infa.lt

Saldžioji stevija

Kalba eina apie augalą, kurio lapai 10-15 kartų saldesni už cukrų. Pietų Amerikos indėnai nuo seno naudojo šį augalą kaip saldiklį, o europiečiams jis tapo žinomas nuo 16-o amžiaus, kai apie jo, kaip saldiklio savybes sužinojo konkistadorai.

Kaip jau buvo minėta, – šio augalo lapai 10-15 kartų saldesni už cukrų, o iš lapų išskiriamas natūralus, nekaloringas saldiklis, vadinamas steviozidu 250-300 kartų saldesnis už cukrų.

Steviozidą iš stevijos lapų ekstrakto išskyrė du prancūzai-chemikai – Bridedas ir Lavelis. Jie jam suteikė ir pavadinimą. Tai nėra grynas produktas, o sudėtinė medžiaga, į kurią įeina gliukozė, sacharozė, steviolas ir kitos medžiagos.

Steviozidas saldžiausia natūrali medžiaga pasaulyje, tačiau skirtingai, nei cukrus turi labai mažai kalorijų, nedidina gliukozės kiekio kraujyje, todėl yra laikomas idealiu cukraus pakaitalu tiek sveikiems, tiek sergantiems pačiomis įvairiausiomis ligomis žmonėms.

Europos Sąjunga šiai dienai stevijos nepripažįsta kaip maistinio augalo ar maistinio priedo. Tačiau 2006 metais Europoje buvo įsteigta asociacija (EUSTAS), kuri siekia šio augalo įteisinimo. Pačiose ES šalyse daugėja žmonių, siekiančių jo pripažinimo ir vartojančių jį be jokio pripažinimo.

Kai kuriose Azijos šalyse stevijos auginamos jau virš 30 metų, o neseniai jas pradėjo auginti JAV ir Šveicarijos fermeriai.

Mitybos specialistai seniai nurodo, kad stevija yra puiki alternatyva pramoniniams saldikliams. Steviozidas propaguojamas kaip sacharozės pakaitalas įvairiose dietose., konditerijoje, diabetikams skirtų maisto produktų gamyboje ir t.t.

Vartojimas labai paprastas net namų sąlygomis, Augalo lapai džiovinami, susmulkinami ir vartojami pagal poreikį milteliais, kapsulėmis, trauktinių pavidalu ir panašiai. Puikiai tinka kompotui, arbatai (kavai) kepiniams saldinti. Galima valgyti žalius.

Mokslininkai atlikdami bandymus su gyvūnais nepastebėjo jokio steviozido šalutinio poveikio, net, jei dozė būdavo padidinama 50 kartų. Nerasta jokių vėžį sukeliančių medžiagų. Jie nustatė, kad nuolat naudojant iš stevijos lapų išgaunamą steviozidą, organizme sumažėja cukraus, radionuklidų, cholesterolio kiekis,  pagerėja ląstelių regeneracija (atsistatymas) sutvirtėja kraujagyslės.

Vartojant steviją ir jos pagrindu paruoštą steviozidą nėra antsvorio pavojaus, nekenkia dantims. Turi uždegimą slopinančių, imuninę sistemą stiprinančių, antistresinių, antianeminių savybių, apsaugo nuo hepatito (kepenų uždegimo), neutralizuoja ir šalina toksinus, normalizuoja kraujo mikrocirkuliaciją, stabilizuoja arterinį kraujo spaudimą, stimuliuoja virškinimo organų ir šlapimo bei šalinimo sistemų darbą, normalizuoja angliavandenių, baltymų ir lipidų apykaitą, mažina MTL („blogojo“ cholesterolio) kiekį kraujyje.

Turi net naviką stabdančių savybių, dėl to tinka vėžio profilaktikai. Gerai veikia inkstus. Yra nuomonė, kad steviozidas mažina potraukį nikotinui ir alkoholiui. (šaltinis wikipedia)

Stevijos lapai naudojami gydomiesiems ir kosmetiniais tikslams, valgomi žali (kaip salotas) ir džiovinti, pridedant į arbatas ir konditerijos gaminius. Tai puiki alternatyva cukrui visomis prasmėmis.

Kaip sodinti ir auginti steviją?

Auga stevija esant oro temperatūrai nuo 15 iki 30 °С , geriau 22-25 °С, saulėtose apsaugotose nuo vėjo vietose. Laistyti reikia kasdien, rekomenduojama virintu vandeniu, vieną kartą į dieną, bet gausiai, taikant į šaknis. Ilga drėgmė dirvoje neleidžiama. Dukart į mėnesį tręšiama. Apipjaustoma kaip būtina, kai šakelės ilgis viršija 25-40 cm. Nupjautas šakeles galima panaudoti kaip sodinukus.

Dauginasi stevija sėklomis ir ir nukirptais ūgliais nuo balandžio iki rugsėjo imtinai. Sodinant ir persodinant saugoti šaknų sistemą. Sodinukus statyti pavėsyje, kad neperkaistų saulėje. Persodinti stevijos sodinukai pirmomis dienomis gali sirgti, kol prigis. Po dviejų savaičių tų sodinukų kurie neprigijo ir nuvyto stiebus ištraukite ir sodinkite naujus. Krūmo formavimas prasideda po 2-3 mėnesių. Po viršutinės augalo dalies pašalinimo (ji naudojama dauginimui) – pradeda augti šoniniai ūgliai ir stevijos lapų masė po to tampa didesnė, nei būtų, jei stiebas kiltų tik aukštyn.

Vasarą – augalą neškite į lauką (šviežiame ore išauga stambesni lapai) į pastogę, ant aukšto pakilimo (rugsėjį tai apsaugos augalą nuo šaltų rytmečių ir ankstyvų šalnų). Galima auginti stevijas atvirame grunte (geriausiu pirmtaku stevijai būtų ankštinės kultūros, reikėtų laiku ravėti ir truputį paviršiuje purenti dirvą.

Susukdama lapus, darydama juos trapiais – stevija parodo, kad juos reikia pašalinti. Trijų-penkių mėnesių lapus bet kuriuo atveju reikia šalinti. Švieži lapai šalinami nuo augalo viso jo augimo metu, bet saldžiausi jie būna žydėjimo metu, esant pakankamam apšvietimui. Džiovinti stevijos lapai gerai išsilaiko kelerius metus.

Žiemą, tolesniam auginimui patalpoje, paliekami patys kondiciniai augalai, reikalingas jų kiekis, kuris aprūpins šviežiais lapais iki sekančio sezono ir sveikais sodinukais pavasariui-vasarai.

Pagal skonį geriausi – jauni lapai, kuriems ne daugiau pusmečio. Saldesni tie lapai, kurie ilgiau būna šviesoje. Kvapas – aitrokas. Skonis – saldus, karstelėjęs.

Tai be abejo ateities cukraus pakaitalas tiems, kas lauks jo pramoninės gamybos pradžios. Tie, kas nenori laukti – gali šį augalą augintis patys.

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad informacija, pateikta infa.lt svetainėje buvo jums kažkuo naudinga, jūs galite prisidėti paremdami ją Jums patogiu būdu