infa.lt

Lietuvos istorija – Mūsų praeities beieškant

24 gruodžio
00:23 2016

Ištrauka iš Č. Gedgaudo knygos, kuri perbraukia ir papildo daugelio iš mūsų turėtas Lietuvos istorijos žinias, kurias iki šiol sėkmingai nuslėpdavo mūsų „istorikai”. Galima tik džiaugtis tokiais žmonėmis, kaip Česlovas Gedgaudas ir tais, kurie jį palaiko, juk žinodami savo praeitį galime planuoti ateitį, kuri, mes tikime, visgi bus geresnė, nei ta juoda dabartinė šiandiena. Šios žinios padeda kitaip pažvelgti ir į dabartį – Lietuvai yra tekę iškęsti labai blogus laikus, bet ji atsilaikė iki šiol. Dabar mūsų visų eilė prisidėti, kad ji atsibustų, pakiltų ant kojų aukštai pakelta galva, tokia, kokia buvo ilgus amžius.

Lietuvos valstybės kilmės beieškant

Okupuotoje Lietuvoje išleistos LTSR istorijos 65 psl. yra duodamas „Lietuvos kūrimosi 13 amž.” žemėlapiukas. Jis buvo sudarytas lenko H. Lowmianski Vilniaus užgrobimui istoriškai pateisinti.

Per labai apgailėtiną neapsižiūrėjimą, tasai propagandinis popiergalis ir išeivijoje mums buvo peršamas, kaip oficialios mūsų valstybės kūrimosi istorijos įrodymas. Kėslas kiekvienam doram lietuviui tiek skaudus, jog paskatino mane parašyti Dirvoje eilę straipsnių, kurie davė pradžią šiam darbui.

Originalaus žemėlapio ribose šios knygos autoriaus pridėta vytautinė riba 1920 m. Lietuvos valstybės sienos ir parodytas Gintaro Kelio eismas.

Originalaus žemėlapio lotyniški genčių vardai ir vietovardžiai atlietuvinti.

Probočiai Eisčiai įamžino Gintaro Kelio eismą, duodami jam ištisai savo dinamiškos šaknies vardus: sostinę Eistoviją Vyslos žiotyse (dabar Gdanskas); Eismares; senovės didžiausią prekybos centrą Alvytų – Eilvietę (Elbing); Vyslos šaką Eiluvingę (Ilfing); Pereigėlę (Pregel), perėjimų iš Eismarių į Kuršmares; (V)eislą, eismo kelią (Wisla) Suliejimo Eičią (Salmatia), didžiulį dabar išdžiūvusį ežerą žemyno vandenskyroje, kur buvo persikeliama iš Vyslos į Dniepro baseinus; Pereją Upetę (Pripet); Var Eistenį (Borysthenes, sen. Dniepro vardas); Vyties Eičiuvą (Vitičev, tvirtovę žemiau Kijevo); Eiluvę (Olbia), didžiulį tarptautinį prekybos uostą pietiniame kelio gale kuris atitiko to pat vardo tokį pat sandėlį šiauriniame gale – Eilvietę (Elbing) – ir pagaliau, Dniepro įlanką Eilmainą (Ilmen), dar pažymėtą tuo vardu Radvilos žemėlapyje.

Baltų valstybė 372 po kr.

6. Baltų valstybė 372 metais po Kr. (Andriveau – Goujoh Europos proistorinio žemėlapio detalė.  Paryžius,  1876 m.)

Dar seniai prieš nepriklausomybę atgaunant, tam tikra lenkų „kresowcų”   grupė pradėjo puoselėti svajonę atstatyti galingą imperiją „nuo jūros ligi jūros”. Tam siekimui pateisinti jie pateikdavo istorijos liudijimą jog, praeityje Lenkija tikrai tokia yra buvusi.

Čia patogiai buvo nutylimas faktas, jog tik pridėjus vytautinės Lietuvos Imperiją, kuri iš tiesų rėmėsi dviejų jūrų pakrantėmis ir dešimteriopai prateko savo plotu Lenkiją, ta svajonė buvo tapusi realybe po Liublino Unijos.  Teko matyti   ir kai  kurių mūsų tautiečių namuose iškabintus tokius žemėlapius, keliančius savininkų pasididžiavimą ir svečių pagarbą. Tai visai natūralu ir gerai žinoma. Kas gal tik vieno kito tyrinėtojo težinoma, yra faktas,   jog  tos imperines  Lietuvos sienos siekia žiliausią senove, o anaiptol nebuvo, kaip įprasta  manyti, sulipdytos atsitiktiniais užkariavimais 12 – 14 amžiuose.

