infa.lt

antra dalis, pirma dalis čia

Kaip atrodė tas jų lytinis kontaktas?

Dabar, matyt, jūs norėtumėte sužinoti nešvankių smulkmenų? Ar buvo žmonės ir neandertaliečiai fiziškai suderinami?

Viena mes žinome tikrai: neandertaliečių peniai buvo labai panašūs į žmonių.

„Matote, ant daugelio primatų (bei daugelio žinduolių) penių yra bent keletas dyglių, – savo tinklapyje aiškina Hoksas. – Šio atveju nesunku nuspėti, ką turime omenyje, sakydami „dygliai“: tai nedidelės antaugos, įprastai padengtos keratinu“.

Neandertaliečiai, kaip ir žmonės savo genuose neturi tų, kurie atsako už keratino dyglius.

Filipo Reno (Philip Reno), antropologo iš Valstybinio Pensilvanijos universiteto, vieno iš mokslininkų, tyrinėjančių neandertaliečio genomą grupės narių, paklausiau, kas yra žinoma apie neandertaliečių moterų lytinius organus. „Deja, bet apie neandertaliečių moterų minkštųjų audinių anatomiją aš neturiu jokių duomenų“, – rašė jis man elektroniniame laiške.

Žmoginių žinduolių pasaulyje žmonių moterys yra ta reta rūšis, kuri neturi akivaizdžių išorinių ovuliacijos požymių. Reno manymu, šia prasme neandertalietės buvo panašios į jas. „Neturiu pagrindo abejoti, jog neandertaliečių ovuliacija vyko taip pat kaip ir žmonių – be jokių išorinių požymių“, – rašo jis.

Vis dėl to, mums yra žinoma, jog lytiniai kontaktai tarp žmonių ir neandertaliečių vyko.

Pakalbėkime apie jausmus. Kas buvo tų lytinių kontaktų pagrindas – meilė ar prievarta?

Aš ėmiau mintyse kurti istorijas apie uždraustą meilę tarp skirtingų rūšių atstovų arba apie nekaltą neandertaliečių kūdikį, pakliuvusį į žmonių gentį ir galiausiai pripažintu ten savu. Genetinė informacija tai patvirtina. „Tai ir yra būtent tai, kas vyko iš tikro“, – sako Eikis.

Kai šiuolaikiniai žmonės paliko Afriką, jie pasuko link Europos ir Artimųjų Rytų, kuriuos prieš keletą tūkstančių metų buvo kolonizavę neandertaliečiai.

„Po to, kai šiuolaikiniai žmonės išėjo iš Afrikos, susitikimas su neandertaliečiais, manyčiau, buvo šokiruojantis, – sakė man antropologė ir rašytoja Petė Šipman (Pat Shipman), parašiusi knygą apie neandertaliečių išnykimą. – Šiuolaikiniai žmonės anksčiau niekada nėra matę padarų, taip panašių į save ir tuo pačiu visiškai svetimų“.

(Šipman pabrėžė, jog, kadangi visa tai vyko mažiausiai prieš 40 tūkstančių metų, tai ji gali tik spėlioti. Tą patį man pasakė beveik visi mokslininkai, su kuriais kalbėjausi prieš parašant šį straipsnį. Tolima praeitis kartais pameta mums mažyčių nuotrupų, bet mes negalime tiksliai žinoti, kas tuo metu vyko.)

Tai buvo laikai, kuomet žmonės pragyvendavo visą gyvenimą pažinodami tik kelias dešimtis tokių pat kaip jie patys žmonių. Kur bejudėtumėt, tektų eiti pėsčiomis. Turbūt pasaulis tuomet atrodė milžiniškas.

Susitikimas su neandertaliečiu tuomet turėjo būti ypatingu įvykiu – panašiai, kaip „Star trek“ herojai pirmąkart sutinka vulkaniečius. Prieš juos stovėjo padarai, labai primenantys žmones, tačiau žmonėmis jie nebuvo.

„Pagalvokite: kai šalia savęs matote šimpanzę, jūs jaučiate, jog ji labai panaši į žmogų – matote jos judesius ir bruožus, labai primenančius žmogaus, atpažįstate jos veido išraiškas. Neandertaliečiai į žmones buvo panašūs 10 kartų labiau, nei šimpanzės, – sako Sipelis. – Greičiausiai, žmonės jautė glaudų giminingą ryšį su neandertaliečiais ir tuo pačiu jų skirtingumą“.

Kaip žmonės galėjo elgtis,susidūrę su šiuo paslaptingu skirtumu?

Žmonijos istorija rodo, kad yra du keliai: žmonės galėjo sutikti juos šiltai arba agresyviai.

Mes praktiškai nieko nežinome apie neandertaliečių elgesį ar jų sugebėjimą užmegzti emocinius ryšius. Tačiau daug ką žinome apie žmonių elgesį ir apie tą liūdną tendenciją, kuri išliko visą žmonijos istorijos laikotarpį. Kai žmonės atvykdavo į naujas žemes tikėdamiesi jas apgyvendinti, įprastai viskas baigdavosi tuo, kad jie žiauriai susidorodavo su nepanašiais į juos žmonėmis, kuriuos ten sutikdavo.

