infa.lt

aeon.co

Edvardas Vilsonas (Edward O. Wilson)

Mėlynasis strazdas | nuotrauka: nature.org

Pusę Žemės sausumos ir vandenynų paviršiaus reikia paskelbti draustiniais ir saugomomis zonomis, kitaip žmonija neturės ateities.

Visose biologinėse sistemose nuolatiniai nuostoliai gali baigtis tik vienaip: organizmo mirtis, rūšies išnykimas. Tyrinėtojai, tiriantys biologinę įvairovę bei nuostolius sunerimę: jų manymu per šimtmetį išnykusių rūšių skaičiaus didėjimas geometrine progresija gali lemti tai, jog dauguma šiuo metu egzistuojančių biologinių rūšių išnyks.

Svarbus rūšių gyvenimo ir mirties faktorius yra pasiekiama ir tinkama joms gyvenamoji aplinka. Pavyzdžiui, jei ši aplinka sumažėja 90 %, tai stabiliai išliekančių organizmų sumažėja perpus. Tokia reali padėtis daugelio arealų, kuriuose gyvena įvairios biologinės rūšys, visame pasaulyje, taip pat ir Madagaskare, Viduržemio Jūros perimetre, atskiruose kontinentinės pietvakarių Azijos rajonuose, Polinezijoje, daugelyje Filipinų ir Vest Indijos salų. Jei panaikintume likusius 10 % natūralios aplinkos (medkirčių brigada tai gali padaryti per mėnesį), tai išmirs daugelis arba visos ten likusios rūšys.

Šiuo metu kiekviena nepriklausoma pasaulio šalis turi vienokią ar kitokią saugomą zoną. Iš viso jų yra 161 tūkstantis sausumoje ir 6500 jūroje. Kaip matosi iš Pasaulinės saugomų gamtos zonų duomenų bazės, kurią sudarė JTO aplinkos apsaugos programa (UNEP) ir Tarptautinė gamtos ir gamtos išteklių apsaugos sąjunga, 2015 metais šios zonos užėmė šiek tiek mažiau nei 15 % sausumos ir 2,8 % pasaulinio vandenyno. Šis plotas pamažu plečiasi. Tokia tendencija teikia optimizmo. Pagarbos nusipelno tie, kurie dalyvauja globaliniame aplinkos apsaugos darbe ir jam vadovauja.

Tačiau ar to pakanka, kad sustabdytume rūšių išnykimo greitėjimą? Deja, to per maža. Mažėjančios biologinių rūšių įvairovės neišgelbėsime pavieniais veiksmais, kurie šiuo metu atliekami. Rūšys nykti tokiu greičiu ėmė dėl mūsų veiklos, kuri vargu ar pasikeis. Šį greitį galime lyginti su Čiksulubo meteorito poveikiu kelioms žmonijos kartoms.

Vienintelė likusių rūšių viltis – žmonijos pastangos, atitinkančios problemos dydį. Besitęsiantį masinį rūšių, kartu ir genų bei ekosistemų nykimą galime sulyginti su pandemija, pasauliniu karu ir klimato kaita, tai yra su tomis mirtinomis grėsmėmis, kurias žmonija pati sau susikūrė. Žmonėms, kurie pasiruošę susitaikyti su tuo, kad antropocenas savaime vystysis taip, kaip jam lemta, aš sakau: jums reikia pagalvoti ir pakeisti savo požiūrį. Į tuos, kurie kovoja dėl draustinių ir saugomų zonų didinimo visame pasaulyje, aš kreipiuosi su prašymu: nesustokite ir nuolat kelkite kartelę.

Aš matau vienintelį kelią išgelbėti pasaulį. Kad išgelbėtume neįtikėtiną galybę jame gyvenančių gyvybės formų įvairovę, pusę Žemės paviršiaus turime atiduoti gamtai. Kodėl pusę? Kodėl ne ketvirtį ir ne trečdalį? Todėl, kad stambūs plotai – jau egzistuojantys ir tie, kuriuos galime sukurti koridorių, jungiančių mažesnius plotus, pagalba – talpina gerokai daugiau ekosistemų bei biologinių rūšių, galinčių ten stabiliai vystytis. Kuomet didės draustinių plotai, paraleliai daugės ir gyvybės juose įvairovė. Kai draustinio plotas mažėja, ten matematiškai prognozuojamu greičiu ir labai greitai mažėja biologinė įvairovė. Tai išties atsitinka iš karto ir dažniausiai visam laikui. Biogeografinis pagrindinių Žemės biologinių rūšių apgyvendintų vietovių skanavimas rodo, kad visiškai išgelbėti ekosistemas ir didžiąją dalį jų biologinių rūšių galima pusėje Žemės paviršiaus. Kai pusė ar net daugiau Žemės paviršiaus taps draustiniu, gyvybė planetoje bus saugi. Kaip rodo esančių ekosistemų tyrinėjimai, toje dalyje stabiliai gali vystytis daugiau nei 80 % visų rūšių.