Štai Varumonių Rikio „Getų” Imperijos sienos 372 m. po Kr. (Žiūr.il.6). To bešališko Vakarų mokslininkų sustatyto žemėlapio pati nuostabiausia ypatybė, tai jo sutapimas su vytautinės Lietuvos sienomis, lyg  jos būtų to paties geografo braižytos,  – tačiau, tas valstybes skiria „tik” tūkstantis metų!

Be to, žemėlapius uždėjus vienas ant kito, gauname tikslų slavų veržimosi  istorijos pavaizdavimą: Bulgarija, Rumunija – Dakija, Malopolska, Galindai, Prusai atkrinta Vakarų pasienyje, iš dalies kaip savarankiškos valstybės. Visa kita  tebelieka kaip buvę. Tas žemėlapis , nuostabiai paprastai išsprendžia tiek daug mus kankinusių mįslių: ir Lietuvos pradžios ir Dunojaus vandenėlio dainų ir Basanavičiaus lietuviškų radinių Bulgarijoje ir jis, pagaliau, vėliausių archeologijos mokslo duomenų įsakmiai patvirtintas. Taip, imkime M.Gimbutienės pateikiamą Baltų tautų gyvenamųjų vietų bronzos amžiuje žemėlapį. (Žiūr. il.9) Pietinė Imperijos dalis jame parodyta Kimerių valdoma; tai mūsų broliai apie kuriuos dar labai plačiai kalbėsime.

Imkime mūsų tautos gyvenamų vietų patikrinimą visai nepriklausomu būdu, – kalbotyra – K.Būga, išstudijavęs apie 120 upių pavadinimų Maskvos, Smolensko ir Vitebsko srityse, jo sudarytame žemėlapyje nustato tokias pat sienas. Jį paliudija vėl kitos nepriklausomos mokslo lakos atstovas; garsusis istorikas Sobolevskij, Petrapilio Akademijos narys, rašo Akademijos žurnale 1911 metais:

„Šiaurės vakarų Lietuvos teritorija prasidėjo netoli Visviato, t. y. Vitebsko gubernijos ribose, dešiniajame Dauguvos krante. Nuo Miežos Intako Dauguva buvo lietuvių rankose ir net gal būt,  nuo jos pradmės. Šiaurės rytuose Volga buvo rubežiumi, Vazuza beveik visa priklausė lietuviams. Protvos aukštupys netoli šiandieninės Vėrėjos buvo Galindų, lietuvių šakos, apgyventas. Aplamai, Lietuva gaubė dalį, šių mūsų gubernijų: Vitebsko, Pskovo, Tvėrės, Maskvos ir ypač Smolensko”.

Pabrėžtina, jog tas istorikas nustato tik sienas su Rusija, visai neliesdamas kitų, o jo išvados vėl visiškai sutampa su prancūzų geografo Andriveau pateiktomis tūkstantį metų anksčiau buvusiomis sienomis.

Grįždamas dar giliau senovėn, kitas prancūzų tyrinėtojas taip paliudija Varumonių Rikio Imperijos tęstinumą praeityje: „Dar prieš Periklio amžių (500 m. prieš Kr.) pietų Rusijoje buvo tikra, organizuota valstybė, kuri laikėsi 7-8 šimtmečius, iki hunų užpuolimo”. (Gauthier, „Genseric, Roi des Vandales”). Apie tai dar pakalbėsime.

Kokį gi tėviškės palikimą tasai Varumonių, Varingių arba slaviškai Variagų Rikis yra perleidęs Vytautui ? Paprasčiausiai, ano meto „Šiaurės Sueco Kanalą” – didįjį susisiekimo vieškelį,  jungiantį Atėnų – Bizantijos  Imperiją ir jos artimųjų rytų užnugarį su Baltijos jūros pasauliu. Tai mano vadinamas Gintaro Kelias.

Čia, kertant Europą tiesia linija pusiau, upynų laivininkų buvo išvengiama tolimo aplinkinio kelio, buriuojant visa Europos pakrante. Kaip žinome, tie senovės jūreiviai, nei kompaso, nei žemėlapių neturėdami, buvo priversti plaukti pagal krantą, jo iš akių nepamesdami. Toji valstybė, kurios viduriu ėjo Gintaro Kelias, rėmėsi Donu ir Dunojumi, apimdama tarp jų visą didžiulį Dniepro upyną su visais jo išsišakojimais, pridedant dar Dniestro, Pruto upynus pietuose ir Vyslos, Būgo, Nemuno bei Dauguvos upynus šiaurėje. Tai mūsų žemėlapyje pavaizduota Imperija, gaubianti pusę Rytų Europos, kurią atstatyti buvo pasišovę lenkai.

