infa.lt

Archyvas: mirties bausmė budeliui [1]

27 gegužės
09:52 2015

Straipsnis publikuotas žurnale Time 1953 metų liepos 20 dieną

L_Berija_8254_m

Pirma dalis

Sadovoje žiedu – plačia, gyvybinga transporto arterija Maskvos centre – judėjo tankų bei sunkvežimių su kareiviais kolona. Laikas – 5 valanda vakaro, diena – birželio 27. Maskvoje retai pamatysi tokį dalyką, todėl Vakarų diplomatai negalėjo neatkreipti į tai dėmesio.

Tą patį vakarą Didžiajame teatre Sverdlovo aikštėje ėmė skleistis milžiniška raudonai auksinė užsklanda: buvo rodoma nauja opera „Dekabristai“ – propagandinis pastatymas apie karininkų sukilimą 1825 metais, į sostą ateinant carui Nikolajui I. Scenoje buvo geriausi TSRS dainininkai, bet svarbiausia vakaro sensacija buvo ne pati opera. Pasisukę į milžinišką vyriausybinę ložę blizgančio Didžiojo teatro beletažo centre, žiūrovai galėjo stebėti ten neįprastą anšlagą. Ložėje, nejudėdami, be šypsenų, suspaustomis lūpomis sėdėjo aukščiausi šalies vadovai – kas vilkėjo tamsų kostiumą, o kas ir pilną blizgesio mundurą su ordinais.

Visų tarybinių lyderių apsilankymas Didžiajame – apie jį iš anksto nepranešė – buvo vienas iš nedaugelio įvykių per tuos mėnesius, kurie praėjo po Stalino mirties, kai jie nusprendė viešai pademonstruoti savo gretų vienybę. Beje, įsižiūrėjus geriau, žiūrovai matė, kad tarp visai šaliai pažįstamų veidų trūko vieno – griežto, gudraus, lygaus ir belyčio Lavrentijaus Berijos – pirmojo Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo, vidaus reikalų ministro (policijos šefo), atominės srities kuratoriaus – veido. Kitą rytą Maskvos laikraščiai pranešė apie valdančiųjų vizitą į Didįjį teatrą, pavardžiui išvardindami dvylika lyderių. Berijos sąraše nebuvo; apie jo taip į akis krintantį nebuvimą jokio paaiškinimo taip pat nebuvo.

Užsienio šalių ambasadoriai, kartu su Amerikos atstovu Čarlzu Bolenu (Charles Bohlen) (kuriam bilietų į spektaklį nebuvo), pranešė šią naujieną savo sostinėms; užsienio žurnalistai patriukšmavo ir nurimo. Maskvoje sklandė gandai, bet niekas nieko tiksliai nežinojo. Kažkas prisiminė, kad Berija su šeima gyvena elitiniame rajone prie Sadovoje žiedo – kaip tik į tą pusę judėjo tankai, bet juk ten yra ir daugelio kitų tarybinių lyderių rezidencijos. Amerikos pasiuntinys Bolenas išprašė iš Vašingtono atostogų ir išvyko į Maljorką.

Už kulisų

Užsieniečiai, o ir didžioji rusų dalis tik vėliau sužinojo, jog po dešimties dienų kažkur Maskvoje įvyko TSKP Centrinio komiteto plenumas. Į jo sudėtį įeina 200 įtakingiausių Rusijos komunistų, žmonės, turintys didelę valdžią bei apimti tokios pat didelės baimės. Jie susirinko, jog išgirstų pačią svarbiausią žinią per tas 93 dienas, praėjusias po Stalino mirties: prasidėjo Kremliaus titanų kova dėl valdžios.

Į tribūną užlipo patižęs premjeras Georgijus Malenkovas: jo pranešimas buvo skirtas asmeniškai draugui Berijai. Šis žmogus, kuriuo mes tikėjome, pareiškė Malenkovas, kaltas dėl „antipartinės ir antivalstybinės veiklos, nukreiptos prieš Tarybų šalį, tarnaujant užsienio kapitalo interesams“. Kokia gi šio siaubingo nusikaltimo sudėtis? Tokia, jog „niekšingas provokatorius… bandė iškelti vidaus reikalų ministeriją aukščiau partijos ir vyriausybės“.

Žmogus, nepabūgęs pagarsinti tokio kaltinimo, buvo pajėgus šiuos žodžius paremti įstatymu. Ar kuris nors iš tų, sėjančių baimę ir gyvenančių baimėje, išdrįso mesti iššūkį Malenkovui, pareikalauti įrodymų, patvirtinančių tokius rimtus teiginius, ar stoti ginti draugą Beriją? Pranešime apie įvykusį plenumą tebuvo teigiama, jog CK nusprendė pašalinti Beriją iš partijos gretų kaip „liaudies priešą“.

Dar po keleto dienų 33 Aukščiausios Tarybos prezidiumo nariai oficialiai atleido Beriją iš visų valstybės postų ir nusprendė, jog jo bylą tirs TSRS Aukščiausiasis teismas. Kaltinimas – valstybės išdavystė.

Vilkų gauja

Visa tai buvo paviešinta vėliau, tačiau liepos 6 dieną, CK plenumo išvakarėse, vyriausybiniame laikraštyje „Izvestija“ pasirodė lakoniškas pranešimas: bet kuris tarybinis vadovas, neskiriantis pakankamo dėmesio marksizmo-leninizmo principams, neilgai išsilaikys savo poste.

Viešai viskas buvo pavadinta savo vardais tik praeitą savaitę, TSKP Maskvos miesto komiteto posėdyje. Sąjungų rūmų Kolonų salėje (buvę Bajorų draugijos rūmai) Maskvos komiteto pirmasis sekretorius Nikolajus Michailovas dviem tūkstančiams partiečių perskaitė plenumo ir Prezidiumo nutarimą. Vienas aršiausių komunizmo vilkų krito, ir mažesnieji vilkai puolė draskyti dantimis jo lavoną. TASS pranešė: „Posėdžio dalyviai piktai pasmerkė niekšingą partijos ir tarybinių žmonių priešą – tarptautinio imperializmo agentą Beriją“. Aplodismentai.

Kaltinimai buvo paskelbti oficialiame partijos spaudos organe – laikraštyje „Pravda“: Berija 1) naudojo VRM (slaptą policiją) „prieš partiją ir jos vadovus, prieš TSRS vyriausybę“, į postus „Vidaus reikalų ministerijoje prastumdamas asmenis pagal lojalumo asmeniškai jam požymius“; 2) „įvairiais būdais trukdė laiku priimti neatidėliotinus klausimus dėl žemės ūkio stiprinimo ir vystymo… turėjo tikslą griauti kolūkius bei sudaryti kliūtis šalies maisto produktų tiekimui“; 3) stengėsi „aktyvuoti buržuazinius elementus sąjunginėse respublikose“.

Fasadas

Iš „Pravdos“ pranešimo, publikuoto praėjus 13 dienų po to, kai Sadovoje žiede pasirodė tankai, rusai pirmą kartą sužinojo apie tai, kas atsitiko. Maskvoje, prie laikraščių kioskų, driekėsi ilgos eilės; praeiviai sustodavo tiesiog gatvėje, kad peržvelgtų laikraštį – toks elgesys gana retas Rusijos sostinėje. Kiti stumdėsi prie laikraščių stendų, skaitė pranešimą ir ėjo toliau, savo reikalais. Diena buvo šilta, saulėta. Žmonės vyko užmiestin, Maskvos upės pakrantės pliažai buvo tiesiog užtvindyti žmonių. Populiari futbolo komanda – Maskvos „Torpedo“ – susitiko su Kijevo „Dinamo“ ir pralaimėjo 1:3. Vakare užsienio diplomatai susirinko į kokteilių vakarą Argentinos ambasadoje; jie mielai šnekučiavosi su Andrejumi Vyšinskiu, kuris dar gegužę paliko savo rezidenciją Long Ailende – jį iškvietė į Maskvą. Nejau, spėliojo diplomatai, jo prireiks kaip kaltintojo naujame parodomajame procese? Bet niekas iš jų, žinoma, neuždavė šio klausimo besišypsančiam, nerūpestingam prokurorui Vyšinskiui.

Likęs pasaulis apie Berijos kritimą sužinojo auštant, iš Maskvos radijo laidos; po jos sekė oficialus TASS pranešimas. Spauda šią žinią ėmė aptarinėti iš visų pusių. „Naujasis valymas kovos dėl valdžios eigą pasuka Malenkovo naudai“, – rėkė Detroit News antraštė. „Valymas: Molotovo pakilimas, pavojus Malenkovui“, – skelbė New York World-Telegram leidinys. Vėliau jis savo pirmajame puslapyje publikavo straipsnį, pavadintą „Berijos kritimas duoda šansą taikai visame pasaulyje“. New York News laikėsi priešingos nuomonės: „Berijos pašalinimas gali reikšti karą“.

Senasis, solidusis New York Times vėsino aistras: „Politinio kurso pokyčių nesimato“. Viso pasaulio diplomatai įvykį aiškino kiekvienas iš savo varpinės. Valstybės sekretorius Džonas Fosteris Dalesas (John Foster Dulles) pareiškė: „Po šiomis naujomis konvulsijomis… slepiasi režimo niekingumas“. Britanijos Užsienio reikalų ministro pavaduotojas Entonis Natingas (Anthony Nutting) Berijos kritimą pavadino „mūsų pastangų vaisiumi“. Adenauerio varžovai Bonoje pamanė, jog turi šansų ateinančiuose rinkimuose. Jugoslavijoje Tito sėbrai šiame įvykyje įžvelgė „Kremliaus titoizmo šalyse-satelituose įdiegimo“ įrodymus. Indijoje Berijos saulėlydį įvertino kaip Neru tezės įrodymą, jog Maskva negalės amžinai kontroliuoti Pekino.

Tikroji arena

Užsienio komentaruose – net komunistinėje spaudoje – šis įvykis buvo vertinamas iš jo poveikio užsienio politikai taško, tačiau tikroji arena čia buvo vidaus politika, o žiūrovais – tarybiniai žmonės. Priežastis, kodėl žinia apie Berijos areštą buvo uždelsta, paaiškėjo netrukus: mases buvo būtina paruošti. Dabar partiniai funkcionieriai ir aktyvistai kalba darbininkams ir valstiečiams turėdami rankose Tiesą. Žemesnio rango partiečiai greitai „pagavo melodiją“. Gamyklos „Pjautuvas ir Kūjis“ direktorius karštakošiškai plyšavo: „Tegul tą niekšingą paklydėlį negailestingai nubaudžia griežta tarybinio teisingumo ranka“. Vakarinė Maskva citavo jauną tinkuotoją Tamarą Demičevą: „Didžiai susirūpinę ir įpykę mes, jaunimas, statantys Universitetą, sužinojome apie niekšingus užsienio samdinio darbus“.

Beje, Associated Press korespondentas Edis Gilmoras (Eddy Gilmore), ką tik grįžęs namo iš Maskvos, kur praleido dvylika metų, suteikia gerokai tikroviškesnę rusų visuomenės nuotaikos traktuotę: „Galime daryti išvadą – tikslią, kaip laikrodis ant Spaso bokšto – šiandien visame komunistiniame pasaulyje partijos nariai, nuo pačių aukščiausių iki eilinių, ant savo kaklo jaučia ledinius politinio teroro pirštus. Pats tokio įvykio, kaip Berijos kritimas, dydis neišvengiamai primena jiems: jei ne likimo kaprizas, bet kuris galėjo atsidurti ten, kur jis dabar yra“.

