infa.lt

Gaisras Londone – kai taupoma saugumo sąskaita

Gaisras Londone – kai taupoma saugumo sąskaita

26 birželio
01:15 2017

Neseniai fakelu suliepsnojęs daugiaaukštis Londone turbūt abejingų nepaliko. Netgi ne dėl slėpiningų gaisro priežasties aplinkybių. Galbūt jos visai nebuvo slėpiningos. Galbūt tai tik taupymo statybos srityje pasekmė. Galbūt ne vienam iškilo klausimas, KODĖL milžiniškas pastatas taip greitai užsidegė ir visiškai išdegė, kodėl tokiame dideliame pastate nebuvo jokių ugnies užkardų. Kokia medžiaga dega kaip celofanas skleisdama juodus dūmus ir toksiškas dujas, nepaliekančias galimybės išsigelbėti net laiku ugnį pastebėjusiems žmonėms. Žaibiškai plintanti fasadu liepsna, nuo karščio išsilydę ir iškritę langai bei per juos švariai išdegęs butų vidus. Ar tai namas, kuris apskritai atitinka kažkokius priešgaisrinius reikalavimus? O kaip būtų pas mus? Ar mūsų namai renovuojami ir statomi atsakingiau nei Londone?

Šis straipsnis gal kiek ir tendencingas, nes rašomas vokiečiams, po Brexito (dar labiau) nemėgstantiems britų ir mielai juos kritikuojantiems, nes nebereikia apsimetinėti draugais. Visgi jame, atsižvelgiant į ypač griežtas saugumo normas, taikomas pastatams Vokietijoje, iškelta daug svarbių klausimų, kuriuos turėtų užduoti sau kiekviena šalis ar miestas, nelaukdami, kol reikės pasimokyti iš blogos patirties.

Sudegęs daugiaaukštis

Kai taupoma saugumo sąskaita

Mažinti kaštus, naikinti griežtus reikalavimus – ir pristatyti daug pigių būstų: Didžiosios Britanijos politikai kelia miestams sunkiai įvykdomas užduotis. O pasekmės jų drastiškos.

Straipsnis iš Vokietijos tinklaraščio „Zeit online“

Laisvoji žurnalistė Londone Bettina Schulz
2017 m. birželio 20 d.

Blogos žinios apie didelį Londono daugiaaukščio „Grenfell Tower“ gaisrą vis nesibaigia. Žuvusiųjų skaičius jau pasiekė 79. Vyriausybė ir tarnybos mėgina nuraminti britų visuomenę, ypač sugebėjusius išsigelbėti iš pragariškos liepsnos apimto pastato gyventojus ir kaimynus.

Daugybė tyrimų ir komisijų dabar turi išaiškinti gaisro Šiaurės Kensingtone priežastis. Klausimas, ar tyrimų pabaigoje politikai pripažins, kad daugiaaukštis sudegė ne tik dėl nelaimingų atsitiktinumų sutapimo. Ar jie pripažins, kad konservatorių vyriausybė sistemingai delsė sugriežtinti priešgaisrinės saugos reikalavimus, nes tai reikštų didesnius kaštus valstybei ir įmonėms.

Didžiosios Britanijos problema ta, kad griežtesnių normatyvų daugiaaukščių statybai ir eksploatacijai, kaip tai buvo padaryta Vokietijoje 2008 m. ir atnaujinta 2012 m., čia taip ir nebuvo priimta. O gaisrų pavojus Didžiojoje Britanijoje dargi didesnis.

Daug pigių socialinių būstų

Iš esmės, problema prasidėjo 1984-aisiais, kai buvo panaikintos tam tikri griežtos statybos normos. Iki tol Didžiojoje Britanijoje galiojo gan griežti statybos reikalavimai, pagal kuriuos pastatuose reikėjo įrengti priešgaisrines zonas padalijant erdvę, dėl ko sumažėtų gaisro plitimo pavojus, tačiau taip pat sumažėtų ir butų skaičius daugiaaukščiame komplekse. Kad būtų galima lanksčiau ir, atseit, efektyviau renovuoti, Margaret Thatcher vyriausybė 1984 m. sušvelnino statybos reikalavimus. Miestai turėjo gebėti statyti greitai, pigiai ir daug. Pirma – gyventojams reikėjo gyvenamųjų būstų, antra – statybos sektorius turėjo klestėti, o trečia – nekilnojamojo turto ištekliai turėjo tapti miestams patikimu pajamų šaltiniu.

