infa.lt

Jau kelis šimtmečius sklando iš visokių atskirų faktų, nuogirdų bei atviro melo sukurti pasakojimai apie žmonių grupes, kurios “kontroliuoja pasaulį”. Kai kurie tų pasakojimų yra dalinai teisingi, kiti gi išpūsti, nutolę nuo tikrovės, tačiau jei kalbėsime apie faktus, niekas labiau nepriartėja prie stereotipinės, slaptosios grupuotės, lemiančios daugiau nei 7 milijardų žmonių likimus, nei Tarptautinių Atsiskaitymų Bankas, kuris slepiasi tokioje matomoje vietoje, jog mažai kas, kada nors atkreipė į tai dėmesį.

Štai jų istorija

Pirmasis neoficialus TAB direktorių tarybos susitikimas Bazelyje, 1930, balandis

Tai, ką dabar skaitysite, yra ištrauka iš knygos BAZELIO BOKSTAS: Miglota slapto banko, kuris valdo pasaulį, istorija. (Tower of Basel: The Shadowy History of the Secret Bank that Runs the World) Aut. Adam LeBor.

Labiausiai uždaras klubas pasaulyje turi 18 narių. Jie renkasi kartą per mėnesį, sekmadienį, 19.00 vakare, konferencijų salėje E. Tai apskritas bokšto kambarys, kurio langai žvelgia į Bazelio centrinę geležinkelio stotį.

Jų diskusija trunka 1 – 1,5val. Kartais, kuris nors narys su savimi atsiveda kokį kolegą, bet jie retai kada kalba šiuose ypač slaptuose susirinkimuose. Susirinkimas baigiasi, svečiai išvyksta, o likusieji persikelia į 18-tame aukšte esantį valgomąjį. Ten jų laukia valgiai ir vynai, kurie, kaip jūs ir teisingai suprantate, yra tik pačios aukščiausios kokybės. Vaišių, kurios tęsiasi iki vidurnakčio, metu ir yra atliekamas tikrasis darbas. Etiketo taisyklės ir svetingumas, nušlifuoti per 80 metų, yra nepriekaištingi. Ir visi žino, kad viskas, kas bus pasakyta prie šio vaišių stalo, niekada ir niekur nebus pakartota.

Šie, elegantiškiausia virtuve ir aukščiausios kokybės vynais besimėgaujantys žmonės – kuriuos vargu ar kas atpažintų gatvėje- įeina į negausų, pačių galingiausių žmoniu pasaulyje, ratą. Šie vyrai, o jie dažniausiai būna vyrai, yra centrinių bankų savininkai. (ar valdytojai? Juk centriniai bankai visada yra valstybiniai, ar ne?) Ir į Bazelį jie susirenka aplankyti Tarptautinių Atsiskaitymų Banko (agl.BIS) Ekonomikos Konsultacinį Komitetą (angl.ECC). Šis bankas yra centrinių bankų Bankas.

Jo nariai ( 2013 m.) yra Ben Bernanke, JAV Federalinių rezervų pirmininkas; seras Mervyn King Anglijos banko valdytojas; Mario Draghi – Europos centrinis bankas; Zhou Xiaochuan – Kinijos bankas; ir centrinių bankų valdytojai Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Švedijoje, Kanadoje, Indijoje ir Brazilijoje. Jaime Caruana, buvęs Ispanijos banko valdytojas BIS generalinis direktorius, irgi prie jų.

2013 metų pradžioje, kai ši knyga jau buvo paruošta spausdinimui, Mervyn King ruošdamasis atsistatydinti iš Anglijos banko valdytojo pareigų 2013 m. birželį, pirmininkavo EKK. EKK, dar žinomas kaip G-10 valdytojų susirinkimas, yra pati įtakingiausia grupė gausiuose BIS posėdžiuose ir yra atvira tik mažai, centrinių bankų išrinktųjų bankininkų grupei iš išsivysčiusių ekonomikų. ECC teikia rekomendacijas dėl narystės ir organizavimo trijų BIS komitetų valdytojų, kurie tvarkosi su pasauline finansų sistema, mokesčių sistemomis ir tarptautinėmis rinkomis. Komitetas taip pat rengia pasiūlymus dėl Globalios ekonomikos susirinkimo ir veda jo darbotvarkę.

