infa.lt

Daiva Valevičienė, „Rasos“

„Rasos“ jau rašė apie didžiulį sėklų pasirinkimą, jų sertifikavimo ir kokybės kontrolės tvarką. Tarsi ir gerai – jokios saviveiklinės prekybos sėklomis, kurios nėra teisingai paženklintos ar ištirtos bei registruotos.

Tik ar viskas taip puiku, kaip galėtų atrodyti? Jei taip, tai kodėl jau bene dešimtmetį vyksta tylūs sėklų mainai, kuriuose dalyvauja jas auginantys mažų žemės sklypelių savininkai? Jie nori savo reikmėms išaugintus sėklų likučius išsikeisti į tai, ko dar trūksta, juk pats negali išsiauginti visko. Pinigai čia nepadės, nes Lietuvoje prekiauti nesertifikuotomis Europos Sąjungoje sėklomis draudžiama. O senosios sėklos nėra sertifikuotos ir tikrai niekas to nesiims daryti užauginęs vos kelias saujas.

Kam senos, jei yra naujų?

Štai toks klausimas kyla iškart – kam, jei naujos veislės turi pačias geriausias savo pirmtakų savybes? O hibridai pritrenkia savo derlingumu ir kiekvieno augalo grožiu? Marytė Norienė, kuri senosiomis sėklomis domisi jau 9 metus, sako, kad jai labiau patinka tai, kas gali patikimai augti mūsų klimato sąlygomis – kaip kadaise močiutės darže. Juk tikrai būdavo pomidorų, kurie užauga po atviru dangumi. Hibridai dažniausiai sėklų išvis neužaugina arba augalai išsigimsta. O kur dar visokie GMO – dėl jų baisu kukurūzus ar sojų pupeles auginti.

„Dabar pagaliau radom jų pas žmogų, kuris pats auginasi sėklas jau 40 metų. Tokiu gali pasitikėti, nes tuomet tie GMO dar tik prasidėjo ir mūsų tikrai nebuvo pasiekę. Auginam senąsias ropes, žirnius, iš Amerikos indėnų gavome lauke puikiai augančių pomidorų – iki rugsėjo pabaigos lauke augdami nesuserga ir šalnų nebijo“, – įvairius ne masinei pramoninei produkcijai skirtų sėklų privalumus vardija Marytė.

Ji pasakoja apie Josefą Holcerį, Alpėse ekologiškai ūkininkaujantį fermerį. Pasaulis jį geriau pažįsta Sepp vardu – jis jau daug metų eksperimentuoja – negeni vaismedžių, nes jie tuomet atlaiko kur kas didesnius sniego krūvius, prieš sėją kibire su žemėmis sumaišo keliasdešimties skirtingų augalų sėklas ir tik tuomet jas pasėja ir taip augina maistui skirtus augalus didelėje jų įvairovėje. Jis pastebėjo, kad kuo didesnė ta įvairovė, tuo mažiau parazitų ir augalai patys suteikia vieni kitiems reikiamą palaikymą – drėgmę, deguonį, maisto medžiagas. Sutaupoma daug darbo – augalai patys vieni kitus tręšia ir drėkina.

Šiais principais remiasi ir Lietuvoje populiarėjanti gamtinė žemdirbystė, kurios entuziastams ypač reikia senųjų veislių sėklos. Mat manoma, kad hibridinės sėklos, palyginti su senosiomis, natūralioje gamtoje atsiradusiomis, yra „kvailokos“ neturi tam tikros informacijos ir jei iš jų auginamais augalais kruopščiai nesirūpinsime, jie tiesiog žus. Panašiai kaip miestietis, atsidūręs natūralioje gamtoje, nelabai pajėgs joje išgyventi. Ką ten žmogus, net ir narvuose išaugintos vištos, išleistos į lauką, gali mirti iš bado.

Gyvą maistą galima užsiauginti tik augalų įvairovėje, tuomet jame yra energija ir informacija. Be natūraliai gamtoje išaugintų sėklų to padaryti neįmanoma, štai todėl daugybė žmonių visame pasaulyje tampa „tikrų“ sėklų medžiotojais.

