infa.lt

yelp.com nuotrauka

Šiandien joga yra glaudžiai siejama su sveika gyvensena.

Dažniausiai taip ir sako ta daugybė sveiko gyvenimo būdo propaguotojų – „pradėkite teisingai maitintis, užsiimkite joga, fiziniais pratimais ir t. t.“.

Maskvos fitneso klubuose beveik visur yra jogos klasės. Nekalbant apie įvairiausius būrelius ir sekcijas. Tai itin populiarus sveiko gyvenimo populiarinimo būdas, ypač moterų tarpe. Daugelis mano pažįstamų moterų užsiima joga, arba tai darė anksčiau. Aš ir pats kadaise du mėnesius tuo buvau susižavėjęs, seniai, dar jaunystėje. Viskas baigėsi be jokių pasekmių – neigiamų ar teigiamų. Tačiau ilgainiui manyje susiformavo visiškai neigiama nuomonė apie šią „kūno kultūrą“ (čia ir toliau kalbėsiu konkrečiai apie „gimnastinį“ klasikinės jogos aspektą).

Pirma, aš išsiaiškinau, kad jogai visai nepasižymi sveikata ir ilgaamžiškumu (net atvirkščiai). Antra, oficiali medicina nesinaudoja šia sveikatinimo metodika, matyt dėl to, kad nepavyko įrodyti kažkokio teigiamo poveikio sveikatai.

Žinoma, sutikau žmonių (dažniausiai moterų), kurios pasakoja, kaip stebuklingai pagijo. Bet visa tai skamba maždaug taip:

„nuvažiavom pas bobulę į kaimą, ta pabūrė ir viskas sugijo“. Jų pasakojime jogą galima sėkmingai pakeisti magnetinės apyrankės nešiojimu, įkrauto vandens vartojimu ir panašiomis magiškomis nesąmonėmis.

O štai neseniai man pakliuvo įdomus straipsnis apie jogos žalą, kuris galutinai sudėliojo visus taškus ant „i“.

Tekstas labai ilgas, vietomis perpasakosiu savais žodžiais, kai kurias vietas praleisiu, kur svarbu – išversiu tiksliai.

Taigi:

How Yoga Can Wreck Your Body (Kaip joga gali pakenkti jūsų kūnui)

By: William J. Broad (Viljamas Brodas)

Straipsnio autorius – trisdešimtmetis žurnalistas, pažeidęs savo tarpslankstelinį diską juosmenyje, kurį bandė išgydyti jogos pagalba ir jam nepavyko. Tuomet jis kreipėsi į įžymų Niujorko jogos instruktorių, kuris žymus tuo, kad specializuojasi traumas patiriančių jogų srityje, – žino ne tik apie šių užsiėmimų naudą, bet daug dalykų gali papasakoti ir apie kitą jų pusę. Jis vardu Glenas Blekas, jogos mokėsi Indijoje, vėliau daugelį metų praktikavo, turi platų klientų sąrašą žvaigždžių ir netgi pačių jogos trenerių tarpe, kuriems rengia mokymus.

Štai tokiuose mokymuose žurnalistui pavyko pakalbinti Bleką ir išgirsti iš jo nemažai pribloškiančių dalykų.

Pirma, ką mažiausiai jis tikėjosi išgirsti iš žmogaus, paskyrusio savo gyvenimą jogai, – tai, jog jis pasakė supratęs, kad dauguma praktikuojančių jogą turėtų liautis tai darę. Visiškai. Tai itin pavojinga jų sveikatai.

Blekas sako, kad ne tik naujokai, bet ir žymūs instruktoriai dažniai pridaro sau žalos ir vietoje jogos jiems reikia gydomosios mankštos ar netgi gydymo. Joga tinka tik puikią fizinę formą turintiems žmonėms, o ne visiems norintiems. Tai yra – pradžioj turite įgyti puikią fizinę formą, o tada galite užsiimti joga. O ne atvirkščiai.

Bleko teigimu, eiliniam žmogui riziką gali padidinti įvairūs faktoriai. Pirmiausia tai, kad metodiką sukūrė indų praktikai, kuriems, pavyzdžiui, sėdėti sukryžiavus kojas – kasdienybė. Ir jogos asanos yra tik išvystytos įprastos indų pozos. Šiuolaikiniai biuro darbuotojai, visą dieną prasėdėję kėdėje, porą kartų per savaitę apsilanko salėje ir bando susirangyti į pozas, nors tam neturi nei lankstumo, nei sveikatos.

