Rusų mokslininkas N.A Kozyrevas, 1924 metais, septyniolikmetis, parašė tokį rimtą straipsnį apie žvaigždes, jog netrukus buvo priimtas į universitetą… 28 m. amžiaus, jis jau – žinomas astrofizikas, dėstė, dirbo Pulkovo observatorijoje. Kartu su likusiais jos moksliniais bendradarbiais areštuotas Kirovo nužudymo Leningrade pasekoje. Kozyrevas gavo 10 metų – kalėjimas, paskui – lageriai šiaurėje: kad nenumirė, daugybę kartų, matė kaip Apvaizdos apsaugą. 1941m. vėl iš naujo apskųstas, dar nei po pirmo teistumo grįžti nespėjęs, nuteistas sušaudyti, nuosprendis pakeistas vėl, per stebuklą.
Grįžo 1946m. reabilituotas, metus miegojo ant grindų, glausdamasis pas buvusią šeimos tarnaitę, komunalinio buto kambarėlyje – per tą laiką parašė disertaciją, kurią buvo parsivežęs savo galvoje. Jos esmę sudarė teiginys, jog Saulė ir žvaigždės jau senų seniausiai turėjo būti sudegę ir užgesę, jei jų degimas vyksta, kaip iki šiol manyta, sudegant materijai. Kai, tuo tarpu, tam degimui palaikyti reikalinga kolosali energija, iš kažkur visą laiką nenutrūkstamai randasi. Tas šaltinis negali būti materija, ten nėra jokio sklidimo laike – energija randasi akimirksniu ir neribotu kiekiu. Vadinasi, jos šaltinis yra laikas.
O laikas yra žmogiška savybė: jį sąmoningai jaučia, skaičiuoja, jį gyvena žmogus… Eksperimentuodamas Krymo observatorijoje, N.A.Kozyrevas gavo to paties stiprumo signalus iš koordinačių, kuriose viena ar kita žvaigždė buvo, yra dabar ir kur bus, pvz, po metų… Viskas egzistuoja vienu metu, ir tik žmogus tai pergyvena laiko sekoje…Laike gyvename, belaikėje erdvėje esame mirę: ne erdvės ir iš materijos ateinančios energijos sąskaita esame gyvi, bet laiko energija mus maitina. Kaip ir viską pasaulyje aplink mus.
Pažiūrėkim, kaip pasaulis pastatytas aukštyn kojom: iš tikro jame yra tik vienas pastovus dydis – žmogus. Per žmogaus pasaulio suvokimą viskas tame mūsų pasaulyje ir vyksta; kur jis, ten ir erdvė, šviesa, laikas… O mes dabar gyvename, save suvokdami kaip kažką visiškai nestabilaus, jei save suvokiame iš viso, kai visi išoriniai parametrai supančiame pasaulyje mums yra paskelbti fiksuotais: garso greitis toks, šviesos greitis toks, laikas bėga pagal laikrodį ir kalendorių; metras, kilogramas, voltas ar amperas – viskas yra mums pristatoma kaip pastovūs dydžiai, kaip įstatymai ir aksiomos.
Taip mums sukurtas standartinis pasaulio supratimas – pasaulis mus supa, tvirtas, pastovus, fiksuoto ritmo, amžinas… O mes jame, priešingai, menki ir praeinantys… Ir, mūsų laiko pergyvenimas – gyvybinė energija – tokiu būdu eina ne mūsų gyvenimui, o tai dirbtinai sukurtai, mums pameluoto pasaulio vaizdo erdvei – planetai, visatai, kosmosui – palaikyti. Ją sukūrusiems, kas jie bebūtų, joje labai gera gyventi. O žmogui bloga – jis joje yra silpstantis, sergantis, mirštantis – kuo toliau esame nuo realios realybės suvokimo, kuo labiau melo persunkti, tuo lengviau mus valdyti, tuo mažiau jėgų turim būti savimi – dėl sau nežinomų priežasčių, esame pilni nerimo, blogio nuojautos, nestabilumo atnešamos baimės, beprasmybės jausmo. Ir pagalbos, irgi, ieškom kažkur išorėje, pas dievus, valstybę, mokslininkus – o ne savyje. Kaip manot, kokia tikimybė, kad jie padės?
