infa.lt

aeon.co

Pirma dalis čia

Edward O. Wilson
Klasikinis elementaraus dirbtinės atrankos per pastaruosius dešimt tūkstančių metų pavyzdys – Meksikoje ir Lotynų Amerikoje augančios žolės teosintės virtimas kukurūzais (mais). Valgoma dalis šiame kukurūzo protėvyje yra mažytis kietų grūdų paketas. Per šimtą selekcijos metų teosintė virto savo šiuolaikine forma. Šiandien kukurūzai po tolimesnės artimai giminingos jiems linijos selekcijos ir hibridizacijos yra pagrindinis maisto produktas šimtams milijonams žmonių.

Tokiu būdu pirmą šio amžiaus dešimtmetį mes susidūrėme su naujos svarbios genetinės modifikacijos fazės pradžia. Tai – dirbtinė atranka ir netgi tiesioginis vieno geno pakeitimas kitu vieningame organizme. Jei paskutinių penkiasdešimt metų progreso trajektorija molekulinėje biologijoje ką nors reiškia, tai panašu, jog mokslininkai neišvengiamai ims nuo nulio kurti pačias įvairiausias ląsteles, kad vėliau priverstų jas daugintis ir sukurtų sintetinius audinius, organus, o vėliau ir sudėtingesnius organizmus.

Jei žmonės kada nors gyvens ilgą ir sveiką gyvenimą ekologiškai švariame ir patenkinančiame ateities poreikius svajonių rojuje, o mūsų intelektas ištrūks į laisvę ir gyvens gerokai įdomesnėje proto, nugalėjusio visus prietarus, visatoje, tai taip atsitiks tik biologijos dėka. Tai – pasiekiamas tikslas, kadangi mokslininkai savo būdo dėka gyvena dėl vienintelio tikslo: nuolat ir be ribų atrasti kažką naujo. Jau atsirado sąvoka, apibūdinanti organizmų ir jų sudedamųjų dalių gamybą – sintetinė biologija. Jos potencialios galimybės ir interesai, pasireiškiantys per medicinos ir žemės ūkio vystymąsi apsiriboja tik mūsų vaizduote. Sintetinė biologija taipogi leis padidinti produktų ir mikrobų pagrindu atsiradusios energijos gamybą.

Kiekvieni metai neša vis naujus pasiekimus kuriant dirbtinį intelektą ir jo nesuskaičiuojamus priedus – pasiekimus, kurie dar prieš dešimt metų buvo laikomi fantastika. Marso paviršiumi važinėjasi robotai. Jie apvažiuoja uolas, lipa į kalnus ir leidžiasi žemyn, fotografuodami bei matuodami smulkias landšafto detales, analizuodami cheminę grunto ir kalnų uolienų sudėtį ir nuodugniai tyrinėdami viską aplinkui ieškodami gyvybės pėdsakų.

Pradiniame skaitmeninės revoliucijos etape novatoriai dėjo viltis į mašininį kompiuterių dizainą, negalvodami apie žmogaus smegenis – taip pat, kaip pirmieji aviakonstruktoriai naudojo mechaninius principus ir intuiciją konstruodami lėktuvus vietoje to, kad imituotų paukščio skrydį. Tačiau kadangi abi sritys šiandien sparčiai vystosi, atsiranda vis daugiau imitacijų. Kompiuterinių technologijų ir mokslo apie smegenis aljansas lėmė, kad smegenų kopijavimas tapo vienu iš aukščiausiu mokslo tikslų.

Nuo senovės varliagyvių, o vėliau reptilijų ir galiausiai žinduolių laikų neuroniniai laidininkai kiekvienoje galvos smegenų dalyje, veikiami natūralios atrankos nuolatos kito, pritaikydami organizmą toms sąlygoms, kuriose jis gyveno. Žingsnis po žingsnio, nuo paleozojaus varliagyvių iki kainozojaus primatų senoviniai centrai pildėsi naujais, tobulesniais centrais, labiausiai didėjančioje smegenų žievės srityje – taip stiprėjo gebėjimas mokytis. Visose kitose lygiavertėse sąlygose organizmų gebėjimas gyventi ir funkcionuoti skirtingais metų laikais ir skirtingose aplinkose suteikė jiems pranašumą nuolatinėje kovoje dėl išlikimo ir dauginimosi.