Situaciją blogina milžiniškas jogos populiarumo didėjimas (JAV užsiiminėjančių joga nuo 4 milijonų 2001 metais išaugo iki 20 milijonų 2011 metais), dėl to atsirado mažai patyrusių instruktorių, kurie veda užsiėmimus tiesiog nesuprasdami, kaip gali pakenkti savo mokiniams.

Daugelis jų daro fizinį ir moralinį spaudimą mokiniams, kad pastarieji per prievartą susirangytų į atitinkamą pozą.

Karna Pidasana | stylecraze.com

Kuomet tokie vargo instruktoriai ateina pas Bleką su savo pačių rimtomis traumomis, jis jiems tiesiog sako – „Meskite jogą!“. Šie žiūri į jį kaip į beprotį, tačiau Blekas įsitikinęs, kad tai yra vienintelis būdas pasveikti.

Autorius paklausė, su kokiomis rimčiausiomis jogų mokytojų traumomis jam teko susidurti, ir Blekas papasakojo, kad pažįsta keletą „žvaigždžių“, kurios pažeidė achilo sausgysles, persistengusios su tokia bazine asana kaip „šuns poza snukiu žemyn“.

Dar jis matė visiškai „mirusių“ klubų sąnarių. Viena žymiausių Amerikos jogos dėstytojų paprasčiausiai neteko judrumo klubų sąnariuose, teko daryti operaciją ir implantuoti protezus. Ir ji vis dar tebedėstė jogą!

Daugelis instruktorių turi tokių didelių problemų su nugara, kad priversti vesti pamokas atsigulę!

***

Jogos mėgėjų tarpe – nuo guru iki jų pagalbininkų – paplitusi nuomonė apie jos stebuklingą gydomąją galią.

Jie sako, kad joga ramina, gydo, didina energiją ir stiprina. Ir tikrai, šie užsiėmimai gali mažinti kraujospūdį, sužadinti natūralių antidepresantų išsiskyrimą ar netgi pagerinti lytinį gyvenimą.

Tačiau jogų bendruomenė ilgai saugojo paslaptį apie tai, kokį siaubingą skausmą ji gali sukelti.

Džaganatchas Ganešas Gunas, vienas tų, kurie atnešė jogą iki šių dienų, apie galimas traumas nė trupučiu neužsiminė savo žurnale „Joga mimansa“ arba knygoje „Asanos“ (1931).

Indra Devi vengė apie tai užsiminti savo bestseleryje „Būti amžinai jaunu, amžinai sveiku“ (1953), kaip ir B. K. S. Ajengaras savo veikale „Jogos šviesa“, publikuotame 1965 metais.

Įsitikinimą, kad joga yra saugi, skleidžia ir tokie autoriai, kaip Svami Šivananda, Patabchi Džoisas ir Bikmara Čoudchuri.

„Tikra joga tokia pat saugi kaip ir motinos pienas“, – teigė Šivananda, didis guru, atlikęs 10 pasaulinių turų ir įkūręs ne vieną ašramą keliuose kontinentuose.

Bet didėjantis medikų liudijimų skaičius palaiko Gleno Bleko nuomonę apie tai, kad daugeliui žmonių įprastai naudojamos pozos neišvengiamai kelia riziką jų sveikatai.

Pirmieji „jogos ligos“ simptomai pasirodė dar prieš keliasdešimt metų ir buvo publikuoti prestižiniuose medicinos žurnaluose, tokiuose kaip „Neurologija“, Britanijos medicinos žurnalas, Amerikos medicinos asociacijos žurnalas.

Aprašomos problemos varijavo nuo lengvo sveikatos pažeidimo iki nuolatinio invalidumo.

Vienas koledžo studentas, daugiau nei metus užsiimantis joga, po sustiprintos vadžrasanos praktikos (klūpėjimas) pajuto, kad kojos blogai klauso, jam buvo sunku vaikščioti, lipti laiptais ir bėgioti.

Gydytojai ištyrė, kad jam pažeistas sėdimasis nervas, einantis per kelius. Klūpint sutrikdavo kraujo patekimas į tą nervą ir sukėlė jo disfunkciją. Kai tik studentas atsisakė šios pozos, greitai ėmė sveikti.

Klinikų darbuotojai pažymėjo, kad tokių atvejų yra tiek daug, jog galima būtų įvesti naują terminą: „kojų neveiksnumas dėl jogos“ (yoga foot drop).

Vėliau pasirodė ir žymiai rimtesnių pranešimų. 1972 metais žinomas neurofiziologas iš Oksfordo Ričas Raselas Britanijos medicinos žurnale publikavo straipsnį, kuriame tvirtina, kad, nors ir gana retai, tačiau kai kurios jogos pozos gali sukelti insultą palyginus jauniems ir sveikiems žmonėms. Raselas ištyrė, kad smegenis pažeisti gali ne tik tiesioginė galvos trauma, bet ir staigūs kaklo judesiai, pernelyg didelis jo lankstymas, reikalingas kai kuriose jogos pozose.

