infa.lt

Autoriaus įdėta nuotrauka Facebook

Andrius Kubilius dalinasi mintimis savo Facebook paskyroje

Po sekmadienio rinkimų rezultatų, daug kas klausia – kas atsitiko? Kodėl Tėvynės Sąjunga, kuri laimėjo pirmąjį rinkimų turą, antrame taip stipriai atsiliko nuo valstiečių.

Tai vertinama kaip didžiulis Tėvynės Sąjungos pralaimėjimas, todėl po to kyla natūralus klausimas – kas dėl to kaltas? Ir tik tada ateinama prie klausimo – ką toliau daryti?

Pabandysiu iš eilės atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausia remdamasis ne emocijomis, o žinomais rinkimų rezultatais.

1. Kas atsitiko?

Į šį klausimą galima atsakyti vartojant sporto terminologiją: mes rinkimų „bėgime“ pasiekėme „asmeninį rekordą“, tačiau vienas konkurentas antroje distancijos dalyje buvo greitesnis ir mus pralenkė. Tai nesumenkina to fakto, kad mes pasiekėme „asmeninį rekordą“, tačiau aukso medalis priklauso ne mums. Ar auksas buvo laimėtas sąžiningai, nenaudojant kokio nors draudžiamo dopingo, – parodys atitinkami tyrimai.

Kodėl reikia kalbėti apie mūsų partijos „asmeninį rekordą“? Todėl, kad partija pirmajame rinkimų ture gavo 276 275 balsus, atiduotus už partijos sąrašą, ir toks rinkėjų skaičius yra mūsų „asmeninis rekordas“, kurio mes nebuvome pasiekę nuo pat 1996 metų.

Galima prisiminti, kaip atrodė mūsų rezultatai įvairiuose Seimo rinkimuose:

1996 metai – 409585 rinkėjai;
2000 metai – 126850 rinkėjai;
2004 metai – 176409 rinkėjai;
2008 metai – 243823 rinkėjai;
2012 metai – 206590 rinkėjai;
2016 metai – 276275 rinkėjai.

Verta pažymėti, kad antrajame rinkimų ture, kai varžėsi mūsų kandidatai vienmandatėse apygardose, rinkėjų parama, lyginant su ta, kuri tiek jiems, tiek partijai buvo parodyta per pirmąjį rinkimų turą, ne tik nesumažėjo, bet daugelyje apygardų net ir gerokai padidėjo. Taigi ir antrajame rinkimų ture gavome didesnę nei 270 tūkst. rinkėjų paramą, tačiau to neužteko, kad laimėtume didesnį kiekį rungtynių vienmandatėse apygardose.

Tokios situacijos paradoksas yra tas, kad šiuose rinkimuose gavę gerokai didesnę rinkėjų paramą nei buvome gavę 2012 metais, ar net 2008 metais, bendrų mandatų skaičiumi, laimėtų šiuose rinkimuose (31 mandatas), atsilikome ne tik nuo 2008 metų (45 mandatai), bet net ir nuo 2012 metų (33 mandatai), kai surinkome 70000 mažesnę rinkėjų paramą.

Taigi „asmeninis rekordas“, matuojant gautos rinkėjų paramos dydžiu, šiuose rinkimuose neatnešė mums „rekordinio“ mandatų skaičiaus, nes daugelyje vienmandačių apygardų mes nelaimėjome, nepaisant rekordiškai didelės rinkėjų paramos mūsų kandidatams. Taip įvyko todėl, kad mūsų konkurentų kandidatai gavo dar didesnę paramą.

2. Kodėl nelaimėjome Kaune?

Kai kalba pasisuka į tai, kodėl mes nelaimėjome daugiau mandatų, daug kas beda pirštu į mūsų rezultatus Kaune, kur vietoje to, kad laimėtume visas apygardas, kaip kad būdavo ankstesniuose Seimo rinkimuose, mes laimėjome tik vieną mandatą. Kaune prieš II turą patyrėme vieną krizinę situaciją su prof. J. Pundziumi, tačiau, nepaisant to, bendri Kauno duomenys rodo tą pačią tendenciją, kaip ir kitur Lietuvoje: II rinkimų ture bendras mūsų visų kandidatų gautas balsų skaičius buvo didesnis nei partija ir atskiri kandidatai gavo per pirmąjį turą, o lyginant su 2008 ir 2012 metais, partija šiais metais Kaune gavo didžiausią rinkėjų paramą (2008 m. – 38808 rinkėjai, 2012 m. – 30419 ir 2016 m. – 39276). Ir tai pasiekta Kaune, kuriame rinkėjų skaičius nuo 2008 metų sumažėjo beveik 24000 (nuo 280824 2008 metais iki 256320 – 2016 metais). Taigi matome, jog už mus balsuojančių rinkėjų procentas šiais metais yra dar labiau padidėjęs.