M. Thatcher norėjo, kad valstybė galėtų šiek tiek pasitraukti iš miestų savivaldybių finansavimo. 1987 m. vyriausybė dėl to įvedė miestų mokestį, dabartinį council tax. Šio mokesčio dydis skaičiuojamas nuo nekilnojamojo turto vertės ir nepriklauso nuo savininko pajamų. Londono rajone Kensington & Chelsea šis mokestis privatiems asmenims siekia per metus maždaug 708 svarus už pigius butus ir apie 2 124 svarų už prestižinį būstą. Bendrovės už nekilnojamąjį turtą moka analogiškos rūšies žemės mokestį business rate.

Kuo daugiau savivaldybės teritorijoje brangaus ir taip pat brangiau apmokestinamo nekilnojamojo turto, tuo daugiau pinigų gali susižerti savivaldybė. Taigi, kuo daugiau butų sugrūdama į gyvenamąjį bloką, ir kuo gražiau viskas atrodo iš išorės, tuo geriau. Tai paaiškina, kodėl pagal 2014 m. statistiką 32 Londono savivaldybės gavo daugiau nei 250 milijonų svarų kaip tam tikrą kompensaciją už tai, kad rangovai tiesiog nesugebėjo savo statybos projektuose realizuoti techniniuose planuose aprašytų pigesnių butų koncepcijos. Kensington & Chelsea už tai vien tik per 2015-uosius susišlavė 26 milijonus svarų, kaip nurodo lobistinė grupė „London First“.

Savivaldybės, tokios kaip Kensington & Chelsea, ne mažiau suinteresuotos kuo mažesnėmis sąnaudomis padidinti pigių socialinių daugiabučių, kurių buvo prikepta aštuntajame dešimtmetyje, vertę. Niekas nenori matyti varganų gyvenamųjų blokų, ypač prestižiniame Kensington & Chelsea rajone.

Baisių gaisrų buvo ir prieš 2017-uosius

Atrodo, kad saugumas didinant būsto vertę didelio dėmesio nesusilaukė. Didžiosios Britanijos savivaldybės priverstos stipriai susiveržti diržus. Tai kaip tada dar investuoti į kažkokias integruotas gesinimo sistemas, integruotą gaisro signalizavimo sistemą, atskirus privažiavimus ugniagesių transportui arba brangų nedegų išorinį fasadą? Kodėl gi neįrengus dujotiekio vamzdžių laiptinėje ir nesutaupius jų dangai. Kam papildomai tirti elektros instaliaciją, jeigu srovė teka. Na tai kas, kad gyventojai jau ne kartą skundėsi, jog jų buitinė įranga retkarčiais išmuša saugiklius?

Rajono taupumas nepastebėtas neliko. Reitingų agentūra „Standard & Poor’s“ 2013 m., kai buvo suplanuotas daugiaaukščio „Grenfell Towers“ renovavimas, rašė: „Kensington & Chelsea savivaldybė pastaraisiais metais savo finansus tvarkė pavyzdingai gerai, ypač didelį dėmesį skirdama kaštų mažinimui.“ 2010 m. tuometinis finansų ministras George Osborne beveik ketvirčiu apkarpė savivaldybių biudžetus. Tai, žinoma, nepraėjo be pasekmių – buvo taupoma visur, o ypač laikantis reikalavimų, kurie didintų valstybės, vietos įstaigų ir statybos užsakovų išlaidas.

Britų vietos institucijų taupymo arkliukas jau nuo seno yra reguliavimo panaikinimas. Papildomi ir griežtesni saugos reikalavimai tam tik trukdė, nors degių pastatų apvalkalų keliams pavojus žinomas jau seniai. Pirmieji įspėjamieji balsai pasigirdo 1992-aisiais žuvus dviem ugniagesiams, gesinusiems Anglijos vakaruose Herefordshire užsiliepsnojusią halę, kurios lubos buvo izoliuotos polistireno ir poliuretano plokštėmis. Degdami poliuretanai išskiria juodus dūmus, o ugnies temperatūrai pasiekus daugiau kaip 850 laipsnių – mirtinas dujas ciano vandenilį. Šis pragariškas mišinys, anot pranešimų britų žiniasklaidoje, nusinešė ir dalies „Grenfell Tower“ aukų gyvybių – daugiaaukščio gaisro metu temperatūra viduje siekė daugiau kaip 1 000 laipsnių.