Kodėl senovėje susisiekimui naudota upes ? Atsakymas gana stebinantis. Ankstyvųjų – viduramžių šiaurinė Europos dalis buvo vientiso, neperžengiamo miškyno nuklota. Jame stūksojo tik Luneburgo, Puštos ir didžiosios Ukrainos stepės, kuriose! ganėsi milijonai taurų bei laukiniu žirgų. Nesuskaitomų upių, upelių, ežerų palankėse spietėsi visas gyvenimas. Tenai tysojo pačios gamtos sutvertos Šervietės, tos šaknies vietovardžiu labai apstu. Tik paklausykime S.Daukanto:

„Kas aprašys Kalnėnu(Aukštaičiu) ir Žemaičių senovės girias, kokias anie atsidanginę į tą kraštą rado, kurios be kokių tarpkrūmių, vienu lieknu it jūra niūksojo; nesgi šios dienos girių ir pievų vietoje angis girios trakšojo, o tarp jų jau versmėtos kirbos burgėjo, jau ežerai tyvuliavo. Neišžengiami pušynai, eglynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais nuaugę niūksojo ir visi viena giria buvo, upėmis tik ir upeliais išvagota… . Todėl visų pirmieji gyventojai paupiuose tegalėjo įsikurti… o kelio nesant, upe ar upeliu namus savo pasiekti. ” („Lietuvos girių senovėje” įžanga).

Jei dar šešioliktame amžiuje, pagal senų žmonių atsiminimus, mūsų miškynas taip atrodė, kas gi darėsi, teisingai pastebi pats Daukantas, tūkstantmečiais anksčiau?

Tebėra dar tik viena vieta pasaulyje, galinti mums parodyti anų laikų Šiaurės Europos upynų vaizdą: tai Amazonės upynas, kuriame ir dabar, be lėktuvų, susisiekimas galimas tik upėmis. Tokios pirmykštės, nepaliestos gamtos nesuskaitomi gyvūnijos  ir augmenijos ištekliai lengvai išlaikė tame plote mažiausiai 15 – 30 milijonų žemdirbiu, papildančių gaunamą derlių medžiokle, bitininkyste, žūkle, bandų ganymu.

» Gintaro kelio senovė ir svarba »

Atkūrė anų laikų Gintaro Kelio aplinkos vaizdą,  sustokime ties jo reikšme senovėje. Kiekvienam lietuviui paviršutiniškai žinomi buvę mūsų prekybos santykiai su Viduržemių jūros ir Rytų pasauliu, bet įsižiūrėjus tiesiog neįtikėtina, koks didžiulis prekių bei monetų kiekis yra perplaukęs Gintaro Keliu. Kailiai, vaškas, vergai – viena kryptimi, druska, ginklai, sidabras – kita kryptimi sudarė nuolatines galingas ekonomines sroves. Štai A. Voldemaras („Ala Lithuanie et ses problemos”), sako, jog Švedijoje rasta iš viso 24.000 sveikų ir 14.000 kapotų gabalų Kufos (Abbassidų arabų sostinės prie Eufrato) monetų, datuotų 700 – 1000 metų laikotarpio, o taip pat apie 6.000 ankstesnių Romos Imperijos pinigų.

Graikų šaltiniai įsakmiai patvirtina to prekybos kelio klestėjimą jų laikais: Herodotas praneša, jog „Hyperborėjai” – Šiauriečiai reguliariai siunčia gintaro dovanų Deloso šventyklai, o Dioscuras atžymi to kelio pietiniame gale dideliu mugių buvimą, kur reikėdavo vertėjų septyniomis Kalbomis. Timostenas, Egipto laivyno admirolas Ptolomėjų laikais, žino, jog Kolchidoje buvo mugiavietė, kurioje susitikdavo apie 300 tautų. Plinijus, tą kartodamas, priduria, jog dar Romos laikais ten dirbo 130 vertėjų.

Tie senovės pasauliniai prekybos centrai (žiūr. il. 6,7): Olbia, Dniepro žiotyse, Gintaro Kelio gale – Panticapeum, graikų „laisvos prekybos” uostas Kerčeje, maždaug panašiomis teisėmis bei vaidmeniu, kaip nūdieniniai Tangiers, Macao ar Hong Kongas, kur įsileidžiama prekes be muito, – pagaliau Kurtuva (Odesa), įrodo to mūsų „Sueco Kanalo” milžinišką ekonominę ir strateginę svarbą amžių bėgyje, o tokie radiniai, kaip hetitų dievo statulėlės Šernuose prie Klaipėdos, nustato jo gilią senove, nes hetitų imperija žlugo jau XII amžiuje prieš Kr.