Pilvui – ne akims

„Aš ieškau senųjų sėklų todėl, kad noriu valgyti žmonėms tinkamą maistą, o ne parduotuvei skirtus eksponatus. Ten svarbu, kad gražiai atrodytų ir kuo ilgiau laikytųsi, o skonio juk nesužinosi neparagavęs. Todėl tiek daug pramoninių veislių, kurios skonio beveik ir neturi. Senos veislės skonį turėjo ir dabar tebeturi, bet pramoniniam auginimui jos netinkamos – sunoksta kasdien, tarkim, po pomidorą. Tam, kas augina daržoves sau, tai tinka – nusiskina, suvalgo ir kitą dieną taip pat. Kuo ilgiau augalas duoda derlių, tuo geriau. O pramoniniuose šiltnamiuose kaip tik geriau, kai vienu metu sunoksta kuo daugiau“, – savo poziciją dėsto Žilvinas Žurauskas.

Šiltnamio jis neturi, pomidorų užsiaugina lauke, o šiemet bene pusė jų sudygo ten patys – iš pernai ant lysvės nukritusių pernokusių vaisių. Geltoni vyšniai „kojotai“ yra itin įdomaus net ne visai „pomidoriško“ skonio ir beveik neserga.

„Jei žiūrėsime plačiau, tai sėklų kontrolė yra tiesus kelias į žmonių valdymą. Tas kas užsiaugina sėklų ir jas pasisėjęs turi maisto, yra laisvas. Dabar visame pasaulyje siekiama priimti įstatymus, kad sėklos būtų kažkieno nuosavybė. Tuo tarpu tie pirminiai augalai, iš kurių jos išvestos, yra gamtos dovana. Pavyzdžiui, auga sau kieme klevas, išbarsto sėklas ir iš jų išdygsta nauji medžiai. Kai pasisėjame nusipirktas sėklas ir toliau jau patys jų išsiauginame, tampame pažeidėjais kažkieno autorinių teisių. O senosios, kurias sukūrė ne žmogus, o gamta, tobulino ištisos žmonijos kartos, ima ir dingsta. Todėl ir reikia jas saugoti bei dauginti, kad išliktų“, – įsitikinęs Žilvinas.

Ropė iš knygutės

Kitas „Rasų“ pašnekovas Valdas Stokna teigia pastebėjęs, kad parduotuvėse jau nėra senų, prieš 50 -100 metų augintų augalų veislių sėklų, kurios labai tinka gamtinei ar ekstensyviai žemdirbystei. Būtent dėl to atsirado būtinybė surasti ir išsaugoti senas veisles, kurios žmoniją maitino ištisus šimtmečius.

„Savo darže auginu senovines ropes, kurios yra išnykę ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Šis augalas mena akmens amžių, o mano kolegoms pavyko jį rasti Suomijoje. Gavau 120 sėklyčių ir pirmaisiais metais pasėjau 60. Išauginau gan menką ropių derlių, nevalgiau jų, nes visas palikau sėklai. Kitais metais sėklomis apdalinau kolegas. Šiemet jau antras sėklų derlius. Kai ropės užaugo, tai iš jų formos, primenančios širdį, supratau, kad būtent tokias augindavo mūsų proseneliai. Pamenat seną knygutę, kur ropę rauna visi virtinė rovėjų, įskaitant gyvūnus, ir vis negali įveikt, tokia didelė?“ – juokiasi Valdas.

Jis įsitikinęs, kad daugumą sėklų galima užsiauginti, kiek sunkiau su moliūgais ir jų šeimos augalais dėl kryžminimosi. Morkos kryžminasi su laukinėmis, bet nuo to, anot Valdo, tampa tik dar geresnės.