2009-aisiais degė gyvenamasis blokas Southwark rajone

Ekspertų firmos „Probyn Miers“ teisininkai specialistai jau anksčiau buvo įspėję: „Ši išorinė danga sukurta, kad būtų galima pastatą apdengti pigia, lengva, oro sąlygoms atsparia ir šilumos nuostolius mažinančia danga.“ Ir toliau: „Kaip šios statybinės medžiagos reaguos gaisro atveju, dažnai nežino net patys architektai ir ekspertai.“ 1992 m. statybos reikalavimai buvo pakeisti. Tai yra, išorinė danga turėjo „neskatinti ugnies plitimo, jeigu tai keltų pavojų“, ir kad aukštesniems kaip 20 metrų daugiaaukščiams naudojamos medžiagos turėjo būti „sunkiai įsiliepsnojančios“. Visgi „sunkiai įsiliepsnojančios“ nėra „nedegios“.

Kai 1999 m. liepsnos staigiai prarijo 14 aukštų pastatą Škotijoje ir gaisre žuvo neįgalus gyventojas, tada tyrimo komisija 2000-aisiais nusprendė, kad turi būti sugriežtinti statybinių medžiagų bandymo metodai. „Manome, kad išorinė pastato danga turi būti visiškai nedegi arba bent jau bandoma ekstremaliomis sąlygomis.“ Reikalavimai 2003 m. ir 2013 m. kažkiek, tačiau nepakankamai, sugriežtinti.

2009 m. po didelio gaisro Londono Southwark rajone, nusinešusio šešių žmonių gyvybes, nustatyta, kad išorinė pastato danga nebuvo atspari ugniai, todėl ugnis staigiai išplito, ir kad gaisro gesinimo sistemos būtų padėjusios suvaldyti ugnį. 2013 m. tyrimo komisija pateikė pasiūlymus: sugriežtinti statybos ir priešgaisrinės apsaugos reikalavimus ir įrengti gesinimo įrenginius.

Mažesni reikalavimai – mažesnės išlaidos

Bet tuo metu politikos padangėje sklandė visai kitos nuotaikos: septintaisiais metais konservatorių vyriausybės miestų statybos ministerija prastūmė iniciatyvą reikalavimus panaikinti. 2015 m. gruodžio mėn. tai vėl buvo mėginama, šįkart pramonės ministerijos. Tuometinio valstybės sekretoriaus Sajid Javid pareiškimu, panaikinti reguliavimą norima todėl, kad taip būtų galima sutaupyti 10 milijardų svarų: „Kur reikalavimai per sudėtingi, nereikalingi arba sunkiai įgyvendinami, ten įsikišime mes. Kartu galime sumažinti biurokratinių reikalavimų. Didžioji Britanija vėl statys.“

Šioje politinėje kaštų mažinimo ir dereguliavimo atmosferoje, tuo pačiu metu stipriai spaudžiant miestų savivaldybes priburti kuo daugiau pigių būstų mažiau pasiturintiems gyventojams, tyrimo komisijos rekomendacijos nugulė giliai į stalčių.

Dėl reikalaujamų gesinimo įrenginių tuometinis gyvenamųjų namų statybos ministras Brandon Lewis manė, kad tuo turėtų rūpintis pramonė, o ne vyriausybė: „Kaštai gesinimo įrangai pagaliau gali turėti neigiamos įtakos butų statybai, kurią mes norime skatinti – todėl turėtume palaukti, kokios bus tokių reikalavimų pasekmės.“

Ką reiškia „nedegus“?

Bet kuriuo atveju, reglamentuojant gesinimo įrangos įrengimą leistasi į kompromisą. Tokia įranga būtina nuo 30 metrų aukščio, tačiau ne koridoriuose, vestibiuliuose ir laiptinėse. Senuose pastatuose gesinimo įrangą reikia įrengti vėliau, tačiau nereikia papildomų gelbėjimosi laiptinių, o išorinis fasadas neturi būti ir ugniai atsparios medžiagos.

Dar praeitą spalį tuometinis gyvenamųjų namų ministras Gavin Barwell žadėjo: „Mes nesiruošiame perrašyti visų statybos standartų. Tačiau po gaisro Southwark rajone norime patikrinti B dalies (priešgaisrinių reikalavimų) nuostatas.“ To Didžioji Britanija iki šiol taip ir nesulaukė.

Šiandieninis 166 puslapių britų statybos įstatymas – tai nuostatų, išimčių ir nuorodų į kitas nuostatas ir kompetentingąsias įstaigas kratinys. Vietos savivaldybės ir statybos rangovai jame vis randa spragų, kaip pigiai išpustyti gyvenamųjų blokų išorę, kaži kaip taikant dar galiojančius statybos reikalavimus.

