infa.lt

Ukrainoje opozicijai vietos nėra – žudomi žurnalistai, rašytojai, politikai

19 balandžio
03:35 2015
paveikslėlis

Olga Moroz – žurnalistė

Pastaruoju metu Ukraina garsėja ne karo metraščių naujienomis, o žmogžudystėmis. Ir ne šiaip buitinėmis, o politinėmis – galimai užsakytomis, mat žudomi žinomi visuomenėje žmonės, dažniausia esantys arba buvę opozicijoje prieš valdžios vykdomą politiką. Arba tiesiog nebijantys viešai pasakyti ką apie ją galvoja.

Neseniai jau rašėme apie labai nuosekliai žudomus Ukrainos buvusios „Regionų partijos“ narius. Iki šiol jų nužudyta jau septyni ir paskutinis visai neseniai (trečiadienį) Olegas Kalašnikovas, taip vadinamo Kijevo „antimaidano“ organizatorius.

paveikslėlis

Sergej Suchobok – žurnalistas

Ir čia staiga pasipylė spaudos atstovų mirtys: balandžio 13 naktį (pirmadienį) buvo nužudytas Donecko žurnalistas, vienas iš internetinio leidinių „ProUA“ ir „Obkom“ steigėjų ir redaktorių – Sergej Suchobok, rašęs socialinėmis, politinėmis, ekonominėmis, teisinėmis temomis. Milicija žmogžudystės detalių nekomentuoja.

paveikslėlis

Oles Buzina – žurnalistas

Vakar Kijeve, tai yra balandžio 16 (ketvirtadienį) buvo nužudytas Oles Buzina, opozicinis žurnalistas. Žurnalistas buvo nušautas namo, kuriame gyveno laiptinėje. Oles Buzina buvo žinomas žurnalistas, rašytojas ir TV laidų vedėjas, knygų „Vampyras Tarasas Ševčenko“(Вурдалак Тарас Шевченко) , „Plūgo ir tridančio (trišakio) sąjunga“, „Kaip sugalvojo Ukrainą“.

Taip pat vakar, balandžio 16 (ketvirtadienį) su smurtinės mirties žymėmis savo bute buvo rasta „Netešinskij Vestnik“ vyr redaktorė Olga Moroz. Pastaruoju metu ji dirbo ties medžiaga susijusia su neteisėtu miškų kirtimu Chmelnicko srityje.

Tokia būtų trumpa šių žmogžudysčių serijos santrauka. Mažai tikėtina jog ši serija ims ir nutrūks ties šia nužudytų Ukrainos politinių, žiniasklaidos ir visuomeninių veikėjų riba.

Tačiau, šioje vietoje domina kaip Kijevo, taip ir viso pasaulio spaudos reakcija (tame tarpe ir Lietuvos) į elementariai žudomą opozicinę mintį ir žodį. Žudomų žurnalistų faktą. Tiksliau būtų ne reakcija, o reakcijos nebuvimas. Galima tai vertinti kaip pritarimą tam, kas vyksta.

Žudomi žmonės, kurie išdrįsta atvirai išsakyti tai, ką jie mato negero egzistuojančioje santvarkoje. Reikia turėti omenyje, jog tik tokių žmonių dėka šios santvarkos keičiasi, tegu ir lėtai, į gerąją pusę. Jų nelikus prasideda atvirkštinis procesas, stoja stangnacija, kuriais esant įmanomas tik visa ko blogėjimas ir smukimas – nuopolis. Tačiau MIP tyli. Arba kalbant tiesiai – tyliai toleruoja.

Galima prisiminti, kaip visas pasaulis kabinosi ant kaklo lenteles susitapatindamas su nužudyta „Charlie Hebdo“ redakcija, kuri iš tiesų pati prisišaukė sau bėdą tyčiodamasi iš musulmonams šventų dalykų.

Tačiau šie, Ukrainoje nužudyti žmonės iš nieko atvirai nesityčiojo – jie skelbė tai, kuo tikėjo ir ką matė. Su jais galima buvo nesutikt, galima buvo diskutuoti, galima buvo net jų nemėgti dėl tam tikrų pažiūrų, tačiau žudyti? Kur riba, kai kiekvienas iš mūsų pasiryš nužudyti politinį oponentą? Matyt ta riba labai nežymi, nes net didžiosios MIP jos nepastebi, o oficialių organų tyla visada reiškia nebylų pritarimą.

Todėl tuo labiau atrodytų keista pasaulio reakcijos į visą šį reikalą nebuvimas, nors, jei pamąstysime, greičiausiai nieko keisto čia nėra. Tie žmonės buvo opozicijoje ne tik Ukrainoje esančiai valdžiai, bet tuo pačių ir patiems Vakarams, tą santvarką Ukrainoje palaikiusiems, ir net prisidėjusiems prie jos sukūrimo. Dalis Ukrainos ministrų yra kitų šalių piliečiai. Todėl bet kokia kritika Vakarų statytiniams iš dalies krenta ir patiems Vakarams.