Šis susitikimas prasideda 9:30 pirmadienį ryte, B kambaryje ir trunka tris valandas. Ten Mervyn King vadovauja grupei centrinių bankų iš trisdešimties šalių valdytojų, laikomų (bankų) svarbiausiais pasaulio ekonomikoje. Be dalyvavusių sekmadienio vakaro vakarienėje, pirmadienio susitikimą papildo atstovai iš tokių šalių kaip Indonezija, Lenkija, Pietų Afrika, Ispanija, Turkija.

Valdytojams iš penkiolikos mažesnių šalių, pvz. Vengrijos, Izraelio ir Naujosios Zelandijos leidžiama dalyvauti kaip stebėtojams, bet ne įprastai kalbėti. Valdytojams iš trečiosios pakopos narių bankų, pavyzdžiui, Makedonijos, Slovakijos, neleidžiama dalyvauti. Vietoje to, jie maitinami lakoniška informacija per kavos pertraukas.

Valdytojų konklavos (slapti pasitarimai) yra suvaidinusios lemiamą vaidmenį nustatant pasaulio atsaką į globalias finansų krizes.

“Finansinių krizių metu, BIS, centrinių bankų išgyvenimui buvo labai svarbi susitikimų vieta”, sakė King’as. „Mes turėjome priimti iššūkius, kokių dar niekada nebuvome matę. Teko susivokti, kas iš tiesų vyksta, ir kokias priemones turime panaudoti, kai palūkanų normos buvo artimos nuliui bei kaip mes bendradarbiausime su politika. Mes tai aptarinėjome namuose su mūsų darbuotojais, bet labai naudinga, kai patys valdytojai susiburia ir kalba tarpusavyje.

Tos diskusijos, sako centriniai bankininkai, turi būti slaptos. „Kai esate užėmęs postą Nr.1, pačiame viršuje, kartais galite pasijausti labai vienišu. Tad naudinga, kai galite susitikti su kitais Nr.1 ir atvirai pasakyti: „Štai mano problema, kaip jūs kovojate su ja?„, – sakė King’as. „Galimybė kalbėtis neoficialiai ir atvirai apie savo patirtį, buvo be galo vertinga. Tai ne kokie vieši forumai. Mes galime sakyti, ką tikrai manome ir kuo tikime, galime užduoti klausimus ir gauti naudos iš kitų. ”

TAB valdyba sunkiai ir daug pluša, kad atmosfera susirinkimuose būtų šilta, draugiška ir primintų klubo narių bendravimą per viešėjimo savaitgalį, ir atrodo, kad jiems tas pavyksta. Bankas organizuoja ištisą limuzinų flotilę pasiimti valdytojus iš Ciuricho oro uosto ir pargabenti juos į Bazelį. Atskiri pusryčiai, pietūs, vakarienė yra organizuojami nacionalinių bankų šulams, kurie prižiūri įvairių tipų ir dydžių nacionalines savo valstybių ekonomikas, todėl čia niekas nesijaučia atskirtas. „Centriniai bankininkai čia jautėsi labiau namie, jaukiai ir atsipalaidavę kartu su savo kolegomis, nei su savo pačių vyriausybėmis”, prisiminė, Paul Volcker, buvęs JAV Federalinio rezervo pirmininkas , kuris aplankė Bazelį.