Yra ir kitas, psichologinis argumentas pusei Žemės išsaugoti. Dabartinis gamtos ir gamtinių resursų apsaugos judėjimas negali atlikti šio darbo. Jis kovoja dėl vietovių ir rūšių, kurioms labiausiai gresia išnykimas – toks jo darbas. Žinodamas, kad laikas gamtai išgelbėti greitai senka, šis judėjimas siekia didinti saugomos erdvės plotą, dirbdamas vis greičiau ir greičiau, maksimaliai taupydamas laiką ir galimybes. Kaip išsaugoti Žemę.

Pusė Žemės – visai kas kita. Tai – tikslas. Žmonės supranta tikslą ir siekia jo. Jiems reikia laimėti, o ne tik garsinti pasiekimus. Žmogaus prigimtis siekia užbaigtumo, kuomet kažkokių pasiekimų fone nelieka nerimo ir baimės.

Koncepcija „pusė Žemės“ visiškai nereiškia, jog planetą reikia padalinti į dvi lygias dalis per pusiaują ar į kitokius stambius kontinento ar valstybės dydžio gabalus. Tam nereikia keisti nuosavybės į šiuos gabalus struktūros. Tereikia iškelti sąlygą, jog jie turi egzistuoti nedarydami žalos. Kita vertus, draustiniais reiks paskelbti kaip įmanoma didesnius sausumos ir vandenyno plotus, kad planeta ir milijonai jos biologinių rūšių galėtų išlikti ir gyventi toliau.

Kertinis pusės planetos išsaugojimo akmuo – ekologinis pėdsakas, suprantamas kaip erdvė, reikalinga statistinio žmogaus poreikiams patenkinti. Jį sudaro apgyvenama žemė, vanduo maistui, maisto produktų gamyba bei pristatymas, asmeninis transportas, ryšiai, valstybinis valdymas ir kitos socialinės funkcijos, medicininė priežiūra, laidojimas ir pramogų objektai. Ekologinis pėdsakas suskaldytas į dalis ir paplitęs po pasaulį kaip ir likę Žemėje nepaliesti gamtos plotai sausumoje ir jūroje. Šios dalys gali būti įvairaus dydžio, nuo stambių dykumų ir nepaliestų miškų masyvų iki nedidelių atkurtų natūralios aplinkos plotų, užimančių keletą hektarų.

Tačiau jūs galite paklausti: nejau gyventojų skaičiaus ir vartojimo didėjimas nelemia projekto „Pusė Žemės“ nesėkmės? Šioje biologijos dalyje žmonija, žinoma, padarė nereikalingą žingsnį. Gyventojų skaičiaus augimas planetoje savaime ėmė lėtėti be jokio išorinio įstatymų ar tradicijų poveikio. Visose šalyse, kuriose moterys įgijo atitinkamą socialinę ir finansinę nepriklausomybę, vidutinis jų vaisingumo lygis dėl individualios atrankos sumažėjo.

Staigiai gyventojų pasaulyje nesumažės. Žmonių žemėje vis tiek per daug, todėl kad ilgėja gausesnių ir vaisingesnių kartų vidutinė gyvenimo trukmė. Taipogi yra šalių su aukštu gimstamumo lygiu, kuri vidutiniškai vienai moteriai tenka daugiau kaip trys išgyvenę vaikai. Tai gerokai daugiau nei 2,1 vienai moteriai – šis rodiklis rodo nulinį gyventojų prieaugį. Net jei prieaugis ir taps nuliniu, gyventojų skaičius padidės iki 9,6-12,3 milijardo – 2014 metais Žemėje gyveno 7,2 milijardo žmonių. Tai labai sunki našta ir taip per gausiai apgyvendintai planetai. Tačiau 22 amžiaus pradžioje neišvengsime šio skaičiaus mažėjimo, jei moterys pasieks negatyvų rodiklį – mažiau nei 2,1.