„Grenfell Tower“ byloje dabar tiriama, kokios nuostatos sulaužytos arba kokių nuostatų laikytasi, tačiau jos nepatenkino lūkesčių. Norint tai suprasti, reiktų pasinerti į pramoninių normų gelmes. Konkrečiai bus nagrinėjami išorinio pastato apvalkalo klausimai, kuriems ES taikomų nuostatų visai nėra. Vokietijos pavyzdinėje daugiaaukščių namų statybos ir eksploatavimo direktyvoje sakoma, kad išorinis pastato apvalkalas turi būti iš nedegių statybos medžiagų. Sąvokos „nedegus“ apibrėžtis šiuo atveju nurodyta Europos normoje DIN 4102, kurioje atsparumas ugniai vertinamas penkiomis kategorijomis. „Nedegiomis“ laikomos A1 ir A2 kategorijų medžiagos.

Iždo kancleris taip pat susipainiojo

Pagal greičiausiai „Grenfell Tower“ naudotų „Reynobond“ plokščių gaminio specifikaciją, jos kategorizuojamos kaip B2. Pagal DIN 4102 tai atitinka medienos degumą. Netgi atseit geresnis, „ugniai atsparus“, plokščių „Reynobond“ variantas turi tik B1 specifikaciją – taigi, jos „sunkiai įsiliepsnojančios“, tačiau nėra ugniai atsparios. Jos šiek tiek brangesnės nei pigiausias variantas, degant išskiriantis juodus dūmus ir ypač toksiškas dujas.

Taigi, abiejų „Reynobond“ gaminių specifikacija pagal Didžiosios Britanijos reikalavimus aukštesniems kaip 18 metrų pastatams atitinka leidžiamos 0 klasės nuostatas. Tai reiškia, jie sunkiai įsiliepsnojantys, tačiau nėra nedegūs. Ir tai reiktų peržiūrėti. Kokios sudėtingos tokios subtilybės rodo ir tai, kad netgi britų iždo kancleris Philip Hammond, sekmadienio rytą kalbėdamas BBC, suklydo teigdamas, kad degūs išoriniai fasadai Didžiojoje Britanijoje uždrausti lygiai taip pat, kaip Vokietijoje ir kitose šalyse. Bet tai netiesa.

Ronnie King, parlamentinės daugiapartinės priešgaisrinės saugos komisijos narys, skundžiasi, kad pastaraisiais metais jų rekomendacijos ministerijose atsimuša kaip žirniai į sieną, nes vienintelis dominantis dalykas yra kaip sutaupyti. Prieš sušvelninant statybos reikalavimus devintajame dešimtmetyje, tokių statybinių medžiagų naudoti nebuvo galima.

Kaip atsainiai politikai žiūri į gaisrų pavojų Londone rodo ankstesnis tuometinio Londono mero Boris Johnson pasirodymas. 2014 m. uždaryta dešimt priešgaisrinių tarnybų ir atleista 552 ugniagesiai. Londono miesto valdybos darbo skyriaus vadovui Andrew Dismore sukritikavus atleidimus, Boris Johnson atšovė: „Mes juk rūpinamės, kad sumažėtų gaisrų pavojus ir gaisrų būtų mažiau.“ A. Dismore tai neįtikino: „Meluojate sakydami visuomenei, kad priešgaisrinės saugos sąskaita netaupysite.“ Boris Johnson, dabartinis britų užsienio reikalų ministras, atkirto: „Ach, geriau užsičiaupkit.“

Vertė: Loreta Alechnavičiūtė Hoffmann

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad medžiaga, pateikta „infa.lt“ buvo jums nors truputį naudinga, jūs galite prisidėti paremdami svetainę Jums patogiu būdu

1 Atsiliepimas

  1. Dūmų detektorius    -  2018-03-25, 21:29

    Dūmų detektorius tokiuose pastatuose, kuriuose gyvena tiek nepasiturinčių šeimų, tiesiog privalomas. Dažnai tokie asmenys rūko lovose, užmiega ir taip pražudyti gali dešimtis niekuo dėtų piliečių…

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar reikia sugrąžinti privalomą kaukių dėvėjimą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas
Pasidalinkite su savo draugais
Sveiki, verta dėmesio: *Gaisras Londone – kai taupoma saugumo sąskaita* - nuoroda: https://infa.lt/16264/gaisras-londone-kai-taupoma-saugumo-saskaita/