infa.lt

Geri tekstai būtinai atveda prie gerų fotografijų (III dalis)

„Žiūrint, pasaulis mums atsiveria. Bet, tuo pat metu tai mums nuolatos primena, kad tame pasaulyje rizikuojame išnykti. Tai, kas matoma, begaline savo erdve pasaulį iš mūsų ir atima. Niekas daugiau nėra toks dviveidis, kaip mūsų matymas.“ (John Berger)

Virgilijus Šonta yra pasakęs: „Tikriausiai esu atėjęs į šį pasaulį ne toje šalyje, ne toje socialinėje aplinkoje. Aš vis dėlto tikiu, kad yra tokia šalis, socialinė aplinka, kuri atitiktų mano vidinę būseną.“ Regis, V. Šonta, visą gyvenimą keliaudamas ir fotografuodamas, bandydamas įvairius žanrus, estetiką, mąstymą, ieškojo savo krašto: šiaurinius Tarybų Sąjungos regionus savo laiku apvažinėjo, o kai atsirado galimybė – Ameriką…

V.Šontai pasaulis atrodė platus ir labai įdomus. Jis buvo kosmopolitas – visą laiką ieškojo savo tikrosios vietos, kuri būtų atitikusi jo vidinę būseną… ir galima suprasti kodėl. Dažnai tokią vietą radus, bent trumpam, nelabai daug daugiau ką reikia ir daryti: imi ją kaip yra; o kaip dirbti toliau,jeigu jautriai klausaisi – irgi ji pati pasiūlo – Šiaurė buvo tokia vieta. Jos magiją supratus, galima buvo ir pačiam jos principais naudotis.

Toliau keletas tekstų fragmentų – išeities taškų – idėjų pamąstymui apie nuotraukas.

Kuo specifinė Šiaurė, galime rasti joje pagyvenusių užrašuose. Mariusz Wilk „the Journals of a White Sea Wolf“:

Skaitytojas gal paklaus, kodėl pasirinkau Solovkus. Kas nulėmė, kad aš įsikūriau salyne, kaip bokšte, iš kurio stebiu Rusiją ir pasaulį aplinkui? Aš noriu bandyti atsakyti, nors yra sunku išsemti tokią įvairiapusę temą keliuose paragrafuose. Daugiausia ką galiu, tai nubrėžti kontūrus, kaip būdavo įprasta sakyti… Todėl kad Solovkai primena brangakmenį: kiek ilgai į jį bežiūrėtum, jis keičiasi be paliovos.

Lauždamas šviesą, žaisdamas tuo, kokiu būdu ji lūžta. Užtenka pasakojimą pakeisti tik truputį, paslinkti akcentus, permontuoti turinį, ir visuma tuoj pat pasikeičia savo prasmėje – sužiba skirtingai. Todėl yra sunku pilnai išsiplėsti apie priežastis, iš bendros struktūros išrinkti atskiras linijas ir diskutuoti apie jas: vėl reikia jas pinti atgal į visumą, vieną per kitą ar šalia kitos… kitais žodžiais tariant, linijinį kalbos principą reikia laikinai pamiršti, ir stebėti subjektą per atstumą, o tada judėti pačiam, žingsnis po žingsnio, keičiant kampą, iš kurio žiūri.

Rusai tikėjo, kad pagonių tautelės, gyvenę Šiauriniuose Imperijos pakraščiuose, turėjo savo dispozicijoje negeras jėgas, kurių pagalba galėjo deformuoti erdvę: Loparų šamanai buvo apkaltinti besinaudojantys užkeikimais, priverčiančiais “akis persisukti į kitą pusę“ – t.y. mokantys „pasaulio išvertimo iš vidaus į išorę“ meną.

Ir visur aplinkui rifai, uolos kyšo iš vandens, rieduliai, akmenų sankaupos, randai ir plyšiai uolienoje. Įvairiausios formos, nuo pavienių plikų akmenų su samanų lopais iki pailgų, kampuotų uolų atskilimų, padengtų pūvančiomis gamtos atliekomis ir sudygusiais jaunais berželiais, ir jų vardai gali būti Moteris, Šuo, Varnas, Žynys, Pilypas… Kitais žodžiais tariant, archipelagas yra krūva į vieną vietą ledyno suneštų akmenų, padengta žemės sluoksniu, purvu ir smėliu, ir apaugusi pušynais, tapusi šlapia taiga ir tundra.