Pokalbiai paprastai būna aktyvūs bei malonūs, sako centriniai bankininkai. Vakarienių ir priėmimo skirtumas, tarp federacinės atviros rinkos komiteto prie JAV Federalinio Rezervo, ir sekmadienio vakaro G-10 valdytojų, – buvo labai ryškus, prisiminė Laurence Meyer, kuris tarnavo kaip Federalinio Rezervo valdytojų valdybos narys nuo 1996 iki 2002 m. Federalinio Rezervo pirmininkas ne visada atstovauja bankui Bazelio susitikimų metu, todėl Meyer dalyvaudavo tik kartais. TAB diskusijos visada yra gyvos, orientuotos ir provokuojančios mąstymą.

TAB turi teisę bendrauti koduotu būdu, siųsti ir gauti laiškus maišuose, kuriems taikoma tokia pati apsauga kaip ambasadų, t.y. jie negali būti atidaryti. TAB yra atleidžiamas nuo Šveicarijos mokesčių. Jo darbuotojai neprivalo mokėti pajamų mokesčio nuo savo darbo užmokesčio, kuris paprastai yra didžiulis ir skirtas konkuruoti su privačiu sektoriumi.

Banko neeilinės teisinės privilegijos, taip pat skiriamos darbuotojams ir vadovams. Vyresnieji vadovai mėgaujasi ypatingu statusu, panašiu į diplomatų, kai jie atlieka savo pareigas Šveicarijoje, o tai reiškia, – jų krepšiai negali būti apieškomi (išskyrus atvejus, kai yra įrodymų, dėl didelės nusikalstamos veikos), o jų dokumentai yra neliečiami.

Banko vadovybė yra viską suplanavusi kiekvienam atskiram atvejui, kad Šveicarijos policija niekada nebūtų kviečiama . TAB būstinėje yra aukštųjų technologijų purkštuvų sistemos su multi- apsaugos sistema, vidaus medicinos paslaugos ir sava bombų slėptuvė nuo teroristinio išpuolio ar ginkluotos agresijos. TAB turtui nėra taikomi civiliniai ieškiniai pagal Šveicarijos teisę ir niekada negali būti konfiskuoti.

TAB griežtai saugo bankininkų paslaptis. Protokolai, darbotvarkė ir faktinis pasaulinės ekonomikos susirinkimo dalyvių sąrašas arba EKK niekada nėra viešinami anei jokia forma.

„Bazelio mieste esanti ramybė ir absoliučiai nepolitinė aplinka, suteikia puikią galimybę tiems visiškai tyliems ir nepolitiniams susibūrimams,” rašė vienas amerikiečių pareigūnas 1935m. „Susitikimų reguliarumas ir beveik niekada nepažeistas pavyzdinis Valdybos narių lankomumas, yra pagrindinė priežastis, kodėl jie beveik neminimi spaudoje. Per 84 metus mažai kas pasikeitė“.

„Bankininkai, kuriems buvo leista įeiti į vidinę valdytojų susitikimų šventovę, absoliučiai pasitiki vieni kitais“, – tęsė toliau tas pareigūnas. „Tačiau, kad ir kiek pinigų ten buvo įtraukta, niekada nebuvo pasirašyta jokių susitarimų, nei kada surašytas koks memorandumas. Kiekvieno valdytojo žodis buvo pakankamas lyg antspaudas, ir ten niekada nebuvo jokių nusivylimų“.

Ką gi, visa tai reiškia mums visiems? Bankininkai visada rinkdavosi slaptai nuo pat tada, kai pirmą kartą buvo išrasti pinigai. Centriniai bankininkai mėgsta matyti save kaip vyriausiuosius finansų kunigus, kaip technokratai prižiūrintys paslaptingus pinigų ritualus ir finansinę liturgiją, kurią mažai kas supranta, ir patys save pasiskelbę elitu.

