infa.lt

(„BBC“, Britanija)
Richard Hollingham

Jau keletą dešimtmečių NASA neturėjo sunkiasvorės raketos, gebančios nuskristi iki Mėnulio. Dabar gi amerikiečių kosmoso agentūra kuria raketą, kuri galės pasiekti ir dar tolimesnius Saulės sistemos objektus. BBC Future korespondentas apsilankė įmonėje, kur surinkinėjami pirmieji naujos raketos egzemplioriai.

Jei norėtumėte įsiminti nors vieną šio straipsnio faktą, rinkitės šį: naujoji amerikiečių raketa galės pakelti į orbitą 12 suaugusių dramblių – štai tokį pavyzdį naudoja NASA, norėdama pailiustruoti neįtikėtiną savo naujos raketos galią.

Starto padėtyje Space Launch System (SLS, kosminio paleidimo sistema) aukštis viršys Laisvės statulos aukštį (93 m.). Raketos masė viršys septynių pilnai pakrautų Boeing 747 avialainerių masę, o variklių galia tokia pati, kaip 13 400 elektromobilių galia. Su SLS žmogus vėl galės vykti už žemės orbitos ribų pirmą kartą nuo 1972 metų, kai raketa „Saturn-5“ į Mėnulį nuskraidino „Apollo-17“ ekipažą – paskutinę amerikiečių pilotuojamą ekspediciją į Žemės palydovą.

„Tai bus unikali raketa, – sako SLS sistemos inžinierė Dona Stenlė (Dawn Stanley). – Ji padės žmogui grįžti į mėnulį ir vykti dar toliau – į asteroidus ir Marsą“.

Stenlė dirba Džordžo Maršalo kosminių skrydžių centre Hantsvilyje, Alabamos valstijoje, už griežtai saugomos Redstouno arsenalo – JAV armijos Aviacinės raketų bazės – tvoros. Jau daugiau nei 60 metų būtent čia yra Amerikos karinės ir civilinės raketų technikos tyrimų programos centras. Aptverta 154 kvadratinių kilometrų teritorija nusėta poligonais, bandymų stendais bei nurašyta kosmine technika.

Universali raketa

Tarp kosminių „šiukšlių“ bazės teritorijoje – iš pažiūros nestabili konstrukcija, kuri buvo naudojama antžeminiams raketos, į orbitą pakėlusios pirmąjį amerikiečių astronautą, bandymams. Storas metalinis laivo skydas dengia atominį variklį, kurio projektas taip ir nebuvo įgyvendintas. Čia taip pat ir statinės formos „Saturn–5“ varikliai. Šalia automobilių stovėjimo aikštelės guli panaudoti Space Shuttle kieto kuro greitintuvai, ką liudija užrašas ant šono: „Tuščias“.

Mums pravažiuojant pro šias istorines įžymybes, Stenlė sako, kad naujoji raketa bus gerokai universalesnė, nei jos pirmtakės.

„Jei prireiktų pasiųsti ekipažą į asteroidą ir pakeisti jo orbitą, mūsų raketa galės tai padaryti, – sako ji. – O jei prireiks nuskristi į Marsą, ji nuskris į Marsą. SLS sugebės vykdyti visas potencialas kosmines ekspedicijas, kurios šiuo metu yra svarstomos JAV vyriausybės“.

Raketa specialiai kuriama pilotuojamam kosminiam laivui „Orion“, kuris buvo sėkmingai išbandytas (be ekipažo) praeitų metų gruodį. Nors SLS yra naujovė, joje įkūnyta daugelis technologijų iš ankstesnių NASA programų.

Pirmi keturi SLS egzemplioriai turės variklius, atlikusius nuo Space Shuttle programos. Kietu kuru varomi raketos greitintuvai – prailgintos šių laivų greitintuvų versijos, o viršutinės pakopos konstrukcijos pagrindas – „Saturn-5“, sukurtas dar 1960-aisiais. Stenlė nemato nieko ypatingo šiame technologijų panaudojime.

„Kad atsiplėštume nuo žemės, mums šiaip ar taip reikalinga raketa, todėl mes ir naudojamės programų „Apollo“ ir Space Shuttle kūriniais, – sako ji. – Tačiau, be šių, mes diegiame ir naujus technologinius sprendimus. Centrinis raketų blokas sukurtas nuo nulio. Taip pat naudojame ir naujas gamybos technologijas. Taip mes turėsime efektyvią raketą už prieinamą kainą“.

Dviračiai ir elektromobiliai

Pačią SLS surinkinėja piečiau Huntsvilio, už šešių valandų kelio, didžiulėje NASA surinkimo įmonėje Naujojo Orleano priemiestyje Mičaude. Fabrike, kurio ilgis siekia beveik kilometrą, anksčiau buvo surenkama raketa „Saturn-5“, o visai neseniai – Space Shuttle išorinis kuro bakas.

Kadangi įmonės teritorija milžiniška, darbuotojai važinėja dviračiais, arba, jei pasiseka, baltais elektromobiliais su NASA emblema ant borto.

„Čia turime šimtus dviračių, – sako techninis direktorius Petas Vipsas (Pat Whippes), kai mūsų elektromobilis susitinka su grupe dviratininkų. – Kažkada mūsų dviračių taisykla buvo didžiausia JAV pietuose“.

Pravažiuojame pro naujosios raketos sekcijas bei žiedus, išdėliotus po gamyklos teritoriją tarsi koks modernus Stounhendžas. Raketos elementai pagaminti iš aliuminio lapų. Kai kuriose vietose išorinės sienos storis neviršija kelių milimetrų. Konstrukcinis tvirtumas pasiekiamas naudojant metalinį tinklą viduje. Šios blizgančios sekcijos greitai bus suvirintos ir taps centriniu raketos bloku, kurio viduje bus kuro bakai, varikliai ir valdymo sistemos.

„Šioje programoje viskas milžiniška. Konstrukcijų dydis taip pat įspūdingas, tačiau paklaidos, kurių turime laikytis, yra ypatingai mažos, – sako Vipsas, mums privažiuojant prie vieno iš suvirinimo aparatų, kabančių virš mūsų. – Į kai kuriuos raketos elementus tenka žiūrėti iš apačios, užvertus galvą, kad galėtume pamatyti, kur jie baigiasi, o surinkimo tikslumas skaičiuojamas tūkstantinėmis centimetro dalimis“.

Pažangus suvirinimo būdas

Atskirų raketos dalių sujungimui naudojamas suvirinimas trynimu, kuris tiesiog suklijuoja du metalo sluoksnius.

„Įprastas suvirinimo būdas išskiria didelį kiekį šilumos, atvirą ugnį ir dūmus, – aiškina inžinierius Brentas Gedas (Brent Gaddes). – Mūsų naudojamas būdas skiriasi tuo, kad metalas iki galo nėra lydomas. Du sluoksniai paprasčiausiai pritrinami vienas prie kito. Tuomet metalo temperatūra neviršija lydymosi temperatūros“.

Šį procesą įdomu stebėti: dvi plokštės sujungiamos, tada besisukantis volas, valdomas kompiuterio, ima artėti prie sujungimo vietos. Net pačių ilgiausių vietų suvirinimui tereikia keleto minučių, o gautų siūlių stiprumas ir patikimumas nepalyginamai didesnis, nei naudojant įprastą suvirinimo būdą.

Įspūdingiausia gamyklos Naujajame Orleane vieta – cechas, kuriame atliekamas galutinis centrinio raketų bloko surinkimas. Visą septyniolikos aukštų pastatą užima automatinis suvirinimo aparatas – didžiausia visų laikų suvirinimo trynimu mašina.

„Tai ne šiaip padidintos staklės, – sako Vipsas. – Tai visiškai naujas aparatas. Niekas iki šiol nėra daręs nieko panašaus. Kita vertus, raketa, kurią mes statome bus didžiausia iš visų, kada nors startavusių nuo Žemės paviršiaus“.

Pirmyn į nežinomybę

Pirmasis SLS startas planuojamas 2018 metais. Inžinieriai Mičaude ir Maršalo centre turi daugiau nei du metus, kad pastatytų pirmąjį centrinį bloką, išbandytų pakopų variklius bei greitintuvus, o po to barža nuplukdytų raketą Meksikos įlankos pakrante į galutinio surinkimo vietą Kenedžio kosminiame centre Floridoje. Saugumo sumetimais, pirmasis skrydis – laivas nutols nuo Žemės gerokai toliau, nei ankstesnės, pačios tolimiausios pilotuojamos ekspedicijos istorijoje – bus nepilotuojamas.

„Rengiamės pasiųsti raketą maždaug 48 000 kilometrų toliau, nei skraidė Mėnulio ekspedicijos „Apollo“, – sako Stenlė. – Turime laikytis balanso tarp būsimų ekipažų saugumo ir techninių raketos galimybių – norime įsitikinti, kad rizika minimali“.

Su ja sutinka ir Vipsas, ant kurio kabineto sienų kabo žuvusių „Challenger“ ir „Columbia“ ekipažų nuotraukos. Vipsas teigia, kad visas Mičdauno personalas supranta, jog čia kuriama raketa skirta pilotuojamiems skrydžiams.

„Mus dažnai aplanko astronautai ir jų šeimų nariai. Tai padeda mums nepamiršti, kad mūsų darbas ypatingai garbingas ir atsakingas, kadangi nuo jo priklauso žmonių gyvybės“, – sako jis.

SLS programos finansavimas stabilus, todėl nėra jokių abejonių, kad, skirtingai nuo kitų panašių projektų, šis bus užbaigtas. Jei darbai su raketa ir laivu „Orion“ vyks pagal grafiką, pirmasis pilotuojamas skrydis gali būti įvykdytas dar dešimtmečio pabaigoje.

Lieka tik nuspręsti, kur vyks astronautai. JAV politinė vyriausybė kol kas neapsisprendė, kaip reikėtų panaudoti neįtikėtiną naujos raketos potencialą. Ar tai bus grįžimas į Mėnulį, ar kelionė į asteroidą (populiariausias šiandien sprendimas), ar dar labiau grandiozinis projektas – ekspedicija į Marsą? Koks bebūtų Baltųjų rūmų ir Kongreso sprendimas, svarbiausia, kad pirmąkart per daugiau nei 40 metų Amerika vėl turi priemonę, kuria gali siųsti pilotuojamas ekspedicijas į tolimąjį kosmosą.

„Mūsų piliečiai nori, kad JAV išliktų pasaulio lydere, – sako Stenlė. – JAV žmones užvaldęs stiprus konkurencijos jausmas. Mes manome, kad turime lyderiauti daugelyje sričių, tame tarpe ir kosmoso tyrinėjime“.

parengė: Darius Dimbelis