„Jei prisiminsite istoriją ir tai, ką turėjo išgyventi Australijos aborigenai, Šiaurės Amerikos gentys, Velykų salos čiabuviai, tai vargiai patikėsite tuo, kad kad neandertaliečiams pasisekė labiau, – aiškina Hoksas. – Greičiausiai, neandertaliečiai išgyveno paleolitinę kontaktų, daugybę kartų pasikartojančių žmonijos istorijoje, versiją“. (Tačiau, Hokso teigimu, visai galėjo būti, jog žmonės net nepastebėjo, kad neandertaliečiai kažkuo skiriasi nuo jų.)

Holokausto siaubas, genocidas Ruandoje ir daugybė kitų žiaurumų rodo, kaip lengvai ir greitai žmonės gali virsti žvėrimis. Ką mes galėjome padaryti su absoliučiai kitokia gyvybės rūšimi, kurią mes klaidingai palaikytume mažiau išsivysčiusia už mus? Pavyzdžiui, JAV Aukščiausiasis teismas santuoką tarp skirtingų rasių įteisino tik 1967 metais.

Mes taipogi galime įsivaizduoti, jog, jeigu šalia mūsų gyventų neandertaliečiai, mes, greičiausiai, elgtumėmės su jais ne labai gražiai. Jų buvimas šalia aktyvuotų mumyse visus mūsų psichologinius mechanizmus, kurie pasaulį skirsto į „mus“ ir „kitus“.

Tačiau yra viena sąlyga, leidžianti spėti, kad žmonės galėjo neandertaliečius sutikti šiltai.

Manoma, jog neandertaliečiai, bet jau biologine prasme, per 200 tūkstančių metų beveik nesikeitė. Mes galime lyginti save su praeities žmonėmis todėl, kad jie taip pat buvo žmonės. Ir tai teikia mums vilties, jog tarp neandertaliečių ir žmonių galėjo įsižiebti tikra meilė. „Mes visi pažįstame žmonių, kurie išgyveno tragiškų meilės istorijų, taip pat ir tokių žmonių, kurie laimingai pragyveno gyvenimą su vienu partneriu. Manau, jog praeityje viskas buvo daugmaž taip pat“, – pažymi Hoksas.

(Nors viena iš teorijų teigia, jog būtent žmonės išnaikino neandertaliečius, tačiau jų skaičius jau stabiliai mažėjo tuo metu, kai jie sutiko žmones. Todėl, visiškai įmanoma, jog mes jų nežudėme. Kai kurie mokslininkai tvirtina, jog jie paprasčiausiai susiliejo su mumis.)

Išsiaiškinti,ar šie susitikimai buvo ar nebuvo draugiški, mums padės duomenys apie genetinio dreifo kryptį. Tai yra, duomenys apie tai, ar neandertaliečiai apvaisindavo žmonių moteris, ar žmonių vyrai apvaisindavo neandertalietes. Pirmoji versija gali reikšti, jog žmonės nebuvo tokie jau žiaurūs tironai užkariautojai, kaip mano kai kurie mokslininkai ir, kad jie buvo labiau atviresni meilužiai. Mokslas kol kas negali atsakyti į šį klausimą.

„Žinome tik tai, jog kai kurie žmonių ir neandertaliečių palikuonys galiausiai tapo žmonių bendruomenių dalimi, kadangi žmonių genuose mes randame nedidelių neandertaliečių genomo fragmentų“, – aiškina Sipelis.

Jei gerai pagalvotume, tai – labai svarbi išvada: šios hibridinės būtybės, atsidūrusios per vidurį tarp dviejų skirtingų rūšių, greičiausiai esančios nelabai stiprios sveikatos, buvo priimtos į žmonių bendruomenę ir turėjo galimybę kurti šeimas.

Kaip sekėsi gyventi žmonių ir neandertaliečių hibridams

Ką mes žinome apie tuos pirmuosius žmonių ir neandertaliečių hibridus?

Tikėtina, jog jų sveikata nebuvo tokia stipri, kaip bendraamžių, gimusių iš vienos rūšies atstovų – apie tai man papasakojo genetikai, su kuriais kalbėjausi. Gali būti, kad ne visi hibridai galėjo turėti palikuonių. Taipogi yra duomenų, rodančių, jog neandertaliečių genai žmonėms suteikė žalingų bruožų.

Eikis savo darbe rašo, kad žmonių genuose visame pasaulyje galima aptikti iki 20 % neandertaliečių genomo. Tačiau dar didesnį susidomėjimą kelia tie neandertaliečių genai, kurie nebuvo perduoti ateities kartoms. Tie genai atsako už savybes, nepadedančias išgyventi.

