• Naujienos
  • Parama
  • Apie infa.lt
  • Rinkmenos
  • Galerija

infa.lt

Algis Avižienis. Kodėl ateityje reikės nacionalinės valstybės ir į ateitį žvelgiančios nacionalinės ideologijos?

Algis Avižienis. Kodėl ateityje reikės nacionalinės valstybės ir į ateitį žvelgiančios nacionalinės ideologijos?

21 kovo
04:27 2017

A;gis Avižienis[ištrauka]

Algis Avižienis. XXI amžiaus pradžioje du iš esmės racionaliai neparemti principai — individualizmas ir internacionalizmas – lemia elito politinį mąstymą ir stipriai įtakoja visuomenės laikyseną Vakarų demokratijose, tame tarpe ir Lietuvoje. Jei mūsų gyvenimas ir ateities perspektyvos tenkintų mus, tai turėtume atitinkamomis progomis pagerbti laisvo individo sąvokos kūrėjus ir tarptautinės integracijos architektus bei vykdytojus. Reikėtų jaunimo auklėjime dar daugiau pabrėžti nuostatą, kad individo gyvenimo prasmė glūdi savęs realizavime ir savo asmeninių poreikių patenkinime. Politinėje srityje turėtume primygtinai reikalauti kuo greitesnio federalinės Europos Sąjungos kūrimo, kurioje pilnavertės Lietuvos valstybės neliktų nei kvapo.

Bet jeigu dabartinis gyvenimas atrodo pilkas o į ateitį žiūrime su pasibaisėjimu, tai tada reikėtų pripažinti, kad šie principai nėra palankūs mūsų asmeninei laimei ir juos tinkama proga reikėtų pakeisti kitais. Bet nepatartina keisti politinės santvarkos pamatų lengvabūdiškai. Tam turi būti svarios priežastys ir gerai paruoštos alternatyvos. Apie tai reikia daug ir nuoširdžiai diskutuoti, kad dauguma gyventojų suvoktų kuria linkme ketinama pasukti valstybės vairą. Todėl ir šis straipsnis išvydo dienos šviesą. Juo norima pajudinti visuomenę, kad mūsų piliečiai pradėtų suvokti, jog alternatyvų šios dienos stagnacijai yra.

Laikui bėgant individualizmas progresuojančiai neigia žmogaus socialinę prigimtį. Įgyvendinus šį principą iki galo, individas įsitikina, kad jis yra aukščiausia realybė ir gyvenimo tikslas. Individualizmas ignoruoja socialinę aplinką, kuri puoselėja individą, ir kuri savo ruožtu priklauso nuo jo.

Šis principas kyla iš instinkto siekti galios, kuris deja išreiškiamas siauroje erdvėje ir neilgam. Asmuo, kada nors pamąstęs apie galios prigimtį, supras, kad trumpalaikis galios proveržis paprastai nėra labai reikšmingas. Stiprybė yra tvirtai susijusi su patvarumu – tai sugebėjimas ilgai priešintis aplinkos poveikiui. Individualizmas nemato šio esminio galios elemento, patvarumo, ir veda žmogų besileidžiančiu taku į menkumą.

Globaliam elitui individualizmas ir internacionalizmas yra parankūs instrumentai. Šie principai padeda jam stiprinti savo galią atskirose pasaulio šalyse. Silpnindamas bendruomenių solidarumą, individualizmas tuo pačiu pakerta kolektyvo atsparumą tarptautinio kapitalo reikalavimams. O internacionalizmas, keldamas tarptautinį bendradarbiavimą aukščiau už nacionalinį susitelkimą, eventualiai nustumia nacionalinius idealus į antrą planą. Stambi valstybių sąjunga, pvz., Europos Sąjunga, subordinavusi nacionalinius prioritetus savo valiai, tuo pačiu sumenkina nacionalinės valstybės orumą pastarosios gyventojų akyse. Praradus autoritetą savo piliečių tarpe, tokia valstybė pradeda panašėti į stipresnės sąjungos instrumentą. Paaukodama statusą, nacionalinė valstybė atsisako savo piliečių paramos. Tai užburtas ratas, kurio baigtis yra dvivaldystės peraugimas į centralizuotą galią.

