infa.lt

redakcijos komentaras

Pradėkime nuo to, kad bet koks fizinis smurtas prieš vaikus jau ir taip senokai uždraustas, o smurto sąvokos gan nuosekliai apibrėžtos.

Tačiau, konservatoriaus Mykolo Majausko, Seimo savižudybių prevencijos komisijos pirmininko vardu, Seimui svarstyti pateikti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234, – 2, 6, 10 straipsnių pakeitimai, išplečia smurto prieš vaiką savoką iki begalybės ir, jei tos pataisos bus priimtos, smurtu prieš vaiką galima bus apkaltinti beveik visus, kurie bent kiek susiję su vaiko auklėjimu, auginimu ar jo globa bei priežiūra. Pasirinktinai arba visus kartu.

Panašaus įstatymo projektas Lietuvoje buvo teikiamas jau 2013 metais „Tvarkos ir Teisingumo” partijos atstovės Onos Valiukevičiūtės.

Pats M. Majauskas pristatydamas projektą mini tik fizines bausmes, kas sudaro įspūdį, jog jis į tą projektą net nesigilino.

Antro Straipsnio 2-a bendroji dalis skelbia:

„Smurtas prieš vaiką – vaiko patiriamas kito asmens neatsitiktinis veikimas ar neveikimas, darantis vaikui fizinį, emocinį, seksualinį poveikį ar pasireiškiantis nepriežiūra ir galintis sukelti sveikatos bei raidos sutrikimų bei žeminantis jo orumą.“

O 3-ioje to paties straipsnio (2-o) dalyje detaliai paaiškinta, kaip reikėtų vertinti aukščiau išvardintas sąvokas:

1. fizinis smurtas – čia kaip ir viskas turėtų būti aišku, bet šis punktas jau dubliuojasi su anksčiau priimtais įstatymais, apibrėžiančiais fizinį smurtą, todėl yra perteklinis.

2. emocinis smurtas – kur smurtu vadinama neigiama nuostata vaiko atžvilgiu, jo individualumo nepripažinimas (tėvus galima apkaltinti net tuo, kad jie nepripažins vaiko „teisės“ pasirinkti lytį – red past.), pozityvios socializacijos trikdymas, galintys sukelti žalą vaiko sveikatai, raidai bei žeminantys jo orumą;

3.seksualinis smurtas – šis įstatymas taip pat seniai egzistuoja, todėl yra perteklinis.

4.nepriežiūra – kito asmens nuolatinis nepakankamas pagrindinių vaiko fizinių, emocinių, socialinių poreikių tenkinimas ar netenkinimas, keliantis grėsmę vaiko sveikatai, raidai ir / arba orumui.“

Štai ši, 4-oji dalis kelia daugiausiai klausimų mūsų skurstančiai visuomenei.

Kaip tėvams, dirbantiems dvejuose darbuose (nes iš vieno pramaitinti šeimos dažnai neįmanoma), arba viename, tačiau gaunantiems minimalų atlyginimą, iš kurio net vienam žmogui neįmanoma oriai pragyvent, patenkinti visus savo vaiko (-ų) poreikius, kai pagrindinis tėvų rūpestis yra tiesiog – kaip išgyvent iki kito atlyginimo? Kas turi pasirūpinti pradžioj tėvais, kad jie gautų europietišką vidurkį atitinkamą atlyginimą, o jau tada, jei matosi, kad kenčia vaikai – kelti tokius reikalavimus tėvams?

Toliau dar gražiau, 6 straipsnį siūloma papildyti 9 ir 10-a dalimis:

“9) Valstybė imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo ir kitų priemonių užtikrinti vaiko apsaugą nuo visų formų smurto, įskaitant fizines bausmes, įžeidimų, grubaus elgesio ar išnaudojimo, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens.

Šioje dalyje valstybė imasi vertintojo vaidmens, bandydama apibrėžti vaiko auklėjimo šeimoje niuansus remdamasi smurto-nesmurto kriterijais.

