infa.lt

Nereikalingų dalykų diktatūra

16 rugpjūčio
01:02 2016

Išpardavimas

Joshua Becker

Vėl grįžau į „normalų“ pasaulį. Radau gerai atlyginamą inžinieriaus darbą, ir gyvenimas, po devynių mėnesių kelionių po pasaulį, grįžo į daugeliui įprastą ritmą. Kadangi keliaudamas gyvenau pagal kitas taisykles, staigus perėjimas prie egzistencijos – 8 darbo valandos nustatytu laiku – atskleidė man tai, ko seniau nebuvau pastebėjęs.

Nuo pat akimirkos, kai man pasiūlė darbą, tapau kur kas didesnis išlaidūnas. Pradėjau kiek per greitai griebtis piniginės. Pavyzdžiui, vėl perku brangią kavą, nors ji nė iš tolo neprilygsta išskirtinei Naujosios Zelandijos flat white, ir net negaliu mėgautis gėrimo procesu saulėtame kavinės vidiniame kieme. Kol keliavau, stengiausi pirkti tik tada, kai būtina, ir tai suteikė didesnį džiaugsmą kiekvienu pirkiniu.

Įsidarbinęs nepradėjau iš karto žvalgytis į įmantrius pirkinius. Kalbu apie kasdienį, tarsi nereikšmingą, pinigų švaistymą tam, kas mano gyvenimui jokios naudos neduoda. Beje, atlyginimo dar negausiu dvi savaites.

Kai pagalvoju apie praeitį prieš visas mano keliones, kai turėjau gerai mokamą darbą, „atsipalaidavimo metu“ laimingas išlaidavau. Kadangi devynis mėnesius pragyvenau su kuprine ant pečių, negaudamas praktiškai jokių pajamų, pradėjau kur kas jautriau išlaidauti.

Spėju, kad dabar elgiuosi kaip dauguma užtektinai uždirbančių profesionalų, kurie jaučia savo reikšmingumą, suteikiantį „teisę“ į tam tikro lygmens švaistūniškumą. Atsainiai numetus porą banknotų pardavėjui apima keistas galios jausmas. Malonu jį patirti, žinant, kad pinigai ir vėl „ataugs“.

Mano elgesys nėra niekuo neįprastas. Atrodo, visi kiti elgiasi taip pat. Iš tiesų manau, kad tiesiog grįžau prie normalaus vartotojiško mentaliteto. vartojimo kultūra

Tai, kad keliaudamas po kitus žemynus (įskaitant šalis, daug brangesnes nei Kanada) išleidau gerokai mažiau, nei gyvendamas namie kaip eilinis dirbantis Džo, buvo vienas netikėčiausių atradimų per pastaruosius metus. Turėjau daug daugiau laisvo laiko, lankiau kai kurias gražiausias pasaulio vietas, nuolat sutikdavau naujų žmonių, buvau ramus, taikus ir, tiesą pasakius, puikiai leidau laiką. Paradoksalu, tai man kainavo mažiau nei kuklus gyvenimas nuo 9 iki 17 val. viename pigiausių Kanados miestų.

Rodos, keliaudamas už tą patį dolerį gaudavau daugiau. Kodėl?

Nereikalingų dalykų kultūra

Čia, Vakaruose, didelės komercinės įmonės visuomenėje sąmoningai išplatino ir išpuoselėjo nereikalingo išlaidavimo gyvenimo būdą. Visa vartojimo industrija suinteresuota visuomenės polinkiu su pinigais elgtis neatsakingai. Kada tik galima, ji stengiasi paskatinti visuomenės įprotį atsainiai ar be reikalo leisti pinigus.

Dokumentiniame filme „Korporacija“ rinkodaros psichologė aptarė vieną metodų, panaudotų padidinti pardavimus. Jos komanda tyrė, kiek vaikų zyzimas prisideda prie to, kad tėvai nupirktų naują žaislą. Tyrėjai išsiaiškino, kad nuo 20% iki 40% žaislų be vaiko zyzimo nebūtų nupirkti. Nebūtų ir vieno iš keturių apsilankymų teminiuose parkuose. Tyrėjai rezultatus panaudojo tam, kad produktus siūlytų tiesiogiai vaikams, taip juos skatindami zyzti nupirkti.

Vien ši rinkodaros kampanija ženklina milijonus dolerių, išleistus dėl visiškai iškreiptos paklausos.

Tai tik mažytis pavyzdys iš to, kas vyksta jau labai ilgą laiką. Didelės kompanijos milijonų neuždirbo vien dėl to, kad nuoširdžiai didino produktų ir paslaugų kokybę. Milijonus jos susikrovė sukurdamos kultūrą, kurią sudaro šimtai milijonų žmonių, perkančių gerokai daugiau, nei jiems reikia, ir bandančių nepasitenkinimą nuvyti pinigais.

