infa.lt

Prof. dr. Saulius Arlauskas

Kažkiek lyg ir sumažėjo nerimas dėl “Breksit” sukeltos grėsmės Europos Sąjungos ateičiai, tačiau pasirodo, jog tai apgaulingas pojūtis. Iš Europos Sąjungos tautų gretų pasitraukus Jungtinei Karalystei, panašios pasitraukimo nuotaikos suskambo Prancūzijos Prezidento rinkiminėje kampanijoje

Kaip ir kokiais būdais Europos Sąjungos tautoms išsaugoti savo vienybę, savo buvimą tautų šeimoje? Tai iš tiesų darosi hamletiškas galvosūkis.

Liūdna, kai Europos Sąjungos byrėjimo tendencijas politikos komentatoriai aiškina labai paviršutiniškai, neva tai yra atskirų politikų ambicijų keliamas gaivalas ar nesusipratusių piliečių, kuriuos be to lengvai paveikia Europai priešiška propaganda, aklas pasirinkimas.

Liūdna, kai nenorima gilintis į reiškinio esmę, kai nesuvokiama, kad politinės peripetijos dėl Europos Sąjungos išlikimo ar neišlikimo kyla dėl dramatiško sąmyšio Europos tautų sąmonėje, kurį sukelia nuožmi dviejų, radikaliai priešingų ideologijų kova.

Krikščioniškasis pasaulis jo protestantiškoje formoje šiais metais švęs 500 metų Reformacijos sukaktį. Tai reikšminga Europai ir pasauliui data, nes būtent Reformacijos išdavoje atsivėrė neribotos galimybės žmonių mąstymo ir tikėjimo laisvei, tautų teisei puoselėti savo religiją ir kultūrą, turėti nacionalinį valstybingumą.

Bet ar mes jaučiame, koks vis dėlto Europoje nusistovėjo santykis tarp protestantiškos Naujųjų amžių dvasios ir konservatyvios krikščioniškos tradicijos? Ar mes nepamiršome, kad laisvės ir lygybės šūkiai Didžiojoje Prancūzijos Revoliucijoje 1789 metais, vėliau pakerėję ir kitas Europos tautas, išreiškė dar Antikos mąstytojų suformuluotas ir krikščionybės išpuoselėtas universalias žmogiškąsias vertybes?

Demokratija Atėnų polyje ar Respublika senovės Romoje jos piliečiams reiškė ne tik politines laisves, bet ir priklausomybę savo bendruomenei kaip korporacijai, pasiaukojimą jos idealams. Krikščionybė žengė dar toliau. Ji išplėtojo kosminės korporacijos idėją, kurioje, nepaisant žmonių skirtumų, universalios lygybės pagrindais transnacionalinėje viduramžių politinėje organizacijoje yra suvienyti visi žmonės, tautos ir visos žmonių kartos. Būtent krikščionybė suabsoliutino kiekvieno gyvo žmogaus vertę, pašventino šeimą, kaip istorinio ryšio tarp kartų, tarp vaikų ir tėvų kūrimo šventovę kosminėje korporacijoje.

Taigi, kas nutiko, kai XX ir XXI amžių sandūroje, staiga kyla nenoras vienytis į transnacionalią korporaciją – Europos Sąjungą? Kas vyksta, kai vėl norima užsidaryti nacionalinio valstybingumo erdvėje?

Pirmas atsakymas yra toks, kad mūsų kartoje dalis žmonių nebesuvokia Reformacijos skelbiamų laisvės ir lygybės idėjų santykio su istorine tauta, kuri per mirusiųjų protėvių atmintį, gyvosios kartos gerovę ir ainių kartos viltį įžengti į šį pasaulį, driekiasi iš praeities į ateitį kosminėje korporacijoje. Anglas gali būti laisvas ir lygus tik savo bendruomenėje, savo istorinėje tautoje. Prancūzas jaučia, kad jis gali būti laisvas ir lygus tik savo istorinėje tautoje. Ar ne todėl Europos šalių Konstitucijose įskaitant ir Lietuvą iki šiol šventu laikomas tautos suvereniteto principas? Taigi „Breksit“ ar Prancūzijos Prezidento rinkimai siekia mums paaiškinti, kad Anglijos ar Prancūzijos piliečiai vėl prisiminė, kad jų identitetas, jų laisvė ir lygybė galimi būtent savo nacionalinėje valstybėje, tautinėje korporacijoje.

Kitas atsakymas, kodėl vėl aktualėja nacionalinis valstybingumas yra toks, kad mūsų laikų karta, klaidingai interpretuodama Reformacijos idealus, maksimaliai supaprastino žmogaus sampratą, prilygindama protaujantį Homo sapiens materialiam individui. Šiuolaikinių liberalų ar marksistų pasisakymuose žmogus ištraukiamas iš socialinio ir istorinio konteksto, atplėšiamas nuo jo tautinių šaknų, išvejamas iš savo tėvynės, ir kas baisiausia, su savo vidiniu pasauliu, savo jausmais paliekamas absoliučiai vienišu jam nebesuprantamoje kosminėje begalybėje.

Paradoksalu, bet tiesa, kad dalies žmonių įsitikinimuose individas virsta dulke, vėjo ir audrų nešiojama po pasaulį būtybe, kuri pasiklydusi savo noruose ar baugščiai paklusdama galingiesiems, nebežino kam ir vardan ko gyventi, nebejaučia kur jos organiška praeitis ar prasminga ateitis. Tokią žmogaus dalią projektavo marksizmo ideologai, pavertę žmogų viešpataujančių socialinių jėgų manipuliavimo objektu.

Visiškai panašią dalią žmogui linki šiuolaikiniai (ko tikrai nepasakysime apie protestantiškos dvasios liberalizmo architektus John Locke‘ą ir kitus) liberalai, kurie klaidingai interpretuodami žmogui įgimtą apsisprendimo teisę gyventi savo paties susikurtą gyvenimą, dar vaikystėje ar jaunystėje nuslepia nuo jo žmogaus būties šeimoje, tautoje, savo valstybėje ir istorijoje prasmingumą bei didingumą. Todėl negali būti nieko keisto, kad tie, kas klauso žmogaus proto ir istorinės patirties pamokymų, būtent tokiai vieningai liberal-komunizmo ideologijai instinktyviai ir ryžtingai pradėjo priešintis. Būtent tai ženklina „Brexit“ ar Prancūzijos Prezidento rinkimai.

Kokį kelią pasirinks Lietuva? Ar ir toliau mes, kaip ir iki šiol, deramai negerbsime buvimo lietuviu, buvimo Lietuvoje, savo tautinio orumo ir valstybės suvereniteto? Ar ir toliau atsainiai žiūrėsime į masinę emigraciją, apgaudinėsime save ir ypač jaunus žmones, kad santuokinė šeima tai atgyvena, kad svetur gyventi geriau nei tėvynėje? Ar ir toliau sieksime būti kuo didesniais individualistais liberalais ar kosmopolitais komunistais?

Atsakymo sulauksime, matomai, greitai. Mūsų taip pat laukia Prezidento rinkimai. Kas mes ir kokioje Europoje norime gyventi parodys kandidatų į prezidento postą skelbiamos programos, na ir pačios asmenybės.