10) Už visų formų smurtą prieš vaiką, įskaitant fizinių bausmių taikymą, jo garbės ir orumo žeminimą, įstatymais nustatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.“

Jeigu iki šiol šeimoje visi jos nariai įnešdavo savo indėlį ir tai buvo laikoma normalu (ne smurtu), kaip ir visose kitose bendruomenėse, tai priėmus šias pataisas tėvus galima bus bausti už smurtą prieš vaiką, jeigu jie primygtinai paprašys (neduok die pareikalaus) išnešti šiukšles, pasikloti savo lovą, išsišluoti savo prišnerkštą kambarį ar nueiti į parduotuvę. Net vertimas daryti pamokas, sakant, jog tik po to galės sėsti prie kompiuterio ar eiti kažkur su draugais – gali būti vertinamas kaip emocinis smurtas ar nepriežiūra – juk jis negali rinktis. Atsisakymas leisti vaiką kažkur, kur tėvai mato galimą blogybę, galės būti vertinamas kaip vaiko poreikių netenkinimas.

Šiuo įstatymu iš tiesų niekaip neginamas vaikas ir jo raida – įstatymu bandoma eliminuoti tėvų galimybę auklėti savo vaiką, atimant jiems bet kokią teisę daryti jam poveikį, kiekvieną poveikį įvardint kaip smurtą – smerktiną, todėl draudžiamą.

Čia neina kalba apie socialiai neatsakingas ar problemiškas šeimas, kur tėvai geria, nedirba, gyvena palaidą gyvenimo būdą ir vaikui tokiose šeimose kyla reali grėsmė nukentėti. Kalba eina apie normalias lietuvių šeimas, kur tėvai, kad ir sunkiai dirbdami ne visada gali, dėl objektyvių priežasčių pasirūpinti savo vaikais taip, kaip norėtų. Ir tai ne jų kaltė.

Mes visi (suaugę), buvome išauklėti savo tėvų pagal Lietuvoje gyvuojančias tradicijas ir pagal tada prieinamas išgyvenimo sąlygas. Ir savo ruožtu norime, kad mūsų vaikai būtų išauklėti tokiu pačiu būdu ir išpažintų tas pačias bendras vertybes, kitaip bet koks tėvų auklėjimas praranda savo prasmę.

Todėl, tampa nesuprantamu, kaip Seimo nariai, tikėtina, auklėti irgi Lietuvoje gyvenančių tėvų, prisidengdami vaiko interesais, gali siūlyti tokias įstatymo pataisas, kurios iš lietuvio atima galimybę būti lietuviu.

Ir tam aktyviai padeda žiniasklaida, tendencingai pateikdama išskirtinius probleminių šeimų atvejus, kaip sisteminius Lietuvos visuomenėje, tuo klaidindama visuomenę ir formuodama nuomonę, kad tokie įstatymai yra būtini ir jie bus taikomi tik probleminėms šeimoms. Tai vienetiniai atvejai ir jiems kontroliuoti pilnai pakanka jau galiojančių įstatymų.

Grįžtant prie vidinių santykių šeimoje, – vaiko vertimas atlikti bet kokią pareigą, gali būti laikomas smurtu prieš jį. Atitinkamai, toks vaikas šeimoje neturės jokių pareigų, kas šiaip jau nėra įprasta lietuvių šeimose. Pareigas savo šeimose turėjome visi. Ir jei tingėdavome jas atlikti geruoju – tėvai mus versdavo kiekvienoje šeimoje savu būdu. Vaikas, neturintis šeimoje pareigų, savo pareigas automatiškai permes atlikti tėvus, net mokyklines pamokas, nes blogas vaiko mokymasis taip pat gali būti įvertintas, kaip nepriežiūra (4).

Panašu, jog šios Vaikų Teisių apsaugos įstatymo pataisos, nukopijuotos iš panašaus pobūdžio Norvegijos įstatymo, kuriuo remiantis iš tėvų ten atimami vaikai. Ten tėvai taip pat neturi jokių teisių savo vaikų atžvilgiu. Tik pareigas. Tačiau net tai jų neišgelbėja, kai atimami jų vaikai.

Siekiame to paties Lietuvoje?