Iš kitos pusės, Viduržemių jūros baseine randamos stovylėlės atliedintos „žuvusio vaško” būdu, įrodo tos prekės importą, o labai gausūs gintaro radiniai Mikėnų, Asirų bei Egipto iškasenose patvirtina tą verdančią nuo žiliausių laikų prekybą. Pabrėžtina, jog gintaras randamas Egipte nuo pirmos dinastijos laikų, o tai nukelia mus 3000 metų prieš Kr. ( Žiūr. L. E. tuo klausimu straipsnį „gintaras”).

Cheminė to gintaro analizė neabejotinai nustatė, jog jis Baltijos kilmės: „succinic” rūgšties aukštas procentas išskiria jį iš visų kitų. Pagaliau, jei dar būtų neaiškumų tos mūsų prekybos ir susisiekimo arterijos vaidmeniui nustatyti, M.Gimbutienės skyrius apie Aukso Amžių Pabaltyje (“The Balts”, p. 109) geriausiai nušvies padėtį. Ten daugybės archeologinių radinių pačiame  Imperijos centre pagalba įrodomas verdančios prekybos klestėjimas tarp šiaurės ir pietų Europos, o romėnų, Bizantijos ir arabų piniginiai lobiai, išslapstyti Gintaro Kelio pakrantėse,  nusako tų ekonominių mainų nepaprastą apimtį.

Gintaro kelias

Gintaro kelias 220 metais prieš Kr. Eratosteno 220 m. prieš Kr.

Navigacinis “Pasaulio” žemėlapis su apskaičiuotais jūrų nuotoliais. Šį nepaprastos svarbos dokumentą lenkų mokslininkai nutyli. Čia pirmą kartą istorijoje minimas “Baltijos” vardas. Žemėlapį sudarant, senovės astronomų pavartota Olbijos (Borysthenes) lygiagretė, laikant ją lygiuos svarbos su Bizantijos, Aleksandrijos, Gadeso uosto lygiagretėmis, įrodo mūsų prekybos centro pasaulinę reikšmę. Tos koordinatės atitinka šių laikų Greenwich koordinatę mūsų sistemoje. Nuliu imta Rodo sala.

» Dviejų valsčių valstybėlė »

Bent krislelis sveiko proto verčia mus pripažinti, jog du pasaulius  jungiančio kelio strateginė bei ekonominė svarba lėmė ir jį, laikiusios valstybės raidą. Kai įveltos didžiulės ekonominės ir politinės jėgos, reikia ir atitinkamai stiprios tautos tam eismui išlaikyti savo žinioje. Iš čia seka dvi išvados.

Pirma, bandymas pavaizduoti mūsų protėvius, kaip toli nuo civilizacijos pelkėse gyvenančius samanotų bakūžių artojėlius, yra, deja, tik romantiška idilija, neišlaikanti faktų teismo. Jei jie būtų pabandę taip nekaltai  ir be ginklo   pagyventi prie to pasaulinio vieškelio, jie kaip žirniai  bematant būtų nuraškyti ir šiandien netektų apie tai lietuviškai rašyti.

Antra, galingos vytautinės Lietuvos pradžia ir kilmė šitokioje šviesoje nustoja būti erzinančia paslaptimi, o sklandžiai įsijungia 3000 metų gyvavusios imperijos tęstinuman. Aukščiau matėme,  jog tos valstybės nekintančias sienas įvairiuose amžiuose mums  paliudijo keleto įvairių nepriklausomų mokslo šakų duomenys. Pagaliau, duokime pasisakyti patiems mūsų senuoliams, kurie  įsakmiai  nurodo savo rubežius: Žemgalių vardas pažymi šiaurės sieną, Maskvos Galindų – rytinę, Vyslos Galindų -vakarinę, Galyčiaus – pietvakarinę (jau Vytauto laikais), Galonių (Gelons) prie Juodųjų jūrų – pietinę, o Donas (*Undonis) ir Dunojus (*Undenojus) užbaigia lietuviškai įrėminti tą mūsų laikytą plotą.

Kai kam gal net atrodytų, jog čia laužiamasi į atviras duris, pateikiant tiek vienas kitą patvirtinančių įrodymų. Deja, lenkų mokslas yra kitos nuomonės : Lietuva, anot jų, tai buvo dviejų valsčių, keleto neraštingų kaimelių „valstybytė” prasikalanti istorijon Xlll -me amžiuje. Tam įrodyti jų vyriausias mokovas Pan Lowmianski nubraižė net žemėlapiuką (Žiūr. il.5). Tačiau tas jo kūrinys turi dvi dideles skyles .

Viena, jis sąmoningai nepastebi mūsų tautos didžiajame plote tais laikais įvykusio feodalinio susiskaldymo. Toks smulkėjimo procesas tuomet vyko lygiagrečiai visoje Europoje, ir būtų juokinga, paėmus XIII amž. Florencijos ar Sienos žemėlapiuką teigti, neva iš ten Italija kilus.