Realybė Šiaurėje neturi formos: ji tęsiasi be galo, pelkynai yra bedugniai, gyvenvietės neturi aiškių ribų… F.Dostojevskis tai prilygino „žirnių sriubai“ – kokią formą jai suteiksi, tokia ji ir bus.

Šiaurės peizažai neaprašomi žodžiais, ypač šviesos efektai…

Tarp Būties ir nebūties – erdvė už Veidrodinio realybės atspindžio mums, Veidrodžių karalystė… Ir iki Kosmoso nuo čia arčiau, nes ne žemė, bet dangus čia diktuoja ritmą – Saulės ratas, Baltosios naktys, Šiaurinė pašvaistė… Ir paskutinė riba: salynas, pasak Samių tikėjimo, jau yra pusiaukelė į aną pasaulį – kaip ir vienuolio celė arba Zona… Ir dar. Gombrovičius kažkada yra rašęs: aš vienas. Todėl aš labiau esu.

Ir dar viena pastaba: būkit atsargūs. Šimtai ežerų Solovkuose atspindi pasaulį, palinkusį virš jų vandenų ir optinė iliuzija Šiaurėje labai dažna – padaro atspindžius kartais realesniais už tikrovę ir riba tarp jų dingsta… esu girdėjęs apie apgirtusį piligrimą, įkritusį į vandenį ir paskendusį, nes suklydo, pamanęs vienuolyno atspindį esant tikraisiais Šv. Vartais. Taip pat kažkas pasakojo apie vietinę poetę Julką M., kuriai visa šita daugybė vaizdų ir atspindžių susimaišė taip, kad ji pasikorė, siekdama sugrįžti į vientisą aiškumą.“

‚Čia, visiškai pasimetęs nuo to, kas mane supa, staiga pasijutau be galo susižavėjęs šviesos efektais, kuriuos esame gavę privilegiją pamatyti tiktai Šiaurėje ir tik magiškame Baltųjų naktų skaidrume‘ (Astolphe de Custine)

Apie V.Šontos kūrybą A. Narušytė yra rašiusi, jog „jo sukurti fotografiniai peizažai yra „ne vaizdingi objektai, kurie juose dominuoja, bet pati aplinka, sudaryta iš dvejų, horizonte susijungiančių plokštumų, dangaus ir žemės. Danguje grumiasi debesys.

Iškeliavęs į Sibirą ir Tolimuosius Rytus, aptiko debesų abstrakcijos atitikmenį – akmenų sangrūdas.

Šviesa V.Šontai visada buvo daiktas savyje – atskiras personažas, o kita vertus – visa persmelkianti ir sujungianti substancija: švytėjimas, susiejantis daiktus su dangumi. Maksimaliai atsispindi nuotaika, autoriaus patirta fotografuojant.

„Laboratorijoje jis pakeisdavo fotografijų perspektyvą, šviesą: eksperimentai su šviesa – labai „šontiški‘ – V.Šontos negatyvų ir fotografijų šviesa beveik visada skiriasi. Ten, kur viename balta, kitame – juoda. Būdavo labai techniškas, keisdavo pustonius: negatyvas jam buvo tik pirminė medžiaga, su kuria vėliau daug dirbdavo. Kasdienybėje kaip žmogus buvo emocionalus, impulsyvus, o kūryboje – perfekcionistas. Kai kurių originalų pakartoti jau neįmanoma – montažų, viražų su atspindžiais veidrodžiuose.“ – interviu Nemunui yra pasakojęs R.Požerskis.- “ Jo kūryba sutapo su tam tikru Lietuvos fotografijos pakilimo laikotarpiu ir turėjo jėgos suspindėti. Pavyzdžiui, peizažą jis pradėjo suvokti ne kaip realybės vaizdą, bet kaip poetinį simbolį. Tačiau Lietuvių fotografijoje jis nestovi ir centre labiau siejasi pasauline fotografijos tradicija – tikras modernistas.“