Perkame, kad pralinksmintume save, kad neatsiliktume nuo kaimynų, kad išpildytume vaikystės viziją, kurioje numatėme savo gyvenimą suaugus, kad savo statusą parodytume pasauliui, ir dėl daugybės kitų psichologinių priežasčių, mažai kuo susijusių su produkto naudingumu. Kiek daiktų, nenaudotų metus, turite rūsyje ar garaže?

Tikrasis keturiasdešimties darbo valandų per savaitę paaiškinimas

Pagrindinis korporacijų įrankis, padedantis išlaikyti tokią kultūrą – tai 40 darbo valandų per savaitę paversti įprastu gyvenimo būdu. Tokiomis darbo sąlygomis gyvenimą reikia kurti vakarais ir savaitgaliais. Šis išsidėstymas natūraliai priverčia daug išleisti pramogoms ir patogumams, nes laisvo laiko lieka mažai.

Darbe esu dar tik kelias dienas, bet jau pastebiu, kad iš mano gyvenimo sparčiai dingsta prasmingesnė veikla: vaikščiojimas, mankštinimasis, skaitymas, meditavimas ir papildomas rašymas.

Tarp šių veiklų yra vienas į akis krintantis panašumas – užsiėmimai arba pigūs, arba visai nekainuoja, tačiau užima laiko.

Staiga turiu daug daugiau pinigų ir daug mažiau laiko, taigi, su tipišku dirbančiu Šiaurės Amerikos gyventoju turiu žymiai daugiau bendro, nei turėjau prieš keletą mėnesių. Užsienyje nedvejodamas būčiau paskyręs dieną pasivaikščioti nacionaliniame parke ar kelias valandas skaityti knygą paplūdimyje. Dabar apie tokius užsiėmimus negali būti nė kalbos. Bent viena šių veiklų užimtų didžiąją vieno iš brangių laisvadienių dalį!

Po darbo grįžęs namo mažiausiai noriu mankštintis. Taip pat mažiausiai to noriu po vakarienės, prieš guldamas miegoti ar vos pabudęs, o tai, tiesą sakant, visas šiokiadienį turimas laikas.

Atrodo, šios problemos atsakymas paprastas: dirbčiau mažiau ir turėčiau daugiau laisvo laiko. Sau jau įrodžiau, kad palaikyti pasitenkinimą teikiantį gyvenimo būdą galiu ir turėdamas mažiau, nei šiuo metu uždirbu. Deja, tai beveik neįmanoma tiek mano profesinėje srityje, tiek daugelyje kitų. Arba dirbi 40 ir daugiau valandų, arba 0. Visi mano klientai ir rangovai gerai įsitvirtinę standartinės darbo dienos kultūroje, taigi būtų nepraktiška jų prašyti, kad po 13 valandos į mane nesikreiptų, net jei darbdavys su tokiu prašymu sutiktų.

Aštuonių valandų darbo diena – tarsi atokvėpis po to, kai XIX amžiaus Pramonės revoliucija buvo privertusi žmones dirbti po 14 ar 16 valandų. Technikos ir darbo organizavimo pažanga turėjo dar sutrumpinti darbo dieną, nes dabar jau galima per kur kas trumpesnį laiką pagaminti tiek pat prekių.

Tačiau verslo struktūroms 8 valandų darbo diena svarbi net ne dėl darbo kiekio, kuris per jas padaromas (įstaigos darbuotojas vidutiniškai per 8 valandų darbo dieną dirba tris valandas). Daug svarbiau, jog taip sukuriama visuomenė, kuri džiaugiasi pirkdama. Kai laisvo laiko mažai, žmonės už patogumus, pasitenkinimo būseną ir bet kokį kitokį perkamą palengvinimą pasiruošę mokėti gerokai daugiau. Optimaliausia pramoga jiems yra televizija, kuri atakuoja nesibaigiančiu reklamų srautu. Didesniems ambicijoms daugumai paprasčiausiai nelieka laiko.

Vakarų ekonomika turi gudriai sugalvotą struktūrą, kuri remiasi siekiu gauti pasitenkinimą, pinigų švaistymu, kai išlaidaujama visomis progomis: idant save pralinksmintume, paguostume, apdovanotume, nuramintume, sumažintume nuobodulį. Žmonės tampa priklausomi nuo tokio gyvenimo būdo.

Ar galite įsivaizduoti, kas nutiktų, jei, pavyzdžiui, visa Šiaurės Amerika nustotų pirkti niekalus, neturinčius jokios ilgalaikės vertės? Ekonominė sistema žlugtų ir niekada neatsigautų.