Ingaurio Žygio sakmės dainius vienu Šiurpiu sakiniu skaldymo pradžią nušviečia: „Buvo šimtmečiai Trojėno, praėjo Jaroslavo metlaikis, stojo Olego suirutė, Olego sūnaus Sviatoslavo”. Tuo būdu jį supliekęs, kanklininkas dar priduria: „nesgi tasai Olegas kardu kivirčus kėlė ir nusėjo žemą strėlėmis”. Tokį vertinimą patvirtina ir metraščiai. Nuo jo prasideda didžiulės valstybės skilimai ir vaidai, kai Kijevo krikšto pasekoje Imperijos valstybių Federacija buvo susprogdinta, ir kilo žūtbūtinė kova tarp suslavėjusių ir apkrikštytų Rasų, iš vienos ir likusios senoje Arijų tikyboje mūsų Šiaures, iš kitos pusės.

Tuos kryžiaus karus atsimindamas, dainius apgailestauja :

„Nemigos (Nemuno) kruvini krantai ne javais nusėti ;

nusėti Rasos sūnų kaulais”…

Antrąja propagandinio lenkų žemėlapiuko nesąmonę, atremsime taip

»Voluinės taikos faktas »

Savavališkai apkarpęs Lietuvą, Pan Lowmianski beparodo jos tik mikroskopinę dalį. Laimei, tam želigovskininkui sutramdyti turime labai patogų istorinį įvykį: Voluinės taikos sudarymą 1220 metais, taigi, jo paties nurodomame XIII -me amžiuje.

Savo įkarštyje, įrodinėjant Lietuvos menkystę, jis toli prašauna taikinį ir visai nepastebi skelbiąs nesąmonę: jo nurodoma pietinė Lietuvos siena  ir Voluinės kunigaikštija ne tik nesirubežiuoja, bet yra nutolusios 500 kilometrų, ir kas dar svarbiau, perskirtos dviejų didžiulių kunigaikštijų: Jotvingijos (vėlesnė Wielkopolska) bei Baltgudijos. Tai kam gi tie Lietuvos delegacijos dvidešimt vienas kunigaikštis be reikalo varginasi keliaudami taikos sutarties sudaryti su valstybe, kuri jiems visai negraso?

Pridėkime, jog vien tarp 1200 -1263 metų, taigi, vis tame pačiame XIII amžiuje, kronikose atžymėta ir suskaičiuota net 75 lietuvių žygių į Voluinę ir Kijevo Rasą. Išeitų, jog dviejų valsčių lietuviai turėdavo pirma 75 kartus nukariauti 500 km. ploto valstybes, kad galėtų pradėti kariauti su Voluine! Ar tai ne juokinga?

Atremti lenkų šovinizmą pasidaro nepaprastai lengva. Pirmoji jų tezė – bandymas paimti „pars pro toto” (dalį palaikyti visuma) sugriaunama darnia visų Lietuvos sričių atstovų kelione, žygiuojančių pasirašyti sutarties vienos valstybės vardu. Taigi, Lietuva tai netik Kaišiadorių valsčius, bet taip pat ir Našlėnai, ir Deltuva, ir Karšuva, ir t.t. – dvidešimt viena „žemė”

Antrą nesąmonę atremti dar lengviau. Mat, tos delegacijos sudėtyje randame dvi kunigaikščių dinastijas, atstovaujančias toms dviems kunigaikštijoms, neva skiriančioms Lietuvą nuo Voluinės… . Vaje! Vėliau tuos pačius Ruškevičius randame valdant jų Baltgudijos kraštą Mindaugo parėdymu, o Bulevičius ginant savo Jotvingiją, kurios dalis buvo karsto ginčo su Voluine objektu.

Šitaip atstačius padėtį, išsiblaško lenkų pripūstos miglos, ir nebelieka jokios nesąmonės: Lietuva įgauna bendrą, netgi ginčytina sieną su Voluine, taikos sutartis pasidaro skubiai reikalinga, o Lietuvos teritorija padidėja dvidešimteriopai! Bulevičiai bei Ruškevičiai čia, aišku, pirmoje eilėje suinteresuoti, bet jie griežtai remiami visos žemaičių, kuršių, prūsų, aukštaičių Federacijos,

Taip Gintaro Kelio Šiaurė ir Pietūs susėda prie bendro derybų stalo. Kokia gi tad buvo iš tiesų to laikotarpio Varumonių Rikio Imperijos padėtis?

Atsakysime vienu žodžiu: baisi.