„Jeigu mes šiandien nieko nedarysime, tai rytoj nieko neturėsime. Matydami kur link eina žemės ūkis, agronomija, koks formuojamas požiūris visoje ES, dabar nieko nedaryti būtų nusikaltimas prieš mūsų vaikus ir visas ateities kartas. Ką mes po savęs paliksime?“, – visiems siūlo pasvarstyti vyriškis.

Vertybė – gyva dirva

Užsiimantys gamtine žemdirbyste suprato, kad dirvos paviršiuje gyvena mikroorganizmai, kvėpuojantys oru, kiek giliau vabalai, sliekai, kurie rausia urvelius ir kuria bakterijų kolonijas, taip padarydami žemę laidžią orui ir vandeniui.
Senesnės augalų veislės nereikalauja cheminės apsaugos, gilaus žemės dirbimo, trąšų. Gal derlius užauginamas mažesnis, bet ir energijos bei lėšų jį užauginti reikia mažiau. Tačiau dabar žemės ūkio studijų programose nebeliko dirvožemio mikrobiologijos.

„Agronomai nebežino, kad žemė yra gyva, pila chemines augalų apsaugos priemones, jų dirvoje esantys gyviai nedomina, viskas kas trukdo žemės ūkio industrializavimui ar įrodo chemikalų kenksmingumą, tiesiog atmetama. Kiekvienas šio gyvo pasaulio sutvėrimas daro savo darbą. Cheminės augalų apsaugos priemonės žudo visą gyvybę esančią dirvoje. Dabar žmonėms jau ima atrodyti, kad visa, kas gyva, dirvoje yra parazitai ir platina ligas“, – piktinasi tokiu absurdu Valdas.

Jo įsitikinimu, nustojus į žemę pilti chemikalus, atgaivinus mikroorganizmus, davus jiems organikos, žemė lėtai atsistato.
„Miškai auga milijonus metu be trąšų, bet žmonėms įkalta į galvą, kad be trąšų niekas neužauga. Žemdirbiui psichologiškai sunku nearti dirvos, kai gyvas stereotipas – nearsi – neturėsi. Ukrainoje yra visas kolūkis, kur žemė nearta jau 30 metų. 8000 hektarų plote nenaudojamos ir cheminės apsaugos priemonės. Viskas ten kuo puikiausiai auga ir išauga, nes žemės dirbamas tik negilus paviršius, į dirvą įvedama organika sideratų ir organinių trąšų pavidalu. Taip pat yra auginamų kultūrų rotacija ir reguliarus žemės poilsis. Ten žemės struktūra porėta, biri“, – sėkmingo ūkininkavimo priežastis vardija pašnekovas.

Gal sąmokslas?

Senųjų augalų veislių sėklų mainai prasidėjo maždaug prieš dešimtmetį. Prasidėjo nuo supratimo, kad prekyboje vis dažniau platinami hibridai F1, iš kurių užauginus sėklas jau neįmanoma užauginti tokio pat augaliuko.

Selekcininkai dirba visų pirma pramoninam žemės ūkio augintojui, o naujos veislės išvedamos vadovaujantis komerciniais kriterijais. Tapo svarbu graži forma, atsparumas ilgam gabenimui, didelis derlingumas, ilgas saugojimas, didelis cukraus kiekis.

„Gamtoje yra arba kokybė ir mažesnis kiekis arba didesnis kiekis ir žemesnė kokybė. Mainytis sėklomis nori tie žmonės, kurie jau daugelį metų užsiima gamtine žemdirbyste. Yra ir ekologinių gyvenviečių, giminės sodybų gyventojų. Sėklų mainų tikslas turėti savas tinkamas gamtinei žemdirbystei sėklas. Šiuolaikiniame pasaulyje agronomijos mokslas ir didžioji dalis žemės ūkio gamybos nuėjo komercijos keliu, kai maistas tapo visų pirma preke. Jo siekiama gauti bet kokia kaina ir pasiekti kuo didesnį pelną. Prie to dar prisideda visokie politiniai žaidimai, atsiranda dotacijos, iškreiptos kainos, o tai jau rodo norą kontroliuoti visą maisto grandinę, kurios viršūnėje sėklos“, – dėsto savo nuomonę Valdas.