Palyginus su ankstesniais metais, matome vienintelę neigiamą tendenciją Kaune, kad lyginant su 2008 ir 2012 metais, šiais metais sumažėjo balsų prieaugis per II rinkimų turą ir tai daug ką paaiškina (2008 m. – 48344, 2012 m. – 50981, 2016 m. – 42208).

Taigi akivaizdu, kad mes šiais metais, jeigu rinkimuose būtų vertinama tik rinkėjų parama, ir Kaune pasiekėme „asmeninį rekordą“, tačiau nelaimėjome lenktynių. Taip įvyko pirmiausia todėl, kad antrajame rinkimų ture mūsų konkurentai, valstiečių kandidatai, buvo mums labiausiai „nepatogūs“ konkurentai, nes jie daugeliui rinkėjų atrodė kaip priimtini kandidatai, net ir tuo atveju, jeigu rinkėjas nebuvo kairiųjų pažiūrų. Tai situaciją Kaune padarė iš esmės skirtingą nuo 2012 metų, kai daugelyje apygardų teko rungtis su daugeliui rinkėjų nepatraukliais „Drąsos kelio“ kandidatais. Lygiai taip pat ir skirtingai nuo 2008 metų, kai Kaune rungėmės su nebepopuliariais darbiečiais. Rungtynės su darbiečiais ar „Drąsos kelio“ kandidatais buvo lengvesnės, nes leido mūsų kandidatams lengviau sutelkti rinkėjus, kurie griežtai nenorėjo, kad į Seimą būtų išrinkti šių partijų kandidatai. Su valstiečiais šį kartą buvo sudėtingiau.

3. Kas kaltas?

Štai čia ir iškyla klausimas, kodėl valstiečiai mums buvo tokie neparankūs konkurentai. Kai kas tai bando aiškinti tariamomis mūsų rinkimų kampanijos klaidomis paskutinėmis dienomis prieš II rinkimų turą, tariama mūsų arogancija, klaidingais pareiškimais ar žiniomis, kurias išnaudojo mūsų konkurentai.

Tačiau pažiūrėjus šiek tiek giliau, galima būtų įvardinti dvi sistemines problemas, kurios nuo mūsų mažai priklausė, bet jas tinkamai išnaudojo valstiečiai. Tai ir būtų mano atsakymas į klausimą – kas kaltas.

1 priežastis – nusivylimas valdžia.

Per pastaruosius ketverius metus socialdemokratai, būdami valdžioje, savo stagnacija, neinteligentiškumu, korupciniais skandalais, susikompromitavusiais koalicijos partneriais sugebėjo sukelti didžiulę žmonių nusivylimo bangą. Nusivylimo ne tik socialdemokratais, Premjeru ar Vyriausybe, bet ir visa „valdžia“, ne tik siaurąja, bet ir plačiąja šio žodžio prasme – žmonių sąmonėje apimančia visas tradicines partijas, visas Vyriausybes ir Prezidentus, ir visą Seimą su visa opozicija. Daugumai Lietuvos rinkėjų negali išaiškinti, kad būdamas Seimo nariu tu gali būti opozicijoje ir nebūti valdžioje, nes vyraujanti nuostata yra paprasta – „visi jūs esate valdžia“.

Kai žmonės taip stipriai nusivylė dabartine Vyriausybe, jie nusivylė ne tik valdančiaisiais, bet ir visa nusistovėjusia politine sistema, visomis tradicinėmis partijomis ir tapo pasiruošę balsuoti už „naujus gelbėtojus“. Valstiečių „sėkmė“ yra visiškos socialdemokratų „nesėkmės“ Vyriausybėje tiesioginė pasekmė.

Tam tikra prasme tai atkartoja 2004 ir 2008 metų scenarijus: 2004 metais socialdemokratai po 4 metų valdžios su A. Brazausku priešakyje sukūrė erdvę atsirasti „Darbo partijai“, 2008 metais po G. Kirkilo Vyriausybės atsirado erdvė A. Valinsko „Tautos pažangai“.

2 priežastis – ankstyva „indulgencija“ valstiečiams.