» Dviejų marių karūnos juodžiausia valanda »

Imperija, apakusi visa kam, kas dėjosi už jos ribų, skendo brolžudiško kraujo jūroje. Kodėl Didžioji Karūna suskilo į Rasų pietinę, suslavintą ir apkrikštytą dalį ir Arijų tikybos besilaikančią šiaurinę, galime išaiškinti tik geofizikos pagalba.

Mat, tos dvi dalys griežtai skiriasi savo gamta ir klimatu: pietuose – stepės, šiaurėje – neperžengiamas miškynas ir tūkstantmečių bėgyje jos tebuvo jungiamos tik Gintaro Kelio vientisumo. Tų dviejų pasaulių natūrali riba ėjo maždaug Liublino, Černigovo, Kursko, Voronežo linija ir ant šios, pačios gamtos nustatytos sienos nuo X amžiaus užvirė kruviniausią kova.

Kai 998 metais Vladimiras palenkė Didžiąja Kijevo Karūną krikščionybei, jis gavo už tai šventojo titulą, nors buvo benkartas, brolžudys, niekšingas žagintojas, turėjęs 900 sugulovių. Nepaprastai pasipiktinusi padori Šiaurė visa atsisakė jo klausyti, ir [siutęs jis bandė parklupdyti ją karu. Jei Nemuno upynas, kaip matėme, sugebėjo atlaikyti suslavintų Rasų bangas, jų kaulais savo krantus nuklojęs, tai Dauguvos upyne dalykai išsivystė liūdniau. Kryžiuotis Vladimiras sumušė prieš jį pastatytą Vareikos vedamą latvių kariuomenę, ir, užėmęs Rygą, išžudė senosios Baltų dinastijos visą Rikvaldų šeimą, prieš tai išprievartavęs karalaitę Riknedą tėvų akyse. Tai buvo pagiežos veiksmas: karalaitė, atmesdama jo anksčiau siųstus piršlius, išdidžiai atsakė : „Aš niekad neraišiosiu vergo vyžų” (užuomina apie Vladimiro motiną, Šventasaulavio tarnaitę – meilužę). Sis epizodas Kijevo metraštyje plačiai aprašomas.

Plocko kunigaikštija nuo tų slavų okupacijos laikų tapo rakštimi, įvarytu Lietuvos širdin, kaip skundėsi mūsų kunigaikštis Traidenis. Žemaitijos kuršiai ir Maskvos galindai nebeteko ryšio, o vėliau Livonija, kaipo mažiausios atsparos taškas, tapo kalavijuočių ordino auka.

Pietuose buvo dar blogiau. Jotvingių ( ankstesnių istorijos Gepidų) galinga tauta, amžiais valdžiusi visą centrinę Imperijos dalį, laikydama savo rankose pirmykštę Gintaro Kelio vagą (Vysla -Būgas -Dniepras), tolydžio buvo čekų – lenkų MalopoIskos slavų stumiama į Šiaurę. Boleslavo ir Kazimiero laikais jotvingių pasipriešinimas buvo galų gale palaužtas ; jie nustojo daugumos gyventojų ir kone pusės pietinių žemių, o taip pat Būgo – Vyslos vieškelio kontrolės; Lietuvos Brasta bepaliko tik lietuvišku vietovardžiu žemėlapyje, o Gintaro Kelias buvo priverstas persimesti Nemuno vagon.

To maža. Jau 1168 metais danų karalius Voldemaras, surinkęs 300.000 piratų pasakiško grobio pažadais, užpuolė Arkonos vyriausią Arijų šventvietę Rugijos saloje, mūsų Krivių Krivaičio sostinę, ir po metų apgulos ją sudegino. Tai buvo didžiausias smūgis ne tik Lietuvai, bet ir daugelyje Europos vietų dar likusiems Arijų tikybos pasekėjams. Jo reikšmės niekad nepervertinsime. Nebetekę pasitikėjimo savo kritusiam Dievui, Pergales Vėliavų Globėjui, Arijai tapo lengvu grobiu krikštytojams, nors Krivių Krivaičio sostinė dar kurį laiką gyvavo Romuvoje, vėliau Vilniuje.

Įvertinant Voluinės taikos faktą, reikia tad turėti galvoje tą kraštutiniai nepalankią Lietuvai politinę būklę, kuri privertė senosios Federacijos palikuonis užmiršti jų vidinius kivirčus ir apsijungti, peržengiant net Šiaurės – Pietų tikybinę prarają. Tai buvo juodžiausių debesų žinios, kurios sukrėstų ir visai savanaudį feodalą. Štai jų pluoštas, toli gražu neišsamus :

1212 metais Polocko kunigaikštis susitaria su Livonijos ordinu, įsikūrusiu 1201 metais Rygoje, organizuoti kartu su kylančia Maskvos galybe bendrą puolimo jėgą (sąjungą) prieš žemaičius.