Abi individualizmo ir internacionalizmo tendencijos užgožia tikrąją žmogaus prigimtį, jo polinkį burtis į asociacijas bei konkuruoti individualiai arba kartu su sąjungininkais prieš kitas žmonių asociacijas. Atskiro individo noras gyventi autonomiškai neprisidės prie pastangų stiprinti Lietuvos valstybės institucijas. Naivus pasitikėjimas tarptautiniu bendradarbiavimu neleidžia lietuviams suvokti mūsų užsienio ”partnerių” tikrųjų tikslų paversti mus paklusniais jų valios vykdytojais. Šiame skyriuje bus aptartos individualizmo ištakos ir vystymasis, tiek ideologiniu tiek sociologiniu požiūriu. Internacionalizmo klausimas bus nagrinėjamas sekančiame skyriuje.

Perėjimas nuo ekonominės sistemos, kurioje dominavo žemės ūkis, į kitą, kurioje vyrauja pramonė, sutapo su individualistinių idėjų plėtra ir pastarąsias skatino. Politiniai mąstytojai jau XVIII-ojo amžiaus antroje pusėje argumentavo, kad idealioje valstybėje turėtų būti saugomos laisvo individo teisės, ir jų tezės palaipsniui rasdavo vis palankesnę terpę. Sociologiniu požiūriu, savimi susirūpinęs individas – tai reiškinys, kurio šaknys glūdi industrializacijoje ir su tuo susijusiu gyventojų mobilumu, bei miestų plėtra. Demografai pastebi stiprų ryšį tarp urbanizacijos lygio ir darbo jėgos mobilumo padidėjimo iš vienos pusės, ir socialinių grupių bei šeimų stabilumo silpnėjimo iš kitos pusės. Žmonių perkėlimas iš kaimo aplinkos į miestų bendruomenes yra susijęs su kylančiomis skyrybų ir krentančio gimstamumo tendencijomis. Nutoldamas nuo kaimo bendruomenių tradicijų, miestietis pripranta gyventi sau. Miesto gyventojams nereikalingos gausios atžalos ir giminės, kurios padėtų atlikti žemės ūkio darbus. Miestuose būdinga paslaugų specializacija leidžia individui pačiam pasamdyti meistrus arba nusipirkti rankų darbą tausojančias mechanines priemones. Todėl bendruomenės, kuriose urbanizacija bei darbo jėgos mobilumas yra pasiekę aukščiausią lygį, demografiniu požiūriu sparčiausiai sensta.

Individui, kuriančiam šeimą, yra svarbu perduoti savo gyvastingumą kitai kartai. Tuo jis parodo, kad jo gyvenimo reikšmė neišnyksta, kai baigiasi jo fizinė egzistencija. Jauni tėvai privalo skirti nemažai kūrybingų jėgų išlaikydami ir auklėdami savo vaikus. Tėvams vaikų auklėjimas suteikia puikias galimybes kūrybingai įtakoti visuomenę. Išleidus savo vaikus į pasaulį, daugeliui vėliau taip ir nepasitaiko geresnių galimybių daryti įtaką savo aplinkai. Žmogus, netikintis savo palikimo patvarumu, bus daugiau susirūpinęs savimi ir įnirtingiau sieks juslinių pasitenkinimų.

Pramoninių miestų individualizmas atsirado palyginamai neseniai, prieš porą šimtmečių. Tuo tarpu natūrinis ūkininkavimas turi šaknis siekiančias keliasdešimt tūkstantmečių. Žvelgiant į visą mums žinomą žmonijos egzistavimo laikotarpį, matosi, kad organizuoto gyvenimo pagrindas buvo natūriniu ūkininkavimu užsiimanti šeima arba gentis. Tokiose savarankiškai ūkininkaujančiose šeimose vaikai buvo auklėjami tapti tėvų pagalbininkais. Net ir dabartinėje Lietuvoje kaimo vietovėse jau mokyklinio amžiaus vaikai yra pratinami atlikti lengvesnius darbus. Vaikai prisideda prie bendrų šeimos pastangų užtikrinti pragyvenimui reikalingus išteklius, ir taip įgyja solidarumo ir atsakomybės jausmą šeimos atžvilgiu. Aišku, kad tokių vaikų požiūris į gyvenimą bus mažiau individualistinis nei miesto vaikų, kurie turi daugiau laisvo laiko sau.