Visos plačiai reklamuojamos Amerikos problemos, tokios kaip nutukimas, depresija, tarša, korupcija – tai kaina, kurią mokame už trilijono dolerių ekonomikos sukūrimą ir stiprinimą. Kad ekonomika būtų „sveika“, Amerika turi likti nesveika. Sveiki, laimingi žmonės nejaučia, kad jiems kažko itin trūksta, taigi jie neperka daug šlamšto, jiems nereikia tiek pramogų, ir jie dienos pabaigoje nesėdi žiūrėdami reklamas.

Aštuonių darbo dienos valandų kultūra – tai galingiausias stambių korporacijų įrankis, padedantis išlaikyti žmones tos pačios nepasitenkinimo būsenos, kur atsakymas į bet kokią bėdą – kažką pirkti.

Turbūt esate girdėję apie Parkinsono taisyklę. Ji dažnai naudojama remiantis laiko suvartojimu: kuo daugiau laiko turite užduočiai atlikti, tuo ilgiau ją ir darysite. Neįtikėtina, kiek galima nuveikti per dvidešimt minučių, jei dvidešimt minučių – viskas, ką turite. Tačiau jei turėsite visą popietę, tikėtina, užtruksite ilgiau.

Daugelis šitaip žiūri ir į pinigus. Kuo daugiau uždirbame, tuo daugiau išleidžiame. Juk nėra taip, kad staiga prireikia pirkti daugiau dėl fakto, kad uždirbome daugiau, tiesiog galime, tai ir perkame. Tiesą sakant, gana sudėtinga išvengti gyvenimo normų (ar bent išlaidavimo lygio) augimo kaskart, kai pakeliamas atlyginimas.

Nemanau, kad būtina atmesti visą nemalonią sistemą ir apsigyventi miške, apsimetant kurčnebyliu, kaip Holdenas Kolfildas dažnai svajojo. Tačiau tikrai galime pasistengti suprasti, kokiais mus nori paversti didžioji komercija. Jie dirbo dešimtmečius, kad sukurtų milijonus tobulų vartotojų, ir jiems pavyko. Jei nesate tikra anomalija, jūsų gyvenimo būdas jau suplanuotas.

Tobulas vartotojas nepatenkintas, tačiau turintis vilčių, nesidomintis rimtu asmeniniu tobulėjimu, itin pripratęs prie televizijos, dirbantis visu etatu, pakankamai uždirbantis, laisvu laiku išgeriantis ir tiesiog taip plaukiantis pasroviui.

Ar tai jūs?

Prieš dvi savaites būčiau atsakęs – tikrai ne, tai ne aš, tačiau jei visos savaitės būtų buvusios kaip šioji, toks atsakymas tebūtų svajonė.

Parengė Indrė Lisauskaitė-Stonienė

Žurnalas Kelionė

Bernardinai.lt

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 261

Žymos:

1 Atsiliepimas

  1. Hm    -  2016-08-19, 12:00

    1. Gyvename išsigimusios ekonomikos, o tiksliau antiekonomikos sąlygomis, todėl ir skatinamas beprasmiškas vartojimas. Ekonomiškas lietuviškas – taupus, ūkiškas… Tai kame ūkiškumas ir taupumas jei žmones skatina pirkti nereikalingus daiktus ir paslaugas??? Skatinti vartojimą??? Kuo labiau vartosime, tuo labiau lobs bankininkai, tuo mažesnė tikimybė žmonijai išgyvent.
    2. Ką pastebėjo Bernardas Šo prieš 100 metų tas tinka ir šiuo metu – 5 proc. visuomenės mąstantys, 15 proc. galvoja, kad mąsto, o likusieji 80 proc. net bijo mąstyt… Paprasčiausiai, kad ką nors pakeisti visuomenėje trūkstą sąmoningų, mąstančių piliečių. Mokyklos, aukštosios mokyklos augina biozombius, o ne sąmoningus piliečius. Pvz. Jei žmogus baigė vidurinę mokyklą, bet nesugeba pasirūpinti net savo sveikata – jis nieko neišmoko. Jei baigęs aukštają pilietis gyvena nesveiką gyvenimo būdą, rūko, vartoja svaigalus – jis tik kvailys su diplomu ;)…

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Man tai absurdo viršūnė, kuomet naujas mokestis reklamuojamas per komercinę radijo stotį. Ir, aišku, reklamos...

Kažką praleidau : Iki šiol maniau, kad jankiai visur gauna malkų ir gėdingai sprunka. Vien...

Kokia mamytė, toks ir sūnelis....

Žygizmundai Ukraina uber alles. Ar ne laikas tamstai Maldeikienei ir dar keletui proto žaibu psichiatrinėje...

psichas jabanas...

Čia ne prekybininkų naudai.....čia dar viena "priežastis" neatsiskaityti grynaisiais, o pereiti prie elektroninių mokėjimų. Kai...

Aplinkosaugininkai turi saugoti miškus bei gyvūnus, o ne bausti vairuotojus, kurie neišgali įsigyti naujo automobilio...