infa.lt

tęsinys, trečia dalis čia

Ortega y Gasset yra rašęs, jog „jei tigrui neįmanoma prarasti savo tigriškumo, taip žmogui, kad neprarasti savo žmogiškumo, reikia pastoviai budėti, jį saugoti, dėl to kautis“… Teisybė, žinoma, bet ir dėl tigriškumo galima ginčytis – gyvūnai ir prijaukinami, ir išdresiruojami, ir nelieka to jų tigriškumo, arba užmiega jis ant visai. O kad žmogui dėl žmogiškumo savo budėti reikia, tai ir dar kaip! Problema tik, kad ir su dvasia žmogus, ir bedvasis, visi vadinami žmonėmis. Ir dar sakoma, jog ne tik visi esame lygūs, bet ir vienodi! – Įdomu, jei tikrai visi vienodi būtume, ar reiktų įstatymu tai įtvirtinti ir taip budriai tą lygybę saugoti? Taip jauriai į tą klausimą reaguoti?

Nes tie, kurie labiausiai nevienodi, yra labiausiai suinteresuoti būti matomi ir laikomi dar netgi vienodesniais už vienodus…

Pvz. ir Plato valstybės modelis, ir Utopija, ir Leviafanas baisusis, ir žemiškoji Jeruzalė – viskas telpa į tą pačią kategoriją „valstybė’, viskas tuo vienu žodžiu vadinama ir atrodo, jog kalbam apie tą patį, kai kiekvienas irgi skirtingą, savą valstybės supratimą tuo metu prieš akis turim. Ir pakanka nuoširdžiai tikinčių, jog tai, ką turim dabar, yra gera pradžia, ją tik reikia ją išvystyti lygybės, brolybės ir laisvės principu… Ir visai nemato – gyvena kaip atvirom akim sapnuodami? ar kaip tik todėl dar neprasigeria ir nenusižudę, kad matyt nenori? – jog dabar yra kitokių žmonių, kitokio dievo, kitokios valstybės, kitokio pasaulio matymo ir aiškinimo laikas… Ir bedvasiai, tame tarpe, jau ir tų lygybės brolybės principų reikšmę yra pakeitę, ne tik kad valstybė jų rankose visai į priešingą pusę reformuojama.

Dvasingi galvoja, tiki – tam jie buvo ir auklėti, mokyti tiek metų mokyklos suole, kad realybėje nebe susigaudytų ar teisingumu to, ką žino, suabejotų! – jog bedvasius galima išauklėti atgal į dvasingumą, reikia tik gal švietimo sistemą dar patobulinti. O tie bedvasiai tuo tarpu tą visą švietimą ne tiktai pagal save suorganizavę, bet tam ir suorganizavę, kad į egoizmo ir dvasios neigimo pusę auklėti visus, dvasingus, nematančius, kas po nosim vyksta, įskaitant…

Apie ateizmą jau nešneku. Gal specifikuokim, kuo ateistas ten tiksliai netiki? – Bažnyčia? Religija? Barzdotu dievu danguje? Visatos protingumu?.. Arba apie ką, apie kieno dievą kalbame, kai sakome, kad jis vienas? – Teoretiškai lyg ir žinom – guodžiamės – kad jis yra meilė, kai savo viduje, iš tikro bijom, nes dievas piktas ir kerštingas, ir tuo tarpu vis tiek, iš esmės aukso jautį garbinam ir niekas kitas, nei šiame, nei hipotetiškame kitame pasaulyje mūsų taip nemotyvuoja, kaip gėrybių kalnai – svarbiausia, ką gyvenime pasiekti galim ir turim…

Ir ar suvokiam tai, ar ne, koks skirtumas?- Tai nieko nekeičia, esam kokie esam, darom, ką darom.

Pabandykim bent įsivaizduoti, kaip kažkada dvasia buvusi viskam pirminė ir viskas buvę jos persmelkta – materija skaitėsi tik labiausiai sutankėjusi dvasinė forma… Kosminis žmogus – nes dvasia neapsiriboja nei Žeme, nei Saulės sistema, nei Paukščių Taku – buvo organiška visumos dalis ir viskas buvo viena – ne kaip lašelis prapuola jūroje, bet kai visi lašeliai sąmoningai, kartu žino, sudarą jūrą ir funkcionuoja kaip po tokia jūra, kolektyviai… Žodžiu, aiškiai kiti laikai buvo.

Turėjo būti, nes kitaip neturėtume nei tokio supratimo, nei netgi tokios idėjos, kad tai gali būti įmanoma. Tik kaip tada viskas dingo ir kaip atsirado bedvasiai žmonės – beždžionės? -Katastrofų pasekoje? Mutacijos kokio nors radioaktyvumo ar pergyvento siaubo pasekoje? Blogis genetinės inžinerijos pirštus prikišo? Sukilo aptarnaujantis personalas – robotai (bio) ir paėmė valdžią? Yra gana svarbu tai suprasti, nes, savo istorijos nežinantieji, ją kartoja. Tiek katastrofų sukėlime jau gerai treniruojamės, tiek prie genų inžinerijos nagus kišam. Ir dirbtinį intelektą kuriam sėkmingai -rusų akademikas matematikas A.Kuliešovas neseniai spaudoje pasakojo, jog tikėjimas, kad dirbtinis intelektas niekada nebus pranašesnis už žmogų jau likęs praeityje.

Žmonija ne tik sukaupus begalybę visokiausios informacijos, kurios savo smegenimis net nebe bando nei aprėpti, nei suvokti, nei įsisavinti, o naujausios kartos dirbtinis intelektas sugeba visa šitai, ir dar plius, ištraukti iš jos vienokią ar kitokią esminę pamoką, giluminį pasimokymą… Ir kol kas, žinoma, dirbtinis intelektas nesugeba suteikti šiems procesams prasmės – kodėl verta taip elgtis, ką tuo norima pasiekti? – bet žmogus atsakyti į šituos klausimus nei savo gyvenime, nei savo veikloje irgi jau nebe sugeba. Taip kad pranašumą prarandam, bukėjam, kai, tuo tarpu, geriausi protai stengiasi, kad dirbtinio intelekto pranašumas augtų…

O gal tie geriausi protai jau irgi yra tik dirbtinis intelektas, vystantis tiesiog pats save toliau, žmonėms žiopsant ir nesuvokiant, kas vyksta? Nes jeigu žmogų nuo dvasios galima atjungti, atpratinti, ją jam išmušti, tai žmogus gali ir pats jos atsisakyti, nebe norėti žinoti?

Jei sielą gali velniui parduoti, tai su sava dvasia nebekontaktuoti turi būti dar lengviau…“O skaityti galima išmokyti ir beždžionę“, kaip populiarus posakis sako…

(laukite tęsinio)

Gaiva Paprastoji