1215 metais Kališo kunigaikštis, su popiežiaus Honorijaus III palaima, suteikia vienuoliui Kristijonui Prūsų vyskupo titulą, o tai reiškia, jog Rytprūsių pasipriešinimas palaužtas ir tas visas plotas skelbiamas „no man’s land” („niekieno žeme”) – pirmo grobiko auka.

1217 metais Gniezno arkivyskupas ir Lenčicos kunigaikštis gauna popiežiaus dispensą nuo dalyvavimo kryžiaus karuose, kadangi jie veda kovą su „pagonimis”,  kurių žemės susisiekia su jais, tad jokių kitų nebereikia ieškoti Palestinoje.

1218 metais Honorijus savo bulėje jau skelbia tiesioginį kryžiaus karą lietuviams ir prūsams ir maloniai prižada iš anksto visiems, kas dalyvaus, „nuodėmių atleidimą, kaip žygiuojantiems į Jeruzalę”. Tuo būdu visos Europos kad ir didžiausi nusikaltėliai, kuriems grėsė teismai ir mirties bausmės, subėga pas kryžiuočius „išsibaltinti”.

Tuo tarpu naujai iškeptas vyskupas Kristijonas intriguoja pas Mazovės kunigaikštį Konradą, kalbindamas įsteigti ten ordiną, Livonijos pavyzdžiu. Jo pastangos 1230 metais pavyksta.

Hanza gi, pasaulinė jūrų prekybos galia, išvysto ekonominę blokadą, sustabdydama druskos, geležies bei ginklų „pagonims” tiekimą ir panaudoja savo platų šnipų bei agentų tinklą, renkant žinias ir keliant vaidus įvairių „žemių” valdovų tarpe.

1218 metais tas pats Arijų prisiekęs priešas – Honorijus III savo bule įsakmiai paremia Hanzos ekonominio smaugimo kilpą, grasindamas „bažnyčios teismu” – ekskomunikavimu visiems tiems, „nepaisant jų vardo”, kurie išdrįstu tą blokadą sulaužyti.

Santraukoje, popiežiaus kryžius, Vakarų imperatoriaus kardas ir Hanzos pinigas sudaro pasaulinį sąmokslą sutartinam, naikinančiam smūgiui Lietuvos šiaurėje. Tos didžiulės koalicijos pirmieji daliniai, danų piratai, savo galingu laivynu 1219 metais puola Baltijos pajūrį.

Betgi pati šiurpiausia žinia ateina iš pietų: Didžioji Karūna jau keletą metų susirūpinusi seka Gengis Chano žygius. Tasai, apjungęs savo valdžioje visą šiaurės Azijos kontinentą,1206 metais gauna Didžiojo Chano titulą ir visai neslepia savo užsimojimo užkariauti ir Europą. 1218 metais jis panaikina paskutinį pasipriešinimo židinį Mongolijoje – Kara – Kitajaus (Kinijos) chanatą ir 1219 metais sugriauna Korezmo (Chorezmo) imperiją, paskutinį kliuvinį tarp Azijos ir Didžiosios Karūnos.

Ukrainos stepių žvalgai   jau praneša kitoje Volgos pusėje pasirodančius priešakinius mongolų dalinius; kalbama, jog Ordos galybė viršija viską, ką iki šiol pasaulis matė netgi Atilos 100.000 hunų bei 300.000 danų plėšikų Arkonoje blėsta prieš Gengis (Čengis) Chano 1.000.000 laukinių karių antplūdį.

Štai katastrofinis laikotarpis, kurį „netyčia” pasirinko lenkų mokslas bandant įrodyti mūsų „kilmę”.

Taigi, turint omenyje susidariusias (baisias) aplinkybes, Voluinės taikos sutarties prasmė iškyla kaip ant delno: – broliai ir pusbroliai, galutinio žlugimo pavojaus akivaizdoje, atsiminkime tūkstantmetės mūsų Federacijos sandorą, meskime smulkius kivirčus ir sudarykime Šventąja Taiką (kronikininkas, baigęs pasirašymo apeigos pranešimą, pabrėžia: „ir stojosi  žemėse  Taika”). Taip kunigaikščiai pasidalino uždaviniais: Kijevo Rasa mobilizavosi prieš Gengis Chaną, turėdama laisvą užnugarį, o Baltijos šiaurė telkėsi atremti ordino, danų be! lenkų smogikus.

Šią sutartį reikia laikyti mūsų istorijos persilaužimo tašku. Nuo to laiko Šiaurės padėtis tolydžio gerės, ypač, kai Mindaugas, laikinai išrinktas vyriausiu karvedžiu, pasinaudos ta proga, kad apjungtų susmulkėjusias „žemes”, o Didžiajai Kijevo Karūnai kritus, Aukso Ordos smūgio pasekoje perims ir tą titulą, kurio buvo vienas pretendentų.