Kaip parodė Kauno ir visos Lietuvos situacija – antrajame rinkimų ture valstiečiai sėkmingai įrodė, kad jie tikrai yra tapę ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje populiariausia „antrojo pasirinkimo“ partija, todėl jų kandidatai susirenka daugumą balsų, kurie nebalsuoja už konservatorius. Tokią išvadą jau kartoja daugelis ekspertų. Kodėl jie tapo tokia populiaria „antrojo pasirinkimo“ partija – pirma, žiūrėkite 1 priežastį. Antra, tiek mes, tiek socialdemokratai nuo pat pavasario kartojome, kad valstiečiai būtų pageidautini mūsų koalicijos partneriai. Tuo pačiu pasakėme, kad jie yra priimtini mums ir mūsų rinkėjams. Taip, dar ankstyvą pavasarį, gavę iš mūsų ir socialdemokratų „indulgenciją“ (tai yra visų „nuodėmių“ atleidimą), valstiečių partija ir tapo populiariausia „antrojo pasirinkimo“ partija. To pasekmes skaudžiai pajutome per antrąjį rinkimų turą.

4. Ką daryti toliau?

Prabėgomis įvertinus rinkimų rezultatus, kyla natūralus klausimas – ką toliau turime daryti?

Derybos dėl būsimos valdančiosios koalicijos yra atskiras klausimas, kurio čia nenoriu detaliau aptarinėti, tačiau pirmieji įspūdžiai yra tokie, kad valstiečiai realiai nėra pasiruošę tai sėkmei ir atsakomybei, kurią jiems suteikė rinkėjai, pagauti emocinės „antisisteminės“ bangos, kurią patys valstiečiai, tenka pripažinti, labai sėkmingai kurstė. Ar tas „nežinomas dydis“ (valstiečių partija), jam pačiam netikėtai įgavęs tokį didelį svorį Seime, taps konsoliduota politine jėga, ar tik laikinų pakeleivių būriu, priklauso nuo grupuotės lyderio racionalumo, kuris iki šiol nedemonstruoja didelio politinio profesionalumo. „Nežinomybės kiekis“, atrodo, tik didėja. Lietuvai gali tekti atlaikyti nemažus išbandymus, bet gal tai yra kaina, kurią šalis ir jos piliečiai turi sumokėti už tokį populiarų „antisisteminį“ pasirinkimą.

Mūsų partija turi tęsti tai, ką pradėjome praeitais metais – jaunoji karta sėkmingai imasi vis didesnių atsakomybių ir to įrodymas – „asmeninis rekordas“ partijai gaunant 270000 rinkėjų paramą. Pasirodo, kad to neužtenka (nors anksčiau užtekdavo) tam, kad mes galėtume formuoti Vyriausybę, tačiau mūsų vystymosi ir augimo kryptis yra teisinga. Reikia tai toliau tęsti.

Tačiau kartu turime suvokti, kad kol kas esame praradę galimybę džiaugtis pergalinga rinkėjų parama Kaune ir Panevėžyje, kokią turėjome anksčiau. Susigrąžinti paramą šiuose miestuose yra mūsų pirmasis rūpestis ir pirmasis rezervas.

O šalia to turime matyti ir tai, kad pastarieji keli rinkimai labai aiškiai parodė, jog liauną Lietuvos demokratijos ir rinkimų želmenį labai lengvai palenkia į bet kurią pusę (bet visada – tolyn nuo konservatorių) turtingų Lietuvos verslininkų sėkmė pradžioje populiarioje „naisių kaimų“ veikloje (net jei ji realizuojama Kaune ar Panevėžyje), vėliau šią sėkmę sėkmingai perkeliant ir į vietinę ar nacionalinę politiką.

Anksčiau tai vadinome paprasčiau – oligarchine politika. Sakydavome, kad tai yra pavojinga, nes per tai Kremlius gali stiprinti savo įtaką. Dabar tai darosi vis labiau plintančia kasdienybe, kurią politologai su džiaugsmu vadina smūgiu „sisteminėms“ partijoms. Sunaikinti sistemines partijas yra lengva, ar tuo verta džiaugtis – labai abejotina.

Ką daryti, kad Lietuvoje „valstybės politikos“ nepakeistų vien tik „didelių pinigų“ politika – tokį klausimą turi kelti ir į jį ieškoti atsakymo ne vien konservatoriai. Nors atrodo, kad valstybiškai tai rūpi tik konservatoriams. Todėl ir palieku šį klausimą be atsakymo…