Bet valdytojai, kurie renkasi Bazelyje kas antrą mėnesį, yra valstybės tarnautojai. Jų atlyginimai, lėktuvų bilietai, viešbučių sąskaitos ir didžiulės pensijos, kai jie išeina į pensiją, mokamos iš valstybės biudžeto. Turimi centrinių bankų nacionaliniai rezervai yra valstybės pinigai, tautų turtas. Kurį jie valdo neduodami jokios ataskaitos.

Centrinių bankų diskusijos TAB, informacija, kuria jie dalijasi, – politika, ir vėlesni sprendimai, kurių imamasi, yra giliai politiniai.

Centriniai bankai, kurių nepriklausomumas yra konstituciškai saugomas, kontroliuoja pinigų politiką išsivysčiusiame pasaulyje. Jie valdo pinigų pasiūlą nacionalinėms ekonomikoms. Jie nustato palūkanų normas, atsižvelgdami į mūsų santaupų ir investicijų vertę. Jie nusprendžia, ar reikia sutelkti dėmesį į griežtą taupymą ir/ar augimą. Jų sprendimai formuoja mūsų gyvenimą.

TAB (Tarptautinių Atsiskaitymų Banko) slaptumo tradicijos siekia kelis dešimtmečius. Pavyzdžiui, 1960-aisiais, bankas surengė Londono Aukso Baseiną. Aštuonios šalys įsipareigojo manipuliuoti aukso rinka, išlaikyti kainą maždaug trisdešimt penkis JAV dolerius už unciją, atsižvelgiant į Bretton Woods Susitarimo nuostatas, kurios valdė po Antrojo pasaulinio karo susiformavusią tarptautinę finansų sistemą. Nors Londono Aukso Baseino jau nebėra, jos teisių perėmėjas yra TAB rinkų komitetas, kuris susitinka kas antrą mėnesį Valdytojų susitikimuose, kad aptarti tendencijas finansų rinkose. Dalyvauja atstovai iš 21 centrinio banko. Komitetas paviešina kelis nereguliarius straipsnius, tačiau jo darbotvarkė ir diskusijos lieka paslaptimi.

„Pagal TAB personalinę statistiką, šiandien šalys atstovaujamos Pasaulio Ekonomikos Susitikimuose, kartu sudaro maždaug keturis penktadalius pasaulio bendrojo vidaus produkto (BVP) – tai sudaro didžiąją pasaulio turto dalį. Centriniai bankai dabar „atrodo daug galingesni, nei politikai„, – rašė „The Economist” laikraštis, – „laikantys pasaulio ekonomikos likimą savo rankose.”

Kaip tai nutiko? TAB, labiausiai pasaulyje slapta pasaulinė finansų įstaiga gali reikalauti daug kreditų. Jau pirmąją savo egzistavimo dieną, TAB pašventė save centrinių bankų interesų vystymui, kuriant naują tarptautinio finansavimo architektūrą. Tai darydamas TAB sukūrė naują rūšį glaudžiai susijusių ir persipynusių pasaulinių technokratų, kurie būdami šios bendrijos nariais sklando tarp labiausiai apmokamų TAB, TVF (Tarptautinio Valiutos Fondo) ir centrinių bei komerciniai bankų pozicijų.

Šių technokratinių intrigų įkūrėjas buvo Per Jacobssen, švedų ekonomistas, buvęs TAB patarėju ekonomikos klausimais nuo 1931 iki 1956 m. Šis nuobodus pavadinimas tarsi neatitinka tos galios ir siekių. Nepaprastai įtakingas, ypač gerai informuotas ir labai vertinamas jo bendraamžių, Jacobssen rašė pirmąsias BIS metines ataskaitas, kurios buvo ir lieka svarbiu skaitalu viso pasaulio ižduose. Jacobssen buvo ankstyvasis Europos federalizmo rėmėjas. Jis negailestingai kovojo prieš infliaciją, valdžios sektoriaus išlaidų perviršijimą ir valstybės kišimąsi į ekonomiką. Jacobssen paliko BIS 1956, perėmė TVF. Jo palikimas vis dar formuoja mūsų pasaulį. Iš jo išėjo ekonominio liberalizmo mišinys, kainų manija, ir nacionalinio suvereniteto „išmontavimo“ pasekmės, – kas vakarą mūsų televizorių ekranuose rodomi Europos naujienų biuleteniai.

