infa.lt

Dangerutis – padėjęs pamatus Lietuvos valstybei

Dangerutis – padėjęs pamatus Lietuvos valstybei

rugsėjo 17
01:01 2018

Klausat manu senu dziesmu, Senu laiku notikumu, Ka mileja leisu zemi Leisu lielkungs Dangerutis.
Rainis, «Daugava»

(Klausykite mano senovinės giesmės. Apie seniai praėjusių laