infa.lt

Algimantas Rusteika

Na ką, visi kaip ir apdergti. Žiūrim ką turim. Ką čia dar reikėtų apdergti? Juk laimi ne rinkimų programos, kurių niekas, net autoriai, neskaito. Ir ne visokios ekranų gėrybės ir nuostabybės. O tie, kur mažiau smirda.

Jokie apskriti stalai ir didelės specialistų galvos programų, kaip gyvensim, nesvarsto. Nes reikia kaip ponioms viską ėdant suliesėti, kas su kuo pergulėjo ar kaip ruskiams blogai. Laiko tiesiog nelieka. Tik kartais praneša naują niekšų sąrašą ir pareikalauja tvarkos.

Tie, kurie reikalauja laikytis įstatymų, patys turi jų laikytis. Yra byla, yra ikiteisminio tyrimo paslaptis. Bet ne, kada reikia tą paslaptį ištriūbija, o kada nereikia išpučia nekaltas akis – tai ikiteisminio tyrimo duomenys, žurnaliste, neturime teisės viešinti.

Štai įjungė E.Masiulį, paspirgino ir išjungė. Dabar jo nebematysit, nes tikslas pasiektas. Ikiteisminė paslaptis. Ir įjungė P.Gražulį su J.Milium. Reikės – ir jus įjungs. Su Konstitucija, teise ir nekaltumo prezumpcija šios kriminalinių bylų isterijos neturi nieko bendro. Tai rinkimų kampanija lietuviškai.

Uždavinys senas kaip mokyklinis anekdotas – šventųjų konservatorių ir nebešventųjų liberolų vadeliojama koalicija. Matyt, su žaliūkais, čia jau kur besdėsi, kitaip nei pro kur neišeis. Todėl apie Šv. Eligijų, kuris nėra danguje, iki rinkimų užmirškit. Jo nėra ir niekada nebuvo.

Sakot, E.Masiulis netelpa į schemą, nes buvo toks savas, mielas ir pūkuotas? Bet ar yra, ko labiau neapkęstum už savą, kuris nueina pas kitas? Paima pinigus iš didžiausio priešo ir gal jam atsiduos? Ir pirštas spūsteli išjungimo mygtuką.

Nei E.Jakilaitis, nei R.Miliūtė – jų žvaigždžių valanda marionečių teatre jau artėja – apie jį daugiau nei bum bum. O jei ir taip, tai taip kaip reikia. Lyg tarp kitko ir tada staigiai – kitą klausimą. O jau apie šventuosius tai žodžio blogai neišgirsim. Anei vieno.

Klausimai svarbiausia. Debatus studijose laimi ne protingiausi, o tie, kurie žino, kas ko paklaus. Sužinoti šventiesiems galima per nekaltą arbatos pagėrimą Senamiesčio kavinėje. Patarėjai prakaituos per naktį, pažersi žinovo tonu faktų toną. Ir oponentai tik žagsės spoksodami sau į klyną.

Visokie ten lietuvių sąrašai ir kitokie naujuoliai mums nelabai rūpi, nes jie išjungti iš transformerių TV ir valdovų rūmų portalo, vadinasi kaip ir numirę. Tegu forumuose toliau pliekiasi dėl kokios įmantrios demokratinės frazės, ką labai mėgsta ir sugeba. Todėl ant jų nesivarginsim, pataupysim kitiems.

Tvarkiečiai tai jau seniai apdirbti ir patys storai apsidirbę, dabar dar ir žarnyno mikroflorą su koldūnais nuleidom. Darbinykus padarėm ir darom su ilga kaip šimtmečiai byla, visi išsilaksto. Kas lieka?

Ogi iki galo kaip reikiant neapdergti socdemai. Su Druskininkais tiek vargta, o veltui. Visi smarvės balionai išpurkšti, o nieko. Gyvi, bjaurybės. Ką daryt? Čia dabar mūsų Pilėnai, priešas ir tikslas. Todėl kas rytą vis smalsiai įsijungiu kompą. Ar jau? Gal jau? Kaip ir ką konkrečiai apdergs? Ir vėl nieko. Tfū, neįdomu.