Suprantama, TAB gynėjai neigia, jog organizacija yra slapta. Banko archyvai atviri ir tyrėjai gali skaityti daugumą dokumentų, kuriems yra jau daugiau nei trisdešimt metų. TAB archyvarai yra iš tiesų šilti, paslaugūs ir profesionalūs. Banko interneto svetainė apima visas savo metines ataskaitas, kurias netgi galima atsisiųsti, taip pat daug politikos dokumentų, sukurtų banko labai vertinamame mokslinių tyrimų departamente.

TAB skelbia išsamias ataskaitas apie vertybinius popierius ir suvestines, finansinių priemonių rinkų ir tarptautinės bankininkystės statistiką.

Tačiau tai yra daugumoje atvejų sudurtinė informacija, ir analizuojama ta informaciją, kuri jau yra vieša. O paties banko pagrindinė veikla, įskaitant daug bankinių operacijų savo klientams, centrinių bankų ir tarptautinių organizacijų detalės lieka paslaptimi.

Pasaulinės Ekonomikos Susitikimai ir kiti svarbiausi finansiniai susibūrimai, kurie vyksta Bazelyje, pavyzdžiui, rinkų komiteto, lieka uždari pašaliečiams. Privatūs asmenys negali turėti sąskaitų TAB, net, jei jie dirba banke. Banko neskaidrumas, atskaitomybės stoka, ir vis didesnė įtaka kelia teisėtus klausimus – ne tik apie pinigų politiką, bet ir apie skaidrumą, atskaitomybę ir kaip bankų galia yra naudojama mūsų demokratijoje.

TAB buvo įkurtas 1930 metais jis buvo tariamai įsteigtas kaip plano dalis, Vokietijos reparacijų išmokų už Pirmąjį pasaulinį karą, administravimui. Banko pagrindiniai architektai buvo, Montagu Norman, buvęs to meto Anglijos banko valdytojas ir Hjalmar Šacht, Vokietijos Reichsbanko prezidentas, kuris kalbėjo apie TAB kaip „mano” banką.

TAB steigėjai buvo centriniai bankai Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Belgijoje, ir Japonijos bankų konsorciumas. Akcijos taip pat buvo pasiūlytos ir Federaliniam Rezervui, tačiau JAV bijodamos visko, kas jų nuomone gali pažeisti jų nacionalinį suverenitetą, savo dalies atsisakė. Todėl akcijas gavo komercinių bankų konsorciumas: „JP Morgan„, Pirmasis Nacionalinis bankas Niujorke, ir Pirmasis Nacionalinis Bankas Čikagoje.

Kai aš papasakojau savo draugams ir pažįstamiems, kad rašau knygą apie Tarptautinių Atsiskaitymų Banką, beveik visada jų reakcija buvo nustebusi veido išraiška ir klausimas: „Apie kokį banką??” Mano pašnekovai buvo protingi žmonės, sekantys šiuolaikinius įvykius.

Daugelis kažkiek domėjosi ir turėjo supratimą apie pasaulio ekonomiką bei finansų krizes. Tačiau tik nedaugelis yra girdėję apie TAB. Tai buvo keista, tuo tarpu kai TAB yra svarbiausias bankas pasaulyje ir net senesnis, nei TVF ir Pasaulio bankas. Jau kelis dešimtmečius jis stovėjo pasaulinio tinklo, pinigų, galios, ir slaptos pasaulinės įtakos centre.