Mes žiūrime į pasaulį su linzių ir veidrodžių pagalba

Dar visai neseniai dauguma žmonių pragyvendavo visą gyvenimą, matę vos vieną kitą atvaizdą. O mes jau esame jų apsupti tiek, kad jų jau nebegalime išvengti, net jei norėtume: ir jie sunaudoja didelę dalį mūsų dėmesio. Dauguma jų yra pagaminti kameros pagalba arba sekant kameros padarytu atvaizdu. Koks to efektas? Ar mes patys irgi, nejučia, nelinkstame realaus pasaulio matyti taip, kaip jis būtų kameros padarytas atvaizdas? Tokį matymo būdą ir laikyti realiu?

Bet kuriuo atveju, mes nebepastebime tokio atvaizdo mums uždedamų apribojimų, pasauliui uždedamų apribojimų. Nes mes esame trijų dimensijų esybės, gamtoje dvidimensiškumas neegzistuoja. Gal todėl atvaizdai mus taip ir domina? Dvi dimensijos, reprezentuojančios tris? Įdomu, jog kai fotografija buvo išrasta, labai greitai po to radosi ir stereo atvaizdai. Kodėl? Nes dvidimensionalus fotografinis atvaizdas tada žmogui neatrodė ir negalėjo atrodyti pakankamai realus. Bet stereo vaizdų problema yra ta pati, kaip ir ne stereo vaizdų problema: žiūrovas jaučiasi paliktas už kadro, juodojoje prarajoje ir žiūri iš ten. Alberti perspektyvos langas yra labiau panašus į kalėjimą, prie kurio tiek pripratom, kad nebejaučiame.

Ar fotografija atitolino mus nuo pasaulio realybės? Pakeitė tai, kaip žmogui turėtų būti įprasta pasaulį matyti? – Jei broliai Van Eykai iš XV a. galėtų atsirasti mūsų laikmetyje ir pasižiūrėti televizorių, jų tai visai nestebintų – jie ir savo laiku matė panašių, spalvotų ir judančių vaizdų – optinių projekcijų.

Šiandien, paradoksalu, bet saloniniai natūralios iliuzijos paveikslai yra žymiai artimesni tam, kas mus supa vaizdų ir atvaizdų pavidalu iš visų pusių kiekvieną akimirką.

Sezanas ir likę modernistai su jų binokuliaria, žmogiška dirbtinio, mono linzės matymo vizija visai nenugalėjo – priešingai, liko nuošaly, o fotografinis vaizdas triumfuoja… Kai tada atrodė, kubizmas yra pirmas erdvės vaizdavimo performatavimas po renesanso, įvedusio linijinę perspektyvą… Nes, yra didelis skirtumas tarp veidrodyje atsispindinčio atvaizdo, kurį matome, pavyzdžiui, save veidrodyje,- ir nuo veidrodžio projektuojamo atvaizdo. Pirmu atveju reikia kūno ir jis kinta su žiūrovo pozicijos keitimusi. O projekcija yra iš matematinio taško veidrodyje – rodo mums pasaulį, kokio jo niekas nematė – ir sako, jog jis toks, kad tokį jį matom – ar sugebam tą skirtumą suvokti?

(David Hockney „Seacret Knowledge“)

Esmė juk ne Alberti perspektyvos sistemos lange, prie kurio esame įpratę – mes nesame parteryje, nei scenoje; mes einame per peizažą, su kuriuo esame tampriai susiję. Klajojam po pasaulį, išbandydami ne vieną, bet įvairias perspektyvas… (John Berger)

Kad geriau pajustume, ką visa tai bendro turi su V.Šontos nuotraukomis – atspindžiais, atvaizdais, jų realumu ir nerealumu, perspektyva ir perspektyvomis, galima ramiai imtis tekstų mozaiką skaityti iš naujo…

Medžiagą parinko ir parengė: Gaiva Paprastoji