Vėliau, Durbės, Šiaulių pergalės sutramdo kryžiuočius ilgesniam laikui, gi 1262 metai, prieš pat Mindaugo nužudymą, ypač būdingi: jo armijos, remdamos sukilimą Prūsuose, trimis kolonomis užlieja kraštą ir pasiekia  net Frankfurtą ties Oderiu, kurį paima. Kiti pulkai, vedami jo brolio Tautvilas, sutriuškina kalavijuočius prie Dorpato, o dar kitos jėgos tuo pat  laiku muša kitą ordino kariuomenę prie Dauguvos žiočių. Ankstesni Aukso Ordos įgeidžiai išreikalauti iš Lietuvos duoklę – mat, jie teisingai laikė Lietuvą jų užkariautos Didžiosios Karūnos dalimi, buvo su panieka Rimgaudo atmesti, grąžinant Batijui jo ambasadorius su nupjaustytomis ausimis, kas žinoma sukėlė Ordos įsiutimą ir baudžiamąja ekspediciją Lietuvon. Karvedys Skirmantas, pasitikęs ją prie Kedainiuvos (Kaidanovo), sudavė mongolams tokį skaudų smūgį, jog jie pasitraukė iš užgrobtų Kijevo žemių į Volgos baseiną ir ten prasidėjo amžiais trukęs Maskvos rusų engimas. 1259 metais randame ordos chaną Burundajų jau kaip Mindaugo sąjungininką – vasalą, kartu su lietuviais puolant ir baisiai nuniokojant Sandomiro lenkų žemes.

Frankfurtas, Dorpatas, Ryga, Sandomiras – didžiulis plotas. Mindaugas, tokiu plačiu frontu iš karto kariaudamas, neįsivaizdavo, jog jis pateisins archeologo, kalbininko, istoriko bei pristorės tyrinėtojai nepriklausomai nuo vienas kito sudarytus žemėlapius. Jam paprastai atrodė, jog jis gina jo probočiaus Varumonių Rikio palikimą, Gintaro Kelio Imperiją. Lenkai tuo tarpu tvirtina, kad tuo laiku Lietuva susidėjo iš Kaišiadorių ir Alytaus valsčių… . Geresnio „demonstratio ad absurdum” (įrodymo nesąmonės būdu) negalima nė sugalvoti. Šioje planetoje galioja fizikos dėsniai, kurių sulaužyti neįmanoma. Toks yra smūgio – atosmūgio dėsnis.

Fakto, jog Lietuva atsilaikė prieš dviejų kontinentų organizuotą puolimą, akivaizdoje esame priversti pripažinti, kad ji prieš tas milžiniškas jėgas atstatė lygią ar net truputį didesnę jėgą. Šiaip blaiviai pažiūrėjus, pranyksta dviejų valsčių absurdiškos „valstybėlės” ir Lietuvos iš „nežinios” atsiradimo pasakėčia.

sparnuotoji kavalerija

Mindaugo ir Vytauto Lietuva, staiga iššokstantį istorijon, kaip Pilypas iš kanapių, didžiai ginkluota ir galinga ir iš karto, magiškai, atmušanti milijoną profesionalių galvažudžių (kokiais tuomet garsėjo totoriai) bei užvaldanti, lyg niekur nieko, 1.040.000 kv.km. plotą su 25 milijonais gyventojų, mūsų istorijos vadovėliuose absoliučiai nepagrįsta ir neišaiškinta.

Tą jų „neapsižiūrėjimą” su kaupu užpildysime ketvirtoje knygos dalyje „Išcenzūruota praeitis”.

šaltiniai: Lietuvos.org, Sarmatas.lt
vikingas©A.C./Aldas

Gerbiamas skaitytojau (-a), jei manote, kad informacija, pateikta infa.lt svetainėje buvo jums kažkuo naudinga, jūs galite prisidėti paremdami jos parengimą Jums patogiu būdu

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 970

Žymos:

1 Atsiliepimas

  1. Jolanta    -  2021-04-20, 17:27

    Puiku ir džiugu , kad atgimsta , mūsų tikroji praeitis , jūsų pastangų dėka.

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Atšaukti atsakymą.


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...

Nu, bl, nesu matęs individo su tokiu durnu snukiu.Durnumas iš jo fontanu trykšta....

Tai pirma gal baikit išlaidauti .Ministerijų miestelio statyba,stadiono statyba ,kodėl neklausiat ar reikalinga šiuo metu...

Tai ką siūlote? Didinti investicijas kai visi šaukia bus karas.Gal pamiršote kaip bankai bankrutuoja.Taip ir...

Sunku jums vasarai...!...