Ir todėl jų nelikus palengvėjo visiems Vakarų stovykloje esantiems žaidėjams. Staiga dingo jiems pastoviai įkyrėjusi problema. Žuvo, t.y. buvo iš pasalų nužudyti jų amžini oponentai. Nemalonu žinoti, jog visi supranta kam šis dalykas neša naudą, tačiau, ką čia slėpsi, pats problemos išnykimo faktas – malonus. Štai todėl jie ir tyli, nes liūdėti – reiškia smerkti savo pačių statytinius dėl egzistuojančios šalyje padėties, na o džiaugtis, hmm.. galima tik patyliukais, savųjų tarpe. Todėl telieka tyla.

Žinoma, atsiras tokių, kurie pasakys – tai juk šie žmonės buvo prorusiški ar prijaučiantys separatistams. Taip jiems esą ir reikia.

Tokiems norėčiau priminti, kad kartą atvertos Pandoros skrynios užvert jau nebepavyks, ir atėjus metui, kai jie(dabar besidžiaugiantys) patys šauksis pagalbos dėl jų atžvilgiu vykdomos neteisybės (jei tas bus), jiems bus priminta šiandienė jų pozicija kitų žudomų žmonių atžvilgiu.

Visuomenės požiūriai palyginti dažnai kinta, ir tai, kas šiandien atrodo negerai, ryt gali daugumai atrodyti visai priimtinu dalyku. Ir atvirkščiai. Todėl pasikeitus šiai situacijai, dabartinės turinčios galią daugumos pozicijos, gali staiga atsidurti mažumoje, ir tada – tada gali grįžti tas laikas, kai buvo sakoma „akis už akį, dantis už dantį“ visai tiesiogine prasme. Arba raganų medžioklė.

Pasaulyje nėra labiau negrįžtamo dalyko, nei mirtis. Kartą atimta gyvybė užtraukia ant žudiko galvos visų nužudytojo artimųjų prakeiksmą, kurio pasekmes mes galime tik įsivaizduoti.

Gyvenimo praktika sako aiškiai, jog „už viską ką padarome šiame gyvenime negero tenka sumokėti savo kainą“. Kartais ta kaina būna viskas, ką žmonės turi – jų gyvybė. Tik gyvybė gali apibrėžt viso kito vertę, mat jos nesant visa kita nebetenka jokios prasmės. Todėl atimant gyvybę atimama viskas.

Ir todėl šioje vietoje norėčiau nusilenkti tiems žuvusiems žmonėms (žurnalistams) – jie žuvo už tai kuo tikėjo ir jų mirtis nebuvo beprasmė. Jie siekė geresnės visuomenės ir už tai buvo nužudyti.

Liūdna ironija tame, jog dažniausiai pasaulyje yra žudomi gero siekiantys žmonės, mat jų ginklas visada tėra tik jų protas, intelektas, kai tuo tarpu jų priešininkų – atvirkščiai – fizinio naikinimo priemonės, – protu ir vaizduote jie dažniausiai nepasižymi, todėl lengviau nuspaudžia gaiduką, bent šioje srityje pasijausdami viršesniais.

Tiesą sakant šis prieš nepriklausomą spaudą nukreiptas spaudimas nėra tik Ukrainoje vykstanti išimtis. Tai vyksta visame pasaulyje, tik visur skirtinguose lygmenyse, o Ukraina tėra labiausiai matoma iš jų, nes jos lygmuo spaudos atstovams atimama brangiausią, ką jei turi – jų gyvybę.

Lietuvoje kol kas šis dalykas išlieka nepriklausomos spaudos marginalizavimo bei gąsdinimo lygmenyje, tačiau, jei koks žmogus prisiskaitęs ir įtikėjęs VSD skelbiamais „dokumentais“ nuspręs susidoroti su Lietuvos problema savarankiškai – turėsime analogišką situaciją.

Bet kuriuo atveju galima daryti labai konkrečią išvadą iš to, kas vyksta: – nesugebant laimėti informacinio karo intelektu ir argumentais, pereinama prie kitokio lygmens „argumentų“ – pasitelkiant mirtį. Tai savaime parodo kas su kuo čia kariauja – intelektas su brutalia jėga, kur jėga, negalėdama varžytis lygiosiomis su intelektu, tiesiog jį nužudo.

Susijusi tema: Mįslingos Janukovičiaus klano nariu mirtys

Arvydas Daunys

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Sunku jums vasarai...!...

Nereikia jokiu mokesčių, reikia tik paprasto sprendimo. Pirmiausia tokiai mažai valstybei reikalinga turėti karo instruktorių...

Man tai absurdo viršūnė, kuomet naujas mokestis reklamuojamas per komercinę radijo stotį. Ir, aišku, reklamos...

Kažką praleidau : Iki šiol maniau, kad jankiai visur gauna malkų ir gėdingai sprunka. Vien...

Kokia mamytė, toks ir sūnelis....