infa.lt

Ar žinote kam apskritai reikalinga psichoterapija? Kad galima būtų išgyventi realybę, – teisingą, tikrą realybę. Tiesą apie savo vaikystę arba tiesą apie partnerio požiūrį į jus. Nėra taip paprasta prisiminti šią tiesą, suvokti ją ir išgyventi tai, kas suvokta. To neįmanoma padaryti valios ir proto pastangomis. Šią realybę labai pavojinga suvokti iškart, visą pilnumoje – galima tiesiog numirti nuo skausmo arba nesuvaldyti savęs pačių.

Žmogus terapijos metu pasiekia šią realybę iš savęs trupinėliais. Kiekvienas pasiektas tiesos fragmentas iššaukia didžiulį kiekį emocijų ir jausmų – labai stiprių ir griaunančių. Tokių kaip baimė, pyktis, įniršis, gėda, kaltė, neapykanta…

Terapeutas reikalingas tam, kad galima būtų pamatyti, jog šį realybės siaubą galima išgyventi, kad su juo galima susidoroti. Bet svarbiausia, terapeutas reikalingas tam, kad šiuos realybės fragmentus būtų įmanoma pasiekti.

Todėl, kad skausmo ištraukimo procese žūtbūtinai svarbu, kad jumis būtų patikėta, kad jūsų nevertintų, kad nepapasakotų jūsų problemos „teisingo“ sprendimo būdo, kad jūsų nelaikytų išprotėjusiais, kad jumis patikėtų, ir kad jūs patikėtumėte išgijimo galimybe, kad jums nebūtų įteigiami stereotipai ir klišės, tokie kaip „Tėvus reikia gerbti, jie suteikė gyvybę“, „Problemose ir santykiuose kalti du žmonės“, „Reikia mokėti atleisti“…[…]

Kiekvienas ištrauktas į paviršių fragmentas priverčia išgyventi ištisą gyvenimą. Pradžioje ateina neigimas: „Ne, to negali būti, tai juk mano motina… arba tai juk mano vyras, mes 20 metų vedę…“

Po to žmogus supranta, – šis fragmentas yra jo subjektyvios realybės vienetas, ir ant suvokimo karščio apimtos galvos lediniu srautu liejasi kaltė. „Su manimi taip pasielgė nes aš daviau pagrindą; aš tą ir aną padariau ne taip; čia mano kaltė, kad nesugebėjau numatyti ir t.t. ir pan“.

Po šio ledinio kaltės dušo žmogus staiga suvokia savo poelgius ir elgesį šiame realybės fragmente, ir supranta, jog jis nepadarė n-i-e-k-o tokio, kad su juo būtų taip elgiamasi. Prasideda noradrenalino (noradrenalinas) sukeltas pykčio ir įniršio priepuolis, – „kaip išdrįso taip pasielgti su manimi, už mano pasitikėjimą ir meilę, man artimas žmogus nenormalus, jei galėto taip elgtis su manimi? Ir pan.“

Bet po noradrenalino ateina adrenalinas, atnešantis baimę, keliantis klausimą „kautis ar bėgti“. Ir nepriklausomai nuo priimto sprendimo ateina nepakeliamas skausmas, siaubingas suvokimo skausmas, kad su jumis taip pasielgė artimi žmonės. Būtent šiame skausme žmogus supranta, ką reiškia nekęsti.

Tuo pat metu su skausmu ir neapykanta ateina gėda, todėl, kad žmogus seniai, labai seniai žinojo, jog toks požiūris, tokie veiksmai ir elgesys jo adresu – ne norma. Žmogus žinojo, jog jis nepadarė nieko tokio, dėl ko su juo būtų taip elgiamasi, tačiau leido tokį požiūrį į save. Ir jam gėda, gėda prieš save patį.

O po to prasideda pilkas, tirštas, sunkiai įkvepiamas sielvartas… dėl savęs paties. Žmogus sielvartauja dėl to, kad su juo įvyko šis realybės faktas. Žmogus apverkia pats save, apverkia kito atsaką į jo meilę, pasitikėjimą ir prisirišimą. Ir po to lyg ir turėtų atsirasti šviesa tunelio gale…

Tačiau tas nevyksta, todėl, kad įsijungia erezija apie tai, jog reikia atleisti. Ir žmogus iš visų jėgų bando atleisti, prievartaudamas savo dvasią, nes tada jis bus teisingas ir geras. Žmogus bando atleisti, suvokdamas silpną valią, žemą intelektą ir nesugebėjimą pasielgti kitaip.

Žmogus galės judėti toliau tik tada, kai paliks ramybėje šią idėją apie atleidimą, naudingą tik tiems, kas vykdė ar vykdys prievartą. Judėjimas pirmyn atsiras tada, kai žmoguje atsiras drąsos neatleisti, nenuimti kaltės, tuo pripažįstant tokį elgesį savo atžvilgiu, kaip negalimą. Ir būtent tuo momentu, kai žmogus atsisako eilinės išdavystės savo paties atžvilgiu, ateina nusiraminimas, paskui kurį įprastai seka skriaudėjo pašalinimas iš vidinės ir išorinės erdvės, ir ateina visiškas abejingumas jo atžvilgiu.

Taip vyksta veiksmas idealiai praeinant suvokto realybės fragmento išgyvenimo ciklą. Kur kas dažniau vyksta judėjimas ratu, šuoliukais: žmogus blaškosi tarp neigimo, sielvarto, pykčio, kaltės, gėdos, baimės, prisimindamas mikrosekundes to, kas buvo gerai santykiuose, kovodamas su savo klišėmis ir stereotipais, kovodamas su savimi pačiu, reikalaujančiu radikalių pasikeitimų ir naujų vidinių atramų.

Todėl, kad tas, dėl kurio buvo ateita į terapiją – artimas žmogus, kuris, nežiūrint į šį artumą, žudė jūsų dvasią. Labai sudėtinga išmesti lauk artimą žmogų iš savo gyvenimo: jį norima pakeisti, kad jis viską suvoktų, suprastų, kad nustotų skaudinti…

Štai, kas yra dvasinės traumos terapija – tai atkurti visus nepakeliamos tiesios apie artimus santykius fragmentus ir išgyventi tai, ištraukiant kiekvieną skiautelę, kiekvieną smūgį, iš esmės, atgimstant naujai.

Terapija reikalinga tam, kad sugrąžintumėt sau savo dvasią, net jeigu jūs darysite tai vienų vieni.

Autorė: Anna Koziura