Todėl nenuostabu, kad neurobiologai žmogaus smegenyse rado daugybę dalinai nepriklausomų nesąmoningų veiksmų centrų, o taip pat atsakingus už racionalų mąstymą operatorius. Galvos smegenų žievėje iš pažiūros atsitiktine tvarka išsidėstę skaičių apdorojimo, dėmesio, atpažinimo, baimės, vertybių ir klaidų nustatymo centrai. Panašu, jog sprendimus šiuose centruose priiminėjo grubi nesąmoningo pasirinkimo jėga, kol atėjo apgalvotas suvokimas.

Po to evoliucijos procese atsiranda sąmonė. Tai žmogaus smegenų funkcija, kuri milžinišką jutiminių duomenų srautą suveda į mažą nuodugniai atrinktų vieno baito dydžio simbolių rinkinį. Atrinktą informaciją vėliau galima siųsti kitam apdorojimo etapui ir tai leidžia mums vykdyti visiškai kontroliuojamų operacijų seką – panašiai, kaip įprastas kompiuteris. Tokia sąmonės funkcija yra ypatingai svarbi. Žmogus ją sustiprina kalba, kuri leidžia mums skleisti sąmoningas mintis po visą socialinę struktūrą.

Ką bendro turi mokslas apie smegenis ir biologinė įvairovė? Pradžioje žmogiškoji prigimtis vystėsi zigzagais kaip nuolat kintančių genetinių požymių rinkinys, o biosfera evoliucionavo pati. Tačiau staigus skaitmeninių technologijų vystymosi šuolis pertvarkė visus mūsų gyvenimo aspektus ir pakeitė mūsų supratimą bei išvedė BNR trejetą (biologija, nanotechnologija, robototechnika) į priešakines šiuolaikinės ekonomikos linijas. Tačiau tas trejetas gali arba padėti biologinei įvairovei, arba ją sunaikinti.

Aš manau jis padės – perves ekonomiką nuo organinio kuro prie švarių bei ekologiškų energetinių šaltinių, taipogi radikaliai patobulins žemės ūkį naujomis kultūrų rūšimis bei jų auginimo būdais, sumažins poreikį ir netgi norą keliauti ilgais maršrutais. Visa tai – pagrindiniai skaitmeninės revoliucijos tikslai. Šių pokyčių dėka sumažės ir ekologinis pėdsakas. Statistinio žmogaus gyvenimas pasidarys gerokai ilgesnis, sveikesnis ir kokybiškesnis, o tuo pačiu sumažės poreikis išgauti energijos ir žaliavų resursus, sumažės krūvis, tenkantis sausumai ir jūrai. Jei mums pasiseks (ir pakaks proto), šimtmečio pabaigoje planetos gyventojų skaičius pasieks kritinę 10 milijardų ribą ir greitai po to atsiras atitinkamas ekologinis pėdsakas. Priežastis ta, kad mes esame mąstantys organizmai, todėl bandome suprasti kaip sudarytas ir kaip veikia mūsų pasaulis. Mes nubusime iš miego. žemės planeta, žemė išsaugoti žemę

Šis procesas jau vyksta, nors kol kas labai lėtai. Jis gali baigtis maždaug 23 amžiuje. Mes ir kitos gyvybės formos šiandien atsidūrėme siaurame butelio kaklelyje, kur didėja gyventojų skaičius, mažėja resursų ir nyksta biologinės rūšys. Būdami planetos šeimininkais, mes privalome suprasti, jog mūsų rūšis kovoja dėl aplinkos išgelbėjimo. Mūsų pagrindinis tikslas – prasmukti tuo butelio kakleliu į geresnį gyvenimą ir ten pernešti kiek įmanoma daugiau likusios gyvybės. Jei viso pasaulio biologinei įvairovei suteiksime erdvę ir saugumą, didžioji dalis rūšių, kurioms šiuo metu gresia išnykimas, atsistatys ir savarankiškai stabilizuosis. Be to, pasiekimus sintetinėje biologijoje kuriant dirbtinį protą, galvos smegenų imitacijos ir kitose matematinėse disciplinose galime panaudoti kuriant tikrą prognozinį ekologijos mokslą.

