikėjosi, jog šviesos pliūpsnis iššauktas sprogimo bus matomas iš Žemės. Tuo pačiu įspūdingu būdu būtų pademonstruotas dar ne visiškai parengtų tarybinių tarpkontinentinių balistinių raketų „tinkamumas mūšiui“.

Po pusmečio, 1958 metų rugpjūčio 23 įsakas buvo detalizuotas. Atsakinga už branduolinio ginklo vystymą ir gamybą vidutinės mašinų gamybos Ministerija ir jai pavaldus konstruktorių biuras № 11 gavo įsakymą pagaminti atominę ir vandenilinę bombas „E-3“ projektui. получили приказ разработать атомную и водородную бомбы для проекта «Е-3». Branduolinės galvutės svoris turėjo siekti apie 400 kilogramų ir išvystyti „maksimalią sprogstamąją galią“, o antroji bomba turėjo sverti 200 kilogramų ir sukurti nuo 10 iki 20 kilotonų sprogimo galią. Tai maždaug atitiko tą branduolinę bombą, kurią amerikiečiai numetė į Hirosimą, tai yra tą sprogstamąją galią,

„E-3“ projektas turėjo būti realizuotas dviem etapais: pradžioje į Mėnulį turėjo būti išsiųsta raketa su viena galvute, tačiau be būtino nuosavo „paketo“ branduoliniam sprogimui, tai yra be skylančių medžiagų. Vėliau ji turėjo būti susprogdinta, siekiant įsitikinti, jog sudėtinga technika sėkmingai atlaikė ilgą skrydį.

Antruoju etapu buvo ruošiamasi paleisti atominę ir vandenilinę bombas ant Mėnulio paviršiaus. Šie skrydžiai buvo suplanuoti 1959 metų nuo balandžio iki rugpjūčio periodu, tačiau CK pažymėjo, jog tam bus būtinas specialus nurodymas. Smūgius derėjo dokumentuoti specialios foto ir vaizdo kamerų įrangos pagalba. Kaip raketa nešėja turėjo būti panaudota patobulinta P-7 (NATO kodas: SS-6), pagrindinis tarybinių tarpkontinentinių balistinių raketų modelis, kuris, tuo pačiu, buvo naudojamas ir daugumoje TSRS civilinės kosmonautikos projektų.

Kūrimo procese jau atsirado ir atitinkami raketos pakopų ir sprogstamojo užtaiso modeliai.

Tačiau neužilgo iškilo daugybė techninių programos nesklandumų. Papildomai atsirado abejonės, jog nesant atmosferos Mėnulyje sprogimai gali nesukurti įspūdingo paveikslo. Be to, buvo nuogąstavimai dėl to, jog branduolinė galvutė dėl raketos nešėjos gedimo gali nukristi svetimoje teritorijoje ar net susprogti. Todėl projektas buvo galutinai uždarytas.