O kaip gi reikalai su vartojimu vienam žmogui? Ekologinis pėdsakas evoliucionuoja ir jam reikia ne daugiau erdvės, kaip galima būtų manyti, o mažiau. Priežastis slypi rinkos sistemos evoliucijoje ir tame, kaip ją vis labiau veikia pažangios technologijos. Laimi tie produktai, kuriuos pigiau pagaminti ir reklamuoti, kuriuos reikia rečiau taisyti bei keisti ir kurie sunaudodami mažiausiai energijos pasižymi geriausiomis charakteristikomis. Kaip natūrali atranka konkurencijos tarp genų dėl didžiausio kiekio savęs paties naujos kartos kopijų už vieną vertės vienetą būdu priverčia veikti organinio pasaulio evoliuciją, taip ir gamybos pelno ir savikainos santykis priverčia veikti ekonomikos evoliuciją.

Vaizdo konferencijos, internetinė prekyba bei elektroniniai sandoriai, asmeninės bibliotekos elektroninėse knygose, bet kokios literatūros ir mokslinės informacijos prieinamumas internetu, internetinė diagnostika ir gydymas, staigus produktų vienam hektarui užauginimo padidėjimas dėl vertikalių daržų su šviesos diodų apšvietimu, genetiškai modifikuotos kultūros ir mikroorganizmai, verslo pasitarimai per atstumą ir gerokai kokybiškesnis ir nemokamas švietimas internetu visiems norintiems, bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje. Štai tie patogumai, kurie duos vis daugiau ir daugiau naudos sunaudodami mažiausiai medžiagų ir energijos, o dėl to ekologinio pėdsako dydis mažės.

Šitaip žvelgdamas į ateitį aš noriu pasiūlyti būdą kaip beveik nemokamai naudotis geriausiomis biosferos, kurias kartu su kolegomis radau, vietomis. Išlaidų ir pelno santykis bus ypatingai mažas. Prireiks tik maždaug tūkstančio didelės raiškos kamerų, kurios kiaurą parą transliuos vaizdą iš draustinių. Žmonės kaip ir anksčiau galės tas vietas lankyti fiziškai, arba keliauti ten virtualiai realiu laiku, sėdėdami namuose, mokykloje ar lekcijų salėje. Norite pamatyti Serengečio žvėrių girdyklą auštant ar pilnus gyvūnų Amazonės miškus? Prašom. Galima pažiūrėti transliaciją iš Antarktidos. Kameros nuolatos keliaus po didįjį Indonezijos ir Naujosios Gvinėjos koralų trikampį. O jei dar pridėtume neįkyrius bei trumpus specialistų komentarus apie fauną, tai jūsų nuotykiai bus be galo įdomūs, naudingi ir saugūs.

Svarbiausias dalykas šioje intensyvioje ekonominėje evoliucijoje, suteikiančioje galimybę biologinės įvairovės išlikimui, yra ryšys tarp biologijos, nanotechnikos ir robototechnikos. Panašu, jog šiose mokslo šakose dirbtinės aplinkos ir dirbtinio proto kūrimas užims svarbią vietą iki šio šimtmečio pabaigos.

Dirbtinės gyvybės formos jau egzistuoja. 2010 metų gegužės 20 dieną mokslininkų kolektyvas iš Kalifornijos Dž. Kreigo Venterio instituto paskelbė apie antrą gyvybės atsiradimą, tik šį kartą ne iš aukščiausiųjų galių, o žmogaus pastangų dėka. Mokslininkai nuo nulio sukūrė gyvas ląsteles. Paėmę nuo lentynos paprasčiausius cheminius reagentus jie surinko visą bakterijos Mycoplazma mycoides genetinį kodą. Tai dviguba spiralė iš 1,08 milijono DNR bazių porų. Darbo eigoje jie šiek tiek modifikavo kodo eiliškumą, implantavę fiziko teoretiko Ričardo Feinmano (Richard Feynman) posakį „Aš nesuprantu to, ko negaliu sukurti“. Tai jie padarė tam, kad kitų testų metu rastų dukterines pakitusių motininių ląstelių ląsteles.

(laukite tęsinio)

parengė: Darius Dimbelis

Gerbiami skaitytojai, jeigu pageidaujate, – jūs galite paremti infa.lt tinklapį SMS žinute.