Reikalas tas, kad kaklas, normalioje būsenoje, gali pasilenkti 75 laipsnius atgal, 40 laipsnių į priekį, 45 laipsnius į šonus ir sukiotis į šonus 50 laipsnių. Praktikuojantys jogai įprastai gerokai viršija šias galimybes. Vidutinis mokinys gali pasukti galvą net 90 laipsnių – tai dvigubai viršija leidžiamas ribas. Ir mokytojai džiaugiasi dėl tokio pernelyg didelio mokinio lankstumo! Ajengaras pažymi, kad kobros pozoje galva atgal turi atvirsti kiek įmanoma labiau, o stovint ant pečių galva, prispausta prie krūtinės, turi sudaryti statų kampą su kūnu. Tokią pozą (neva stimuliuojančią skydliaukę) jis vadina „viena vertingiausių dovanų nuo išmintingų protėvių“.

Raselas įspėja, jog tokios ekstremalios galvos ir kaklo padėtys gali traumuoti stuburo arterijas, tai gali sukelti trombų susidarymą ar jų perspaudimą ir pažeisti smegenis. Juk šios arterijos jungiasi į baziliarinę, kuri maitina svarbiausias smegenų sritis, atsakančias už koordinaciją, kvėpavimą, akių judėjimą ir kitas gyvybiškai svarbias funkcijas.

Yra žinoma, kad sumažėjęs kraujo srautas baziliarinėje arterijoje sukelia insultus, kurie retai lydimi kalbos sutrikimų ar sąmonės netekimų, tačiau pažeidžia bazinius mechanizmus ir gali baigtis mirtimi.

Daugeliui pacientų, patyrusių tokio tipo insultą, pagrindinės funkcijos atsistato, bet kartais galvos skausmai, galvos svaigimas ir koordinacijos problemos gali tęstis metų metus.

Raselą taipogi neramina tai, kad kuomet insulto priežastis yra joga, gydytojai taip ir nesužino, kadangi smegenų pažeidimai gali atsirasti vėliau (iki kelių valandų), pavyzdžiui naktį, ir gydytojas gali sutelkti dėmesį visai kitą galimą priežastį.

1973 metais, praėjus metams po Raselo darbo publikacijos, Vilibardas Nagleris – žinomas Kornvelio universiteto medicinos koledžo reabilitacijos specialistas – publikavo straipsnį apie keistą atsitikimą.

Sveiką 28 metų moterį ištiko insultas darant asaną „ratas“. Kuomet ji buvo šioje pozoje, ji kurį laiką balansavo ant užverstos atgal galvos ir staiga pajuto stiprų galvos skausmą. Savarankiškai atsistoti ji jau nebegalėjo, taip pat ir vaikščioti.

Moteris buvo pristatyta į ligoninę – jos dešinioji kūno pusė tapo nejautri, kairė ranka ir koja taip pat blogai klausė. Akys žvairavo į kairę pusę.

Gydytojai nustatė, kad jos kairioji stuburo arterija yra suspausta tarp pirmųjų dviejų slankstelių, o arterijos, maitinančios smegenis, gerokai pasislinkusios. Diagnostinė operacija leido nustatyti, kad yra apmirę kairiojo smegenų pusrutulio plotai ir atsiradusio antrinės kraujosruvos. Po 2 metų gydymo moteris vėl galėjo vaikščioti, bet kairioji ranka ir akis vis dar neklausė. Nagleris reziumavo, kad nors tokie atsitikimai ir reti, tačiau jie parodo pernelyg didelių krūvių kaklui žalą, ypatingai vidutinio amžiaus žmonėms.

Ir šis nutikimas su Naglerio paciente nėra unikalus. Praėjus keleriems metams 25 metų jaunuolis į Čikagos ligoninę pakliuvo po to, kai ėmė skųstis, jog jam sunku ryti, pablogėjo rega ir jis sunkiai kontroliuoja kairę kūno pusę.

Paciento sveikata buvo puiki, joga užsiiminėjo kasdien jau pusantrų metų. Pradžioje, jis dažniausiai pasisukdavo visu kūnu ir galva į kairę ir dešinę kiek gali, po to stodavosi ant pečių, pratimus atlikdamas tiksliai taip, kaip rašo Ajengaras ir likdavo taip 5 minutes. Nuo dažnų pratimų jam ant sprando netgi atsirado nuospaudos.