Juoda skylė kosminėje erdvėje – tenai pakliuvusiems atrodys, kad laikas greitėja. Kai, jei būtų įmanoma tuo pat metu stebėti ir situaciją iš šalies, pasimatytų, kad vystymasis joje kaip tik vis labiau sulėtėja – ar tai jums neatrodo labai tikslus mūsų gyvenamo pasaulio apibūdinimas? – kuriamos visokios teorijos apie laiko greitėjimą, jį prilyginant žmogaus vystymosi spartėjimui…
Kompiuteris prilygintas pažangai, todėl juo besinaudojantys nuo gimimo yra pažangesni už prieškompiuterines kartas? Bet nematoma, jog kompiuteriu naudotis yra visai kas kita, nei rašyti jam programas – proto nereikia, užtenka pirštu per ekraną brūžinti. O tie, kurie programas rašo ir kompiuterius supranta iš vidaus, nežino nieko kito – ne tik filosofijos ar botanikos, bet valgyti išsivirti nepajėgia – nemato prasmės… O kompiuterius sukūrė, prisiminkim, – karta, kuri gimė ir užaugo be jų!
Ir prisidarė sau tuo būdu bėdos, nes teko persimokyti iš žmonių į beždžiones – ne visi nori, ir, ar galima juos už tai kaltinti?
O į savo kompiuterius įsikabinę beždžionės žmonėmis nebeatvirs. Netgi normaliomis, gerai funkcionuojančiomis beždžionėms irgi jau nebus. Štai jums ir pagreitėjęs progresas, štai jums ir juoda skylė.
2 – dalis
N.A.Kozyrevas mirė 1987 metais, jo atradimai ne tik kad neįsisavinti – nesuvokta net jų reikšmė tuo masteliu, kokiu jie turėtų padaryti revoliuciją pasaulio tvarkoje ir žmonijos gyvenime. O jeigu jam, mokslininkui, nebūtų pastoviai kenkta, kiek jis būtų dar išradimų, atradimų, radimų padaręs… Išsilavinusiems, protingiems žmonėms rodosi protu nesuvokiama tas pastovus trukdymas, kenkimas, skundimas, profesinė konkurencija, netgi fizinis sunaikinimas, uždraudimas, einantis iš mažiau išsilavinusių, neišvystytų, greičiau karjeristų, biurokratų, miesčionių, patologiškų sadistų nei žmonių pusės. Tačiau, jei pastarieji šitą sugebėtų suvokti, suprasti ir pamatyti, ką jie išdirbinėja pasaulyje kaip tai matosi žiūrint iš šalies, jie jau būtų kitokie, jau nebebūtų tokiais baisiais savimi.
O dabar tokiems, kaip jie kaip tik viskas tvarkoj ir atrodo – juos supanti buitis ir netolimas jų horizontas, juose kunkuliuojančios primityvios aistros ir yra tai, dėl ko jie gyvena ir miršta. Ne tik tarpusavyje pavyduliaudami, skųsdami, vogdami ir pan. – tai dar sudėtinga, nes vyksta priešinimasis – o šalimais esantys kitokie, užsiėmę kūryba, paieškomis, pasaulio pažinimu – jie ir iš viso lengvas grobis, juos paprasta sunaikinti, pastumti į šalį – jie nesigina, nemato gal net kas vyksta, tarpusavio kovos jiems neįdomu… Kuo greičiau juos paskųsi, nuteisi ar sušaudysi, tuo greičiau pasiimsi sau, ką jie turėjo, jų vietą, algą, pareigas, karjeros perspektyvas. Tuo greičiau gausi paaukštinimą už gausius savo darbo rezultatus. – primityvų akimis žiūrint, visas pasaulis ir yra jiems, naudojimui… Prie žemės, gerai įsižeminę, pakankamai turėdami energijos, kuri neišblaškoma galvojimui ar į tolimus horizontus – jiems dažniausiai ir gerai sekasi gyvenime.