Laikotarpis nuo pramonės revoliucijos pradžios iki mūsų laikų iš esmės skiriasi nuo ankstesnių tūkstantmečių. Paradoksalu, bet praėjusių dviejų šimtmečių technologiniai stebuklai, turėję išlaisvinti žmogaus kūrybinį potencialą, pagimdė anonimišką, savimi susirūpinusį ir nuo juslinių malonumų priklausomą individą. Pasak Fernand Braudel, žymaus prancūzų istoriko, iki industrinės revoliucijos didžiulė dauguma europiečių praleido visą gyvenimą vienoje nekintančioje apylinkėje. Iki XVIII-ojo amžiaus pabaigos mažai kam iš kaimo gyventojų per visą savo gyvenimą tekdavo keliauti toliau nei 50 km nuo gimtosios trobos. Tai neišvengiamai turėjo paveikti visą europiečių pasaulėžiūrą ir visuomenės solidarumo sampratą. Iki pramoninės revoliucijos individas buvo pripratęs gyventi savo skaitlingos šeimos, giminių bei kaimynų apsuptyje. Kaimo žmonės galėjo pasikliauti šeimos, giminių bei kaimynų pagalba atliekant sunkesnius žemės ūkio darbus. Jų psichologinė parama padėdavo išlaikyti dvasinę pusiausvyrą. Kaimo bendruomenių gyvenimas tekėjo nepertraukiamai nuo vienos kartos į kitą. Vaikai paveldėdavo tėvų žemę, darbo įgūdžius, pasaulėžiūrą, estetinį suvokimą ir moralinius dėsnius.

Atsiradus moderniai pramoninei gamybai ir naujoms ryšių technologijoms XIX-ojo amžiaus pradžioje, Europos kaimo gyventojai pradėjo tikrai masinę evakuaciją į miesto centrus Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Tai įvyko dalinai dėl to, kad tobulėjanti maisto gamybos technika ir medicina paskatino didžiulį demografinį šuolį XVIII-ojo amžiaus antroje pusėje. Ribotas dirbamos žemės plotas nebesugebėjo patenkinti greitai augančių kaimo gyventojų ekonominių poreikių. Dėl šios priežasties miesto ir kaimo gyventojų santykis, siekęs 10 proc. ir išlikęs praktiškai toks pat nuo Romos imperijos laikų iki Prancūzų revoliucijos, pasikeitė radikaliai. Žemės ūkio bendruomenių gyvensena užleido dominuojančią vietą miestietiškai egzistencijai, o pastaroji buvo susijusi su radikaliai skirtingu požiūriu į gyvenimą.

Gyvenimas naujuose pramoniniuose centruose pasižymėjo anonimiškumu ir atskirumu tarp naujai atvykusiųjų. Neregėta istorijoje miestų ekspansija, kartu ir kartais kylanti bei kartais smunkanti ekonominė konjunktūra ištrynė tęstinumo lūkesčius. Kartu pradėjo klibėti socialinis ir politinis Europos miestų stabilumas. Didėjanti nusikalstama veikla, gyventojų perpildymas, epidemijos, prostitucija, fabrikų darbininkų išnaudojimas – tai tik dalis tų socialinių negalavimų, kuriuos pagimdė industrializacija pramoniniuose rajonuose. Gyventojų sukilimai prieš valdančiuosius sekė vienas paskui kitą, tame tarpe ir kruvini maištai 1830, 1848 ir 1870 metais. Iš kaimų bendrovių dar išlikęs šeimyninis solidarumas šiek tiek apsaugojo naujais miestiečiais tapusius europiečius nuo ekonominės galios piktnaudžiavimo. Bet tapo vis aiškiau, kad trūksta naujų politinių idėjų, galinčių atstatyti socialinę sanglaudą.

Neatsitiktinai padidėjo liberalios demokratijos, socializmo ir nacionalizmo ideologijų vaidmuo XIX-to XX-to amžiaus Europos šalių politiniame gyvenime. Kiekviena iš šių politinių srovių savaip bandė atgaivinti bendruomeniškumo dvasią, kuri beveik užgeso fabrikų miestų apleistuose daugiabučiuose bei tamsiuose skersgatviuose. Socialinė demokratija bandė sušvelninti turtinę nelygybę, kuri gimdė nepasitenkinimą ir silpnino solidarumą. Liberali demokratija siūlė konstitucijas, parlamentus ir laisvą spaudą, kad individas bent formaliai galėtų dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir jį šiek tiek formuoti.

Pati galingiausia iš minėtų naujų ideologijų buvo nacionalizmas. Ši revoliucinė doktrina susijungė su liberaliąja demokratija ir sėkmingai puolė aristokratijos valdžias ir griovė daugianacionalines imperijas. Nacionalizmas patenkino individo tęstinumo jausmo poreikį neramiuoju laikotarpiu. Nacionalinės idėjos šalininkai pristatė tautos sąvoką kaip junginį, apimantį praeities, dabarties ir ateities kartas. Tos pačios tautos nariai buvo raginami didžiuotis savo šalies pasiekimais ir siekti naujų pergalių ateities kartoms. Daugeliui europiečių šios idėjos suteikė gyvenimo prasmę sujauktoje aplinkoje.

Verta pabrėžti, kad Vakarų Europos pramoninės bendruomenės gyvuoja kiek trumpiau nei du šimtmečius, o Rytų Europos pramoninių miestų istorija yra dar trumpesnė. Tikėtina, kad asmens polinkis aukotis kitų labui, kuris yra visų bendruomenių sanglaudos pagrindas, remiasi moraliniu kapitalu, sukauptu per tūkstantmečius, kai žmogus gyveno savarankiškose kaimo bendruomenėse.

Anot istoriko Braudel, toks kaimo bendruomenių gyvenimas Europoje buvo tipiškas ištisus tūkstantmečius, o miestų bendruomenės buvo daugiau išimtis. Kai europiečiai kėlėsi į pramones centrus XIX-ame amžiuje, jie pradėjo eikvoti šį moralinį kapitalą, priprasdami gyventi pagal asmenines naudos principą. Šie sociologiniai pokyčiai nebuvo nepaveikiami politinių ideologijų, kurios tame pačiame XIX-ame šimtmetyje siekė sugrąžinti vienišam individui bendrumo jausmą.

Šis perėjimas nuo kolektyvinės mąstysenos į individualią neatsirado staiga ir nepakeitė mąstymo ir požiūriių totaliai. Nesavanaudiškumo impulsas išliko masinėse miestų bendruomenėse tol, kol valstiečių klasė išliko kaip reikšmingas demografinis reiškinys. Neseniai iš kaimų atvykę valstiečiai išlaiko stiprius šeimyninius ryšius tiek naujuose miestuose, tiek ir su likusiais kaimo vietovėse. Prisirišimas prie liaudies papročių, persikėlus į miestą, gyvuoja viena ar dvi generacijas nežiūrint to, kad miesto šeima paprastai nėra ekonomiškai savarankiškas socialinis vienetas. Kadangi gimstamumas kaimo šeimose tradiciškai buvo didesnis, jos ir toliau besiplečiantiems pramoniniams miestams teikė beveik nesibaigiantį naujų darbuotojų srautą.

Nemenka Lietuvos miestiečių sluoksnio dalis dar vis išlaiko gana stiprius ryšius su kaimu. Miestų gyventojų žymi dalis arba gimė kaimo bendruomenėse arba turi tėvus ar senelius, kilusius iš Lietuvos rajonų. Tad Sąjūdis galėjo pasinaudoti didžiuliais altruizmo ir bendruomeniškumo ištekliais, puoselėtais mažose, glaudžiose kaimo vietovėse. Lietuvoje šeimos santykiai yra kur kas glaudesni nei Vakarų šalyse, kur industrializacija ilgiau plėtota. Tai irgi nemenkas stiprybės šaltinis, daug kam patikima užuovėja šiais ekonomikos nuopolio laikais.

XIX-ame amžiuje nacionalizmas ir galingos nacionalinės valstybės, kurios rėmėsi šia ideologija, sėkmingai sušvelnino individų atomizaciją naujai išaugusiuose pramonės centruose Europoje. Šiuo laikotarpiu Vakarų Europos bendruomenės pralenkė visas ankstesnes nuo Romos imperijos žlugimo laikų europines bendruomenes savo gyvybingumu, produktyvumu ir kūrybingumu. Istorikai stebisi, kad Pirmojo pasaulinio karo kovojančių šalių socialinis solidarumas bei organizuotumas išliko tokiame aukštame lygyje, nežiūrint neįtikėtinų civilių gyventojų sunkumų ir klaikių kariaujančiųjų gyvybės nuostolių.

Vakarų Europos darbininkija beveik iki karo pabaigos nepasidavė socialistų pastangoms organizuoti streikus pramonės centruose ir tokiu būdu sustabdyti kovos veiksmus. Milijonai jaunų vyrų savanoriškai įstojo į savo šalies ginkluotąsias pajėgas ir taip pademonstravo įsitikinimą, kad jų šalies saugumo reikalai svarbesni buvo nei asmeniniai reikalai, net ir asmeninė gyvybė. II-asis pasaulinis karas dar kartą pademonstravo nepaprastą Europos bendruomenių solidarumo lygį, nepaisant to, kad mechanizuotas naikinimas pasiekė dar didesnį intensyvumą nei per ankstesnį pasaulinį karą. Pagrindinės valstybių institucijos išliko, ir toliau veikė po karo pabaigos.

Esminis skirtumas tarp II-ojo pasaulinio karo ir ankstesniųjų europinių karinių konflikų buvo tas, kad dvi kontinento dydžio super-valstybės (JAV ir Sovietų Sąjunga) baigė karą laimėtojomis, ir nuo 1945 m. įtvirtino didžiulę savo įtaką Europos valstybių politikoje, ekonomikoje bei kultūroje. JAV ir TSRS, abi organizuotos pagal universalius principus, siekė plėtoti savo globalias nuostatas ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Nors, taip vadinamo Šaltojo karo metu JAV ir TSRS atrodė nesutaikomi priešai, šie universalių ideologijų dvyniai dalinosi bendru uždaviniu perdaryti europiečių mąstymą internacionalizmo dvasia. Sovietų Sąjunga darbavosi nenuilstamai Rytų Europoje, kur įtvirtino socializmo viršenybę, o JAV visu savo didžiuliu svoriu parėmė projektą integruoti Vakarų Europą į tarptautinę prekybos sistemą, kuri vėliau pagimdė standartizuotą vartotojišką kultūrą.

Atsidūrę tarp šių dviejų kontinentinių milžinų, Europos politinis elitas iš esmės pasitraukė iš ideologinės kovos dėl atomizuoto individo, kurį pagimdė XIX-ojo amžiaus industrinė revoliucija. Buvo atsisakyta ideologinio uždavinio integruoti individą į organinę nacionalinę bendruomenę. Skatinami savo supervalstybių globėjų, Europos vadovai nukreipė savo žvilgsnius į globalios bendruomenės kūrimo rojų. Dėl šių priežasčių individo atsijungimas nuo šeimos, bendruomenės ir šalies reikalų, kuris buvo sėkmingai pristabdytas įtvirtinus nacionalines valstybes, vėl įgavo pagreitį. Šis procesas ypač toli pažengė per pastaruosius 50 metų, kurie sutapo su globalizacijos klestėjimo laikotarpiu.

[ištraukos pabaiga]
Infa.lt
Paremkite infa.lt  
žiūrėjo 262

Žymos

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Paremti infa.lt per PayPal

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Šeimų Sąjūdis
Lasvas žodis

Apklausa

Ar, jūsų nuomone, Prezidentas turėtų įsikišti į situaciją valstybėje?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...