Jam buvo diagnozuota, kad užspausta stuburo arterija tarp antrojo ir trečiojo slankstelio – beveiki visiškai sutrikdyta kraujotaka. Po dviejų intensyvios terapijos mėnesių pacientas galėjo vaikščioti pasiremdamas lazdele, tačiau tikslūs kairės rankos judesiai taip ir neatsistatė. Gydytojų komanda nutarė, jog šio jaunuolė būklė parodo naujo tipo grėsmę. Sveiki žmonės gali smarkiai pažeisti stuburo arterijas kaklo judesiais, kurie gerokai viršija fiziologiškai leidžiamas ribas. „Joga, – pažymi jie, – turi būti įvardijama kaip galima insulto priežastis“. Dėl to buvo publikuotas straipsnis (Steven H. Hanus), kuriame cituojami ir Naglerio, ir Raselo perspėjimai.

Todėl abejonės dėl to, kad joga yra saugi, ėmė plisti medicinos darbuotojų tarpe.

Anksčiau minėti atsitikimai gali pasirodyti kaip labai reti, tačiau Vartotojų saugumo komisijos tyrimai rodo, kad pastaraisiais metais ėmė daugėti jogos mėgėjų vizitų į traumatologijos punktus.

2001 metais užregistruota 13 atvejų, 2001 – 20 vizitų, o 2002 – jau 46. Reikia suprasti, jog tai – ne statistika, o tik parodomoji tendencija, kadangi ne visi nukentėjusieji kreipiasi į traumatologijos punktus, su mažesniais pažeidimais jie eina pas šeimos gydytojus, manualinės terapijos specialistus ir kitus.

Ilgainiui istorijos apie nukentėjusius nuo jogos ėmė atsirasti ir masinėse informavimo priemonėse. Laikraštis „Times“ rašė apie tai, kad Bikram jogos „šiluminiai“ pratimai didina riziką pertempti bei pažeisti raumenis ir raiščius. Vienas specialistų pastebėjo, jog pernelyg stiprus raiščių tempimas neleidžia jiems atsistatyti, grįžti į pradinę formą – taip didėja jų trūkimo, pertempimo ir pasislinkimo rizika.

2009 metais mokslininkų komanda iš Kolumbijos universiteto medicinos koledžo publikavo globalios jogos mokytojų ir gydytojų apklausos rezultatus. Klausimas buvo toks: „Su kokiomis rimtomis problemomis, sukeltomis jogos, jums teko susidurti?“

Daugiausiai atsakymų (231) buvo apie apatinę nugaros dalį. Kitos dažnai pažeidžiamos vietos – pečiai (219), keliai (174), kaklas (110). Tada seka insultai. Respondentai nurodė 4 atvejus, kai ekstremalūs jogos pratimai sukėlė vienokio ar kitokio laipsnio insultą. Skaičiai nėra tokie bauginantys, tačiau jie įrodo potencialų jogos pavojų.

Pastaraisiais metais jogų bendruomenėje atsirado reformatorių, kurie pradėjo kreipti į dėmesį į galimą jos žalą. 2003 metais jogos instruktorė ir gydytoja Kerol Krukof, dirbanti Šiaurės Kalifornijos Diuko universiteto medicinos centre, „Yoga Journal“ žurnale pasidalino savo asmeninėmis problemomis.

Televizijos laidoje ji pademonstravo sudėtingą pozą, norėjo padaryti efektingesnį kojų tempimo pratimą ir pasitempė kelio sausgyslę. Kitą dieną ji sunkiai vaikščiojo. Pilnam atsistatymui jai prireikė metų – tik tada ji galėjo pilnai ištiesti koją. „Jogos“ redaktorė Keitlin Kvistgard papasakojo, kaip jogos klasėje pasitempė raištį. „Aš supratau, kaip joga gali gydyti“, rašė ji, „tačiau taipogi supratau, kad ji gali ir žaloti – tai daugybę kartų girdėjau iš kolegų“.

Vienas žymiausių girdimų reformatorių – Rodžeris Koulas, psichologo (Stenfordas) diplomą turintis Ajengar jogos mokytojas.

Koulas daug rašė „Yoga Journal“ žurnale ir pasakojo apie saugumo klausimus Amerikos sportinės medicinos koledže. Viename straipsnyje jis aptarė, kaip sumažinti kaklo išlinkimą stovint ant pečių – po pečiais pasidėti sulankstytą rankšluostį. Tai padės sumažinti kampą tarp galvos ir kūno nuo 90 laipsnių iki 110. Koulas perspėja, kad nemodifikuota stovėsena pavojinga raumenims, raiščiams ir stuburo slankstelių diskams.