Genai, kuriuose nėra neandertaliečių genomo pėdsakų, atsako už kalbą ir nervų sistemos funkcijas. „Tai yra, jei pagalvotume, hibridiniai individai galėjo būti ne visiškai išsivystę kalbos atžvilgiu ar turėti kitokių panašių trūkumų“, – pažymi Eikis, pridurdamas, jog būtent šie genai natūralios atrankos procese neišliko.

Šiandien turime duomenų, rodančių, jog neandertaliečių genai padidina tokių susirgimų, kaip depresija ir trombozė, riziką. Vis dėl to jų genai galėjo duoti ir privalumų evoliucijai: daugelis išlikusių neandertaliečių genų yra tose srityse, kurios atsako už baltymų susidarymą.

Įdomu ir tai, jog žmonės turėjo kontaktų ne tik su neandertaliečiais. Genetikai randa genų dreifo tarp žmonių ir neseniai atrastų denisoviečių įrodymų, man sakė jog dabar atsiranda duomenų, rodančių apsikeitimą genais tarp žmonių ir paslaptingų rūšių, apie kuriuos mes kol kas apskritai nieko nežinome.

Taip, jei dvi žmonių rūšys yra pakankamai panašios viena į kitą, gyvybė ras būdų kaip save pratęsti.

Visa tai griauna mūsų tradicinį supratimą, kaip vyko evoliucijos procesas.

„Ilgą laiką mokslininkai tyrinėję žmogaus evoliuciją, įsivaizdavo išgalvotą pasaulį, kuriame atskiros žmonių grupės atsiskiria viena nuo kitos ir po to ilgą laiką egzistuoja, – pasakoja man Sipelis. – Dabar mes atrandame, jog viskas buvo kitaip“.

Evoliucija – ypatingai sudėtingas procesas. Kažkuriuo momentu rūšies viduje įvyksta skilimas. Bet vėliau, bėgant tūkstantmečiams, atskirų šakų palikuonys gali turėti kontaktų ir paveikti vieni kitų genofondą. Gyvybės medžio atšakos išsiskiria, vėliau vėl suauga ir vėl išsiskiria.

Kodėl aš ieškau tikros meilės tarp žmonių ir neandertaliečių pėdsakų

Mes negalime atsakyti į klausimą apie tikrą meilę. Bet, jeigu žmonės galėjo įsimylėti neandertaliečius, absoliučiai skirtingos rūšies atstovus, argi tai nepaverčia beverčiais ginčus dėl vienalyčių santuokų ir nereikšmingų skirtumų tarp skirtingų rasių?

Rašytojas fantastas Robertas Sojeris (Robert Sawyer) premiją „Hugo“ – vieną iš garbingiausių mokslinės fantastikos premijų pasaulyje – už savo knygą „Hominidai“, išleistą 2002 metais. Knygoje pasakojama apie paralelinį pasaulį, kuriame išgyveno neandertaliečiai, o ne mes. Vienas iš knygos personažų, neandertaliečių fizikas, netikėtai atranda tunelį tarp pasaulių ir įsimyli žmogų.

Sojeris mano, jog iš tikro santykiuose tarp žmonių ir neandertaliečių draugystės buvo mažai. „Norėčiau vaizduoti viską daug romantiškiau – vakarienė žvakių šviesoje, mamuto kepsnys, tačiau, greičiausiai, genetinis dreifas vyko labiau atsitiktinai“, – sakė jis man.

Tačiau jis taip pat nori tikėtis, jog tarp žmonių ir neandertaliečių galėjo rastis meilė.

„Aš esu tikras, jog jie galėjo įsimylėti vienas kitą, – sako jis. – Meilės jausmas galimas netgi tarp primatų, esančių ant gerokai žemesnio išsivystymo laiptelio – šimpanzių, mažųjų šimpanzių. Gorilos taipogi rodo meilę savo vaikams ir partneriams. Žinant, jog mūsų protėviai taip pat turėjo sugebėjimų šiam jausmui, taigi įmanoma, jog jis buvo pažįstamas ir neandertaliečiams“.

Kai paklausiau Eikio, kodėl jis susidomėjo šiuo klausimu, jis man papasakojo, kaip kartą vakare jis guldė į lovą savo ketverių metų sūnų. Berniukas uždavė jam klausimą, į kurį nei vienas tėvas nėra pasiruošęs atsakyti: „Tėti, iš kur aš atsiradau?“

„Tu gimei mamai ir tėčiui.“

„O jūs iš kur atsiradot?“, – vėl paklausė berniukas.

„Netgi tokiame amžiuje, – sako Eikis, – mes jau imame susimąstyti apie tai, kas turėjo nutikti, kad mes atsirastume ten, kur dabar esame“.

Žinios apie tai, kaip mes atsiradome, duoda mums suprasti, ką reiškia būti žmonėmis. Norisi tikėti, kad atsiradome mes iš meilės.

Parengė: Darius Dimbelis

Gerbiami skaitytojai, jeigu pageidaujate, – jūs galite paremti infa.lt tinklapį SMS žinute.