Šios srities mokslininkai tyrinės santykius tarp rūšių taip pat aistringai, kaip ir mes šiandien tyrinėjame mūsų organizmą, kad suteiktume sau sveikatą ir ilgaamžiškumą. Dažnai kalbama, kad žmogaus smegenys yra sudėtingiausia mums žinoma sistema visatoje. Tai netiesa. Pats sudėtingiausias dalykas – individuali gamtos ekosistema, o taip pat ir ekosistemų visuma, iš kurių susideda žemės rūšių įvairovė. Kiekviena augalų, gyvūnų, grybelių ir mikroorganizmų rūšis valdoma sudėtinga sprendimų priėmimo sistema. Kiekviena jų yra atidžiai ypatingu būdu užprogramuota, kad tiksliai praeitų atitinkamus gyvybės ciklus. Kiekviena rūšis gauna nurodymus kada augti, kada išsiskirstyti ir slėptis nuo priešų. Net vienaląstė žarnyno ląstelė, gyvenanti bakteriniame mūsų vidaus organų rojuje, taip pat juda link maisto ir šalin nuo toksinų, pasukdama savo blakstienas tai į vieną, tai į kitą pusę, taip reaguodama į cheminį molekulės dirginimą savo kūne.

Sąmonės ir sprendimų priėmimo mechanizmų evoliucija, taip pat jų sąveikos su ekosistemomis būdai – plati biologijos sritis, kuri iki šiol lieka neištyrinėta teorija. Apie šiuos tyrinėjimus kol kas mokslininkai, visą gyvenimą skyrę biologijai, net nesvajoja. Analitiniai metodai, darantys poveikį neurobiologijai, didelių duomenų teorijai, modeliavimui, pasitelkus robotus avatarus, ir kitiems šios srities dalykams, bus panaudoti ir tyrinėjant bioįvairovę. Tai disciplinos, giminingos ekologijai.

Jau seniai laikas išplėsti diskusiją apie žmonijos ateitį ir sujungti ją su kitais gyvenimo dalykais. Svajotojai iš Silicio slėnio, galvojantys apie skaitmeninę žmoniją, dar šito nepadarė. Jei beveik visiškai nesusimąsto apie biosferą. Šiandien, kai žmonijos gyvenimo sąlygos keičiasi taip sparčiai, mes vis greičiai netenkame milijono rūšių, kurie pasaulyje gyveno nepriklausomai nuo mūsų ir nieko mums nekainavo. Jei žmonija tęs šį savo kelią savižudybės link, keisdama klimatą planetoje, naikindama ekosistemas ir sekindama Žemės gamtinius išteklių atsargas, mūsų rūšis greitai privalės rinktis – šį kartą bus priversta dirbti mąstanti mūsų smegenų dalis. Klausimas yra toks: ar mes pradėsime rūpintis savo buvimu, išsaugosime genetinę žmogaus prigimtį bei nutrauksime veiklą, kuri kenkia mums ir likusiai biosferai? Ar visgi mes pasinaudosime savo naujomis technologijomis, prisitaikydami prie pokyčių, svarbių tik mūsų rūšiai ir leisime kitoms rūšims nykti? Laiko sprendimui mes turime mažai.

Biosfera sugaišo 3,8 milijardo metų kurdama tą nuostabų pasaulį, kurį paveldėjo žmonija. Mes tik dalinai pažinome jos sudėtingumą bei rūšių persipynimą ir tai, kaip jos veikia kartu, sudarydamos stabilią pusiausvyrą, kurią mes tik dabar pradedame suprasti. Ar patinka mums tai, ar ne, tačiau žmonija – tai gyvybės valdovas ir protas. Nuo to, ar suprasime šią tiesą, priklauso mūsų ateitis. Mes praėjome ilgą barbariškos epochos kelią ir dar jo nebaigėme. Bet aš manau, kad sužinojome pakankamai daug tam, kad veiktume vedini aukštų moralės principų, kurie liečia visas likusias gyvybės.

(Iš Edvardo Vilsono knygos „Pusė Žemės: mūsų planetos kova dėl gyvenimo“ (Half-Earth: Our Planet’s Fight for Life, Edward Wilson)

parengė: Darius Dimbelis

Gerbiami skaitytojai, jeigu pageidaujate, – jūs galite paremti infa.lt tinklapį SMS žinute.