Tačiau klasikinių asanų modifikavimas ne visuomet padeda. Timotis Makolas, „Yoga Journal“ medicinos redaktorius, gydytojas, stovėjimą žemyn galvą apskritai vadina pavojingu įprastoms jogos klasėms. Jis remiasi savo paties patirtimi – paaiškėjo, kad stovėjimas ant galvos pavojingai užspaudžia nervus, sukelia „laiptinių raumenų sindromą“, dėl kurio atsiranda dešinės rankos tirpimas. Kai jis liovėsi daręs šį pratimą, visi simptomai išnyko. Vėliau jis pastebėjo, kad stovėsena atvirkščiomis gali sukelti ir kitų pažeidimų, įskaitant degeneratyvinį stuburo artritą, akies tinklainės pažeidimus (dėl padidėjusio akispūdžio).

„Nelaimei, – baigia Makolas, – stovėjimo ant galvos neigiamas efektas gali būti nenuspėjamas“.

***

Praėjus metams po to, kai straipsnio autorius susipažino su Glenu Bleku jo seminare Manhatane, jis gavo iš jo elektroninį laišką, kuriame jogas rašo, kad darėsi stuburo operaciją. „Viskas praėjo sėkmingai, – rašė jis. – Bet atsistatymas ilgas ir skausmingas. Paskambink, jei nori“.

Ligos priežastis, kaip teigia Blekas, buvo keturiasdešimt metų nugaros lankstymo atgal ir pasisukimų per juosmenį. Jam išsivystė stenozė, rimtas stuburo sutrikimas, kuomet chroniškai susiaurėja centrinis stuburo kanalas, jame suspaudžiami nervai ir sukeliamas siaubingas skausmas. Blekas teigia, kad dar prieš 20 metų kažką pajuto, kuomet baigdavo pozas „plūgas“ ir „stovėjimas ant pečių“, tačiau prieš du metus skausmas pasidarė nepakeliamas. Chirurgas sakė, kad be operacijos jis negalės vaikščioti. Operacija tęsėsi 5 valandas, teko sutvirtinti keletą juosmens slankstelių. Blekas ilgainiui pasveiks, tačiau daugiau niekada negalės lankstyti šios stuburo dalies.

Blekas – atsargiausias jogas iš tų, kuriuos teko sutikti autoriui. Per pirmąjį susitikimą jis tvirtino, kad niekuomet nėra padaręs žalos savo ar savo mokinių sveikatai. Autorius paklausė, kad galbūt ta stenozė visiškai nesusijusi su joga, gal tai išsivystė su amžiumi? Ne, atsakė šis, tai tikrai dėl jogos.

Su tokiomis mintimis Blekas kalbėjo konferencijoje Omega institute – žinias pagilindamas pojūčiais nuo praėjusios operacijos. Tačiau atrodo, kad jo perspėjimai nepasiekė klausytojų ausų. „Kalbėjau ryžtingiau, nei įprastai, mano mintis buvo tokia: „Asana – tai ne panacėja ir ne gydymas. Iš tikro, jei viską atlieki per daug entuziastingai, galiausi turėsi problemų“. Daugeliui nepatiko tai, ką išgirdo“.

Štai toks straipsnis.

Aš netikrinau autoriaus išdėstytos informacijos ir visko nepriimu už gryną pinigą, tačiau viso to (ir to, ką anksčiau žinojau) pakanka, kad apie jogą apibendrindami galėtume teigti:

Yra gana kvaila rimtai užsiimti „sveikatinimo“ metodika, kurią iš purvino piršto išlaužė nežinomi papuasai, neturintys jokio supratimo apie kūno fiziologiją ir anatomiją. Reikia pačiam tapti tokiu laukiniu papuasu, kad patikėtum, jog atsistodamas į nenatūralią, idiotišką pozą, tapsi sveikesniu. Geriausiu atveju tik veltui sugaiši laiką, o blogiausiu – galimos pačios siaubingiausios pasekmės, netgi invalidumas. Žinoma, ir įprastas fitnesas ir kūno kultūra yra kažkiek pavojinga sveikatai, tačiau jų nauda kūnui bent jau yra įrodyta ir netgi akivaizdi, čia supranti, kuo rizikuoji. Jogos atveju viskas miglota ir abejotina. Jei jogos nevadintume kokiu nors atsargių tempimų elementu, kurie, suprantama, yra naudingi.

parengė: Darius Dimbelis

Gerbiamas skaitytojau (-a), jeigu manote, kad informacija teikiama šioje svetainėje jums buvo kažkuo naudinga, – jūs galite paremti infa.lt tinklapį Jums patogiu būdu.