Jis patikina, kad prekyboje dauguma augalų yra greitos medžiagų apykaitos ir skirti auginti intensyviomis technologijomis. Pasodinus tokius gamtiniame darže, dauguma tiesiog sunyksta.

Pramoninėje žemės ūkio gamyboje sukurti sėklų registrai, ūkininkai turi kasmet pirkti sėklas, kurios įtrauktos į minimus registrus. Į juos traukiamos tik naujos veislės, kurių dauguma hibridai. Naujoms veislėms būtinos trąšos, cheminė apsauga, sunkioji žemės ūkio technika. Aiškiai matyti, kad sėklos tempia paskui save visą technologinę komercinę grandinę.

Šiuolaikinis ūkis – iš naikinimo idėjos

„Po abiejų pasaulinių karų buvo prikaupti dideli kiekiai cheminių medžiagų ir korporacijos nusprendė jas parduoti nieko neperkančiam tuometiniam žemės ūkiui. Pasidėjo amonitų sintezė, tai tapo sintetinių trąšų gamybos pradžia. Dar pirmojo pasaulinio karo metu buvo išrastos garstyčių dujos, kurios davė pradžią insekticidų gamybai. 1947 JAV buvo pagaminti pirmieji dideli traktoriai, kažkuo panašūs į tankus. Galime sakyti, kad naujoviško Vakarų žemės ūkio pagrindas buvo karo pramonė“, – negerą intensyvaus ūkininkavo pradžią įžvelgia Valdas.

Tai ir buvo negailestingo gamtos eksploatavimo pradžia, kai pelnas tapo svarbesniu už visa kita. Užnuodyta žemė ir vanduo, maistas, naikinama rūšių įvairovė, o agronomija pasisavino visas ekosistemos funkcijas, kad galėtų jas pakeisti dirbtinėmis, nešvariomis technologijomis.

Pasipriešinimas tam vyksta visame pasaulyje ir nėra kito kelio kaip tik grįžti prie švarios žemės ūkio gamybos, mažų šeimyninių ūkių, kurie suteiktų ir maisto, ir darbo.

„ Yra tokia Prancūzijoje įkurta organizacija ,, Kokopelli”, kuri nuo 1999 metų dalina sėklas visame pasaulyje, šimtams asociacijų ir kaimo bendruomenių visuose žemynuose. Už tai juos jau kelerius metus tampo po teismus, persekioja žemės ūkio ministerija, korporacijų lobistai.

Organizacija sumokėjo 90 tūkst. eurų baudų, bet šios organizacijos nelegalias sėklas įsigyja ir kelių Prancūzijos miestų merijos, gamtos muziejus, parkai. Didžiausi Paryžiaus restoranai irgi yra šios organizacijos klientai, nes kas ragavo senųjų veislių pomidorų, į burną neima hibridų. Tvarka tokia – imi iš jų 100g. sėklų, ir kitais metais sugrąžini arba duodi dar 2 kolegoms. Išeina toks kolektyvinis sėklų bankas. Vienas valstietis negali užsiimti 400 veislių auginimu, o 400 valstiečių gali. Ar ne laikas ir Lietuvos augintojams prisidėti prie panašios veiklos?“ – svarsto Valdas.

Kad ir kaip ten būtų, skanaus ir gyvo maisto norime visi. Daugelis sodininkų ir daržininkų mėgėjų jau senokai vengia naudoti visokiausią chemiją savo sklypeliuose. Nenustebtume, kad ir sėklomis žmonės seniai tarpusavyje dalinasi, kaip, beje, būdavo nuo senų senovės. Jei ne tai, tai tikrai mūsų žemėje dabar neaugtų daugybė augalų, kurie atrodo tikri „vietiniai“.

Rasos

Siūlome atsisiųsti knygą apie sėklų auginimą:

  Auginkime daržovių sėklas - Knyga (1946 m.) (26,3 MiB, 6 439 atsisiuntė)