O tie, kurie mano, jog pasaulis yra už juos aukščiau, daugiau, svarbiau – mokslininkai, poetai, filosofai, profesoriai iš pašaukimo, jie jau skrajoja idėjų erdvėse, nuo žemės atitrūkę, ir jiems kažkaip sekasi prasčiau… Jie stengiasi dėl žmonijos ir yra greitai suvartojami, dažniausiai nedavę tos naudos, kokią norėjo ar galėjo. Nes, būtent pasaulis sukurtas žmogui ir tos taisyklės niekas nepakeitė. Tik žmonės dvejų rūšių paėjo, – maži ir primityvūs, arba irgi, per aukštai pasišokėję ir žemės po kojomis nebejaučiantys. Ir būtent dėl šito suskilimo parazitai ir sugeba į žmonių pasaulį įeiti, jų energiją naudodami, patys jame gerai gyventi. Ir, visokiais būdais dar situaciją blogina – nes savaime tai ji taisytųsi, gerėtų… Laikas sutvarko viską, tai – tik laiko klausimas.
Tuo N.A. Kozyrevo teorija ir yra vertinga, ir įdomi: laikas yra energija ta prasme, kad jis pats savęs neparodo ir neišreiškia – turi energiją ir jos neišnaudoja sau…. materija, pvz, yra matoma, pasireiškus, vadinasi savyje esančią energiją ji išnaudoja savo pasireiškimui, materializavimuisi. Dabar mes savo civilizacijai energiją imame iš materijos, ją sunaikindami – sukūrendami… O laiko, kaip energijos šaltinio, amžino ir neriboto, mes nematome, nežinome. Patį laiką, irgi, atpažįstame esant tik iš netiesioginių jo požymių – susidarančioje tvarkoje, dalių išsiskyrime iš visumos, viso ko struktūrizavimesi, organizavimesi, pvz.: priežasties perėjime į pasekmę… (tik ar galima šnekėti apie pastovų šio proceso greitį?)
Arba tokie teiginiai, kaip, kad “materija gali kaupti laiką savyje“, kad „simetrijos reiškinys yra susijęs su energijos prarijimu ir laiko naudojimu“ – asimetrija remiantis, galima galvoti apie generatoriaus, amžino variklio kūrimą yra irgi iš Kozyrevo palikimo.., Įrodyta, kad virš 73 paralelės Žemėje laiko tėkmė keičiasi, iš tenai lengviau rasti kelią ne tik į praeitį, bet ir į ateitį… Jei būtų sukurta laiko gaudyklė – koncentratorius – tai akimirksniu būtų galima pakliūti į bet kurį Visatos tašką – laiko energija yra neribota, ir jos veikimas vyksta akimirksniu… Taip pat sinchronizmo reiškinys yra paaiškinamas tuo, jog ateitis jau yra dabartyje.
Žodžiu, nematomo yra, egzistuoja žymiai žymiai daugiau, nei matomo… O mes esame savo skurdžioje materialistinėje pasaulėžiūroje užfiksuoti, tik su siauručiu matymo spektru, ir tik akimis. Ir daug kam iš mūsų dabar jau ir visai blogai nuo to darosi. O tada atsiranda kokiems ten masonams ir panašiems parazituojantiems tarnaujančių mums ištiesta pagalbos ranka: jie tada jau sutinka, kad egzistuoja mintis – virtuali energija, virtuali realybė,.. Bet, tik kaip materijos produktas (ir jos šaltinis vos ne pirmiau yra technika ir technologija, o tik paskui žmogaus galva). Kadangi planeta jau nustekenta, materijos darosi mažai, ją reikia saugoti – t.y. ne pasaulis yra žmogui, bet pasaulis yra pats sau, o žmonių priviso tiek daug, kad, jei ne karai marai, tai išeitis tik viena – atsisakyti materialumo ir pereiti į virtualią būseną. Ir ateityje viskas bus tiktai mintis, ir iš žmogaus liks tiktai mintis, o Žemė tada, esą, lengviau atsikvėps.
Iš atsilaisvinusio materialumo, kad ir nedaug belikusio, dar kelios parazitų kartos pratrauks. Nes jų tikslas kaip tik materializuotis kuo stipriau… Kaip sakoma, įdomu kodėl Anglijos karališką šeimą gydo homeopatai, o mūsų, paprastų žmonių, homeopatija neveikia, – mums reikia farmacijos produkcija, brangia ir nuodinga, gydytis…
→ PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai. → Naujienlaiškis
477
Leidžiama ...
O kas yra laikas? Gal tęsinyje bus parašyta? Ar teorija, kad laiko nėra dera su šia teorija, jog laikas-energija? Mintys, manyčiau, tikrai yra energija, o ar galima energija vadinti laiką… hm, nežinau.