Tačiau kur būtent yra Berija dabar? Gilmoras aiškina: „Jei procedūra nepasikeitė, Berija – vyriausiasis slaptosios policijos vadas – sėdi vienoje iš Lubiankos kalėjimo kamerų… Keistas sutapimas – ten pat yra ir jo darbo kabinetas. Aš daugelį kartų esu matęs, kaip jis įeina ir išeina iš pastato Lubiankoje. Jis atvažiuodavo juodu limuzinu, ir, lydymas apsaugos, kuri supo jį iš visų pusių, dingdavo pastato gilumoje“. Kur buvo Berijos asmens sargybiniai birželio 27-ąją? Ir išvis, ar jis tebėra gyvas? Ką reiškia jo areštas, kokios bus šio įvykio pasekmės? Klausimų yra daugiau nei atsakymų. Tačiau iš dalies viską galima paaiškinti, jei prisimintume, kokius postus užėmė Berija ir kokią realią įtaką jis turėjo.

Ginjolis šalies mastu

Josifas Stalinas draugų neturėjo, bet jį visada supo padlaižiai, ir ilgiausiai šioje katorgoje išsilaikė Lavrentijus Pavlovičius Berija. Kaip ir Stalinas, Berija gimė Kaukaze – Gruzijoje. Oficialiais duomenimis jis kilęs iš vargingos valstiečių šeimos, gyvenusios prie Suchumio. 18-kos jis įstojo į Rusijos socialdemokratų darbininkų partiją (bolševikų). Dirbo pogrindyje, kritus caro režimui, vadovaujant naujai Azerbaidžano valdžiai pakliuvo už grotų, bet buvo paleistas Rusijos ambasadoriui Kirovui paprašius. Vėliau Berija įstojo į ČK (slaptąją policiją); aktyviai dalyvavo nuverčiant Užkaukazės respublikų vyriausybes bei prievarta prijungiant jas prie TSRS.

Pagal oficialią versiją jo „tarnybos lapas“ jaunystėje daug kur sutampa su Stalino karjera, tačiau specialistai į šias paraleles žiūri įtartinai, juk būtent dėl istorijos falsifikavimo Stalinas pirmą kart atkreipė dėmesį į Beriją. 1935 metais Berija parašė brošiūrą, šlovinančią Stalino vaidmenį Užkaukazės bolševikų judėjime. Prikimšta melagingų faktų, brošiūra pateikia jį kaip „bebaimį riterį“; būtent ji pasitarnavo daugelyje melagingų Trockio bei kitų frakcijų lyderių, prieštaraujančių asmeninei Stalino valdžiai, kaltinimų.

Panašiai tuo pat metu sensacingai nužudomas Berijos globėjas Kirovas; Tarybų Sąjunga atsidūrė ant kruvinų politinių skerdynių slenksčio. Valymo įrankiu, kurį išprovokavo Kirovo nužudymas, tapo NKVD (ČK įpėdinis) vadovas – didžkis odine kepure, pavarde Genrichas Jagoda. Jagoda darbavosi išsijuosęs ir gavo tai, ko nusipelnė: kaip ir tūkstančiai jo paties aukų, visagalis liaudies komisaras buvo paskelbtas liaudies priešu, imperialistinių žvalgybų šnipu ir kt. Jis buvo trečias iš eilės tarybinės policijos šefas – iki jo jai vadovavo Feliksas Dzeržinskis, liesas lenkų dvarininkas katino žvilgsniu, nusipelnęs garbingos kapavietės Raudonojoje aikštėje, ir Viačeslavas Menžinskis, taip pat lenkas: būtent jis buvo idėjos dėl įžymių parodomųjų procesų 1936 metais su kaltintoju Vyšinskiu, autorius (Menžinskis vėliau sulaukė tokio paties likimo kaip ir Jagoda).

Jagoda, tapęs vienu svarbiausių personažų didžiausiame parodomajame procese, prisipažino (po to, kai su juo „įtikinamai“ padirbėjo Lubiankoje), jog jis rengė „rūmų perversmą“, tačiau atmetė kaltinimus špionažu. Teisme jis pareiškė: „Jei būčiau šnipas, tai dešimtys šalių galėtų uždaryti savo žvalgybos tarnybas – jiems nereikėtų Sąjungoje laikyti tiek daug šnipų“. Jis buvo nuteistas myriop, o liaudies komisaro postą užėmė beprotis Nikolajus Ježovas – jam dirbant sušaudytų ir įkalintų skaičius jau siekė milijonus. Ježovas, dažnai vadinamas „mylimiausiu mūsų vado ir mokytojo draugo Stalino mokiniu“ turėjo ir savo „mokinius“ – jų tarpe buvo ir miglotas, išblyškęs jaunuolis, vardu Georgijus Malenkovas. Savo poste naujasis komisaras praleido dvejus metus, po to taipogi dingo. Jo įpėdiniu tapo Lavrentijus Berija.

Išorinis liberalizmas

Dėl „inteligentiško“ pensne bei kruopščiai skleidžiamų propagandinių istorijų apie jo pomėgį groti fortepijonu ir gilias žinias apie architektūrą, slaptajai policijai Berija teikė aureolę – tuomet žmonės buvo taip įbauginti, kad net bijojo ištarti jos pavadinimą. Visas NKVD aparatas patyrė reorganizaciją. Tūkstančiai žmonių buvo paleisti iš kalėjimų: buvo tvirtinama, jog tuo pasirūpino asmeniškai Stalinas (ir Berija), o tikraisiais represijų kaltininkais buvo Jagoda ir Ježovas. Tačiau prisidengęs šiuo išoriniu „liberalizmu“, Berija NKVD pavertė pačia negailestingiausia ir išsikerojusia policine struktūra istorijoje.

Būtent Berija išplėtė lagerių struktūrą, kur kalinių darbas buvo eksploatuojamas valstybės naudai taip, jog pagal atsargius Rusijos specialistų vertinimus, ši prievartinio darbo imperija apėmė iki 15 milijonų žmonių. Jis taip pat sustiprino karinę NKVD dalį, išplėsdamas ją iki 15 rinktinių divizijų, primenančių Himlerio SS. Jo informatoriai dirbo visose tarybinėse įstaigose, kiekvienoje gamykloje, kiekviename kolūkyje – netgi kiekvienuose namuose.

Pačioje partijoje jis turėjo savo „šnipus sekančius šnipus“: informacija plaukė į NKVD ir per Beriją buvo perduodama Stalinui. Jo operatyviniai darbuotojai Meksikoje susekė ir nužudė Trockį. Kai Vokietija užpuolė Rusiją, Berijos policija Stalinui buvo organizacinis ramstis. NKVD šefą jis įtraukė į Valstybinį gynybos komitetą (į jį be Berijos dar įėjo pats Stalinas, Malenkovas, Molotovas ir Vorošilovas); taip Berija pagaliau atsidūrė pačioje tarybinės valdžios piramidės viršūnėje. Po karo, kai Malenkovo ir Molotovo reikalai ėmė klibėti, o Vorošilovui ėmė atsiliepti senyvas amžius, pasklido legenda, jog Berija – artimiausias Stalino žmogus, jo patikimiausias bendražygis ir gynėjas.

parengė: Darius Dimbelis

Antra dalis

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 541

Žymos:

1 Atsiliepimas

  1. algimantas    -  2015-05-27, 11:46

    Dabar tikrai įdomu visa tai skaityti, tačiau, jei įsivaizduosime to meto žmonių gyvenimą – jis paprasčiausia baisus – mūsų laikų žmogų patalpinus į tada – jis iškart suvestų sąskaitas su gyvenimu. Nes jau dabar kiek žudosi, o esant toms sąlygoms tas vyktų masiškai. O gal tada žmonės atsparesni buvo?

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Atšaukti atsakymą.


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Sunku jums vasarai...!...

Nereikia jokiu mokesčių, reikia tik paprasto sprendimo. Pirmiausia tokiai mažai valstybei reikalinga turėti karo instruktorių...

Man tai absurdo viršūnė, kuomet naujas mokestis reklamuojamas per komercinę radijo stotį. Ir, aišku, reklamos...

Kažką praleidau : Iki šiol maniau, kad jankiai visur gauna malkų ir gėdingai sprunka. Vien...