Taigi kaip čia, broliukai, išeina? Negi ten Rūmuose rankos trumpos ir nieko apie komunistėlius nebeturit? O gal iššaus prieš pat rinkimus didelę ir sveikuolišką, branduolinę, natūraliai fermentuotų srutų bombą?

Reikėtų lažybų punktuose ne tik už kašę ar Lietuvos žuvelę statyti. Už smirdalų cirką taip pat. Būtų įdomu ir koks bėdžius uždirbtų, vis mažiau atskirties. Bent įdomiau pataptų. O laimėtojas gautų daug – tiek, kiek mes prarasim.

Nesinervinkim. Tegul mėtosi ir pilstosi. Publika daug naujienų sužino, kai plėšrieji narve susirieja prie dubens. Snargliai, kompromatai ir kailio gabalai tik tykšta! Tipo organizmo valymas nesavanaudiškai, kad Lietuvai būtų geriau. Vienus pagauna, o kitų – negaudo.

O kaip smagu stebėti, kaip valosi, kada apspjauni! Tas rangosi kaip sliekas ant kablio, teisinasi, atrodo kasdien vis kaltesnis. O tau nieko nebereikia daryti. Atneša rytinę kavą, kvepia, jokio dvoko. Įsijungi dėžę, žiūrinėji ką pridarei ir kaifuoji. Pasitarkim, o gal ne taip reikėjo? Gal dar ką turim?

Runkeliams tai pasakysim – balsuodami pagal sąrašus galite rinktis! Tipo reitinguokim. Tegu sau kryžiuoja sąrašėlius, kuriuos pakišim. Vis tiek pasirinksit sąrašą ir kurį nors iš tos paklodės. Ir pasirinkot nepasirinkdamas. Rinkimai jau įvyko, sąrašus sudarant. O jūs vis klausiat, kodėl dešimtmečiais tie patys ir tie patys.

Ir tik braukot, tik braukot iš sąrašo jo prizininkams, o ne jums atskaitingų ir lojalių gražuolių! Tiems lyderiams visiškai nusispjaut ant jūsų kryžiukų. Ką bepasirinktumėte, tai bus jų šeriamas, klausantis ir priklausomas tik nuo jų. Jūs tik tušinukas biuleteniui užpildyti.

Bet kartais režisūra užsimiršta. Nepagalvoja, kad pjesė nusibodo, o dialogai publikai mintinai žinomi. Serialai apmokami ir žiūrimi gerai, bet nerimtai. Tie nuskriaustieji myli nuskriaustuosius ir serga už parblokštą gladiatorių. Ims ir sumes ne už tuos ir ne taip! Ir kas tada?

Nieko, bus vis tiek kaip visada. Sakysim – niekšai, vėl per apklausas melavot! Ir bus toliau nieko naujo. Tas ne taip ir blogai, beje, juk toks tikslas, apie kurį taip garsiai tylim. Nes čia niekas yra viskas, o viskas yra niekas. Visos pastangos tam, kad nieko neįvyktų.

Vis galvodavau – ką čia Vilniuje veikia tas Frank Zappa? Kas čia per mada – paminklus tiems, kurie su mumis susiję kaip kiaulės su debesimis? O dabar supratau klydęs. Tai jis pasakė apie mus ir mūsų pasaulį:

“Laisvės iliuzija tęsis tol, kol bus pelninga iliuziją tęsti. Tada, kai iliuziją taps pernelyg brangu išlaikyti, jie tiesiog susirinks dekoracijas, atitrauks užuolaidas, išneš stalus ir kėdes ir pamatysite teatro užpakalinės sienos plytas.”

algimantasrusteika.wordpress.com