Tikrasis TAB tikslas yra išdėstytas jo įstatuose: „skatinti centrinių bankų bendradarbiavimą ir suteikti papildomas galimybes tarptautinių finansų operacijoms.” Tai buvo sena centrinių bankų svajonė, turėti savo banką – galingą, nepriklausomą, be trukdančių politikų bei smalsių žurnalistų. Labiausiai vykęs iš visų, TAB, turintis savarankišką finansavimą ir visas amžino tęstinumo galimybes. Jo klientai buvo jo paties steigėjai ir dalininkai – centriniai bankai.

1930 – aisiais TAB buvo pagrindinė susitikimo vieta centrinių bankų intrigoms, kur valdė Norman ir Schacht. Ši grupė padėjo atstatyti Vokietiją. „New York Times“ aprašytas SCHACHT, plačiai pripažintas kaip atgimstančios Vokietijos ekonomikos genijus, kaip ” Geležinės Valios Pilotas nacių finansų sistemoje“. Per karą, TAB de facto tapo Reichsbank padalinys, priimantis nacių sugrobtą auksą ir vykdantis užsienio valiutos keitimą nacistinės Vokietijos naudai.

Slaptos organizacijos garbei reikia pasakyti, jog TAB įrodė esąs stebėtinai apsukrus. Jis išgyveno pirmąją pasaulinę depresiją, reparacijų išmokų pabaigą ir aukso standartą (dvi iš pagrindinių jo egzistavimo priežasčių ), nacizmą, Antrąjį pasaulinį karą, Bretton Woods Susitarimą, šaltąjį karą, finansines 1980 ir 1990 metų krizes, TVF ir Pasaulio banko atsiradimą, ir komunizmą pabaigą. Kaip Malcolm Knight pažymėjo: „Džiugu matyti, jog likęs nedidelis, lankstus ir apsaugotas nuo politinio kišimosi Bankas per visą savo istoriją išliko labai sėkmingas ir nesunkiai prisitaikantis prie kintančių aplinkybių. ”

Šiandiena TAB pasaulyje yra trisdešimtoji pagal dydį aukso atsargų sergėtoja, su 119 tonų (metrinių) kiekiu. O tai daugiau nei Kataro, Brazilijos, arba Kanados aukso atsargos. Narystė TAB išlieka labiau privilegija, nei teise. Direktorių taryba yra atsakinga už centrinių bankų sprendimus, „svariai prisidedant prie tarptautinio bendradarbiavimo pinigų srityje ir Banko veikloje“.

Kinija, Indija, Rusija ir Saudo Arabija prisijungė tik 1996 metais. Bankas atvėrė biurus Meksikoje ir Honkonge, tačiau išlieka eurocentrinis. Estija, Latvija, Lietuva, Makedonija, Slovėnija ir Slovakija (bendras gyventojų skaičius 16,2 mln.) – šioms šalims buvo leista prisijungti, tuo tarpu Pakistanui, turinčiam 169 mln gyventojų, ne. Nebuvo priimtas ir Kazachstanas, kuris yra Centrinės Azijos stipruolis.

Iš Afrikos yra prisijungę tik Alžyras ir Pietų Afrika, o Nigerija turinti antrą pagal dydį ekonomiką žemyne, nebuvo priimta. (TAB gynėjai sako, jog Bankas reikalauja aukštų valdymo standartų iš naujų narių ir, kai nacionaliniai bankai tokiose šalyse kaip Nigerija ir Pakistanas pasieks tuos standartus, jie bus tinkami narystei.)

Kai pasaulio ekonomika svirduliuoja nuo krizės iki krizės, finansinės institucijos dirba taip kruopščiai, kaip niekada anksčiau. Legionai žurnalistų, internetinių svetainių ir tiriamosios žurnalistikos šniukštinėja kiekvieną bankų žingsnį. Tačiau kažkaip, be trumpų užuominų finansiniuose puslapiuose, TAB didžia dalimi pavyksta išvengti kritiško patikrinimo. Iki dabar.

parengė: Saulius Tarasevičius