infa.lt

image: dreamstime.com

Atsidarau feisbuką ir atsitrenkiu į komentatotių žodžius. Skaitant komentarus jausmas vienarūšis. Skaudu ir pikta. Kažkas ne taip šioje pykčio karalystėje. Jeigu man vien perskaičius feisbuko komentarus, pažiūrėjus televizijos laidas, paskaičius laikraščius pasidaro sunku gyventi, tai kaip jaučiasi tie, į kuriuos tie komentarai nukreipti. Feisbukas, televizija, spauda pilni pagiežos, patyčių, neapykantos, pktdžiugos. Kodėl? – Paklausčiau. Ir, žinoma, norėčiau išgirsti atsakymą. Atsakymą ne tik eilinių komentatorių, bet ir TV prodiuserių, laidų vedėjų, spaudos atstovų.

Atrodo, lengviau būtų eiti į kartuves, negu matyti, kaip ramiai stebima, kai viešai ir be pabaigos kapojamas žmogus. Ir tas kapojimas skatinamas. Jau ne tik R. Karbauskis ir M. Dargužaitė, bet ir pats Premjeras tapo feisbuko komentatorių ir žiniasklaidos vilkų užkandžiu. Man darosi gėda gyventi, matant su kokia jėga ant žmonių važiuoja žiniasklaidos buldozeris. Nes smurtą matyti yra kur kas sunkiau, nei jį pačiam patirti. Piktas žodis dar nesukūrė nieko, o sugriovė daug.

Reikia nepaprastai daug drąsos rašant jaustis teisiu ir nuolat galvoti, kad klysta kiti. Rašydami bet kokį komentarą jūs save pasmerkiate rimtoms pasekmėms, nes nieko nepavyks ištrinti iš feisbuko knygos. Juk į feisbuko vandenyną įmesta jūsų šiukšlė nenuskęs šimtmečiais. Ji nenuskęs ir po jūsų mirties. Kaip ir nenuskęs jūsų vardas. Taigi, visi komentatoriai, visi pykčio ir keršto skatintojai, visi apžvalgininkai, politologai, korespondentai ir kiti plunksnos broliai, atminkite, kad be aukštojo žurnalistinio išsilavinimo jums dar reikėtų turėti ir ne žemesnį kaip vidurinį žmogiškumą ir bent pradinį padorumą, nes, kai antrą kartą darai tą pačią klaidą, tai būna jau ne klaida, o pasirinkimas.

Saugokime Lietuvą nuo pykčio. Juk vienas neapgalvotas žodis yra sukėlęs ne vieną karą. Dėl neapgalvoto žodžio dulkėmis virsdavo imperijos, griūdavo ir tebegriūva šeimos. Jūsų žodžiai yra jūsų proto vaikai. Atleiskite, bet daugeliui komentatorių savo galvelėse skubiai reiktų gilinti smegenų protektoriaus gylį, kad niekada nepritrūktų pagarbos sau, Lietuvai, atsakomybės už parašytą ar ištartą žodį. Yra kategorija žmonių, žurnalistų tarpe taip pat, kurių gyvenimo sėkmė yra grįsta pykčiu ir neapykanta.

Jie nė nepastebi, kada praranda žmogiškumo jausmą. Santykių dvikova su bet kuo, jiems tampa norma. Bet juk dvikovai pasibaigus gyvas išlieka tik vienas. Pabuvęs keturis metus kalėjime žmogus ne tik galutinai praranda sveikatą, bet dar ir arba visiškai kriminalizuojasi, arba nusižudo, arba įsisavina juodžiausio pasaulio gyvenseną. Tas pats atsitinka ir su žmogumi patekusiu į žiniasklaidos kalėjimą. Kai tu esi daužomas psichologiškai ir dvasiškai, kai kaltinamas kasdien, mėnesiais, metais, kai nesibaigia patyčios ir visuomenės panieka.

Žodis turi didžiausią galią. Laikraščiu įmanoma užmušti ne tik musę, juo galima nužudyti žmogų ir net sugriauti valstybę. Valdyti žodį reikia sugebėjimų, talento ir pašaukimo. Kompiuterio klaviatūros klavišas , plunksna, kamera ar mikrofonas nedoro žurnalisto rankose yra tarsi ginklas, paduotas alkoholikui. Prognozuoti sunku, į ką jis gali būti atsuktas įtūžio priepuolių metu. Ir jeigu jūs, mieli plunksnos broliai, galvojate, kad kieno rankose kamera ir mikrofonas, to rankose ir valdžia, atsibuskite. Didžiai klystate.

Žurnalistu save laikančiam žmogui metas suvokti, kad demokratija , tai žurnalisto teisės ir ne daugiau, plius eilinis žmogus, jo teisės ir ne mažiau. Ką rašai, tas esi. Kas esi, tą rašai. Bet, atrodo, atėjo metas, kai pačių žurnalistų nuodėmių nėra. Nes jie jau seniai tapo teisėjais, prokurorais ir kunigais. Ir nuteisia, ką tik užsimano. Be kaltinimų, be įrodymų ir be teismo. Įdomu, kodėl Baudžiamajame Kodekse nėra straipsnio už nužudymą palaužiant dvasią. Juk tai itin žiaurus nusikaltimas.

Kiekvienam komentatoriui vertėtų įsidėmėti, kad žodžiai ir veiksmai sugrįžta. Pirmas jūsų žodžio smūgis žmogui sukelia kančią, antras ištvermę, o trečias iškviečia į kovą. Aštrus, neapykantos pilnas žodis, tarsi kirvis, nuo nuolatinio vartojimo tampa vis aštresnis. O jūs tuo kirviu pasirašote ant kito žmogaus veido. Plunksnos broliai, gerbkite kiekvieną oponentą, priešininką ar varžovą, nes jūsų priešas yra geriausias mokytojas. Antrojo Pasaulinio karo metu per oro mūšius vokietį numuša, o jis iššoka parašiutu iš lėktuvo ir… atiduoda pagarbą…

Net kare nedingdavo orumas.O pas mus noras įkąsti sukelia apetitą. Ir tu, žmogau, kiek nori dirbk, stenkis, širdį gali padėti ant stalo, būk garbingas ir didis, mažą iš tave padarys žiniasklaida. Skaitant purvinus komentarus mane apima noras paklausti, kodėl tokiems beširdžiams nėra ligoninių. Visi, liečiantys kompiuterio klaviatūrą ar imantys rašiklį, visų pirma, žinokite gero rašinio struktūrą. Pasidžiaugti, pagirti, padėkoti, palinkėti, pašmaikštauti. O žymieji žiniasklaidos asai, kurie esate labai svarbūs patys sau, ir už kuriuos jau seniai dirba jų pavardė, kurie paragavę ketvirtosios valdžios jau niekaip negalite sustoti, prisiminkite mažą smulkmenėlę.

Visada atsiras žmogus, kuris už jus parašys protingiau ir geriau. Nes tas kitas, rašantis žmogus, visada žinos, kad su žodžiu reikia elgtis lygiai taip, kaip su užtaisytu šautuvu. Viename žodyje kartais yra daugiau prasmės negu visoje bibliotekoje. Sėkmingai parinktas žodis ne kartą sustabdė pakrikusią armiją, pralaimėjimą pavertė pergale ir išgelbėjo imperiją. Joks feisbukas, joks TV eteris šiandien neturi virsti kanalizacijos vamzdžiu, jis neturi laužyti gyvenimų ir žlugdyti likimų.

Negalima leisti, kad informacinis terorizmas bet kurį šalies žmogų ar net valstybės vadovą su pasimėgavimu guldytų ant menčių. Feisbukas ir televizija šiandien gali tapti arba didžiausia palaima, arba didžiausiu šiuolaikinio gyvenimo prakeiksmu. Nes visuomenė tapo TV ir interneto belaisve. Kai kurios TV laidos, laikraščių straipsniai, fb paskyros jau seniai pažymėtos kūrybinės negalios ženklu. Ir, jeigu iš gilių alkoholizmo stadijų įmanomas prablaivėjimas ir grįžimas atgal, tai iš žurnalistinės negalios kelio atgal nebūna.

Yra šalių, kuriose veikia gražios, švarios kalbos gynimo klubai, išleisti griežti įstatymai, reglamentuojantys švarios kalbos vartojimą viešoje erdvėje. Žodžiu galima sujungti žmones ir tautas, žodžiu galima juos išskirti. Tegul gėris, pozityvumas, tolerancija ir pagarba bus kiekvieno rašančiojo šūkis. Supraskite, pagaliau, kad tikro žurnalisto darbas pagal atsakomybę, pavojų ir svarbą prilygsta karių tarptautinėms misijoms karštuose taškuose.

Tegul jūsų noras padėti žmogui ir Lietuvai bus nesumeluotas Tegul nuo šiol jums bus nepažįstamas susidorojimo, keršto ir neapykantos jausmas. O aš bažnyčioje už tai … pasimelsiu. Bet maža vilties, kad tai padės.

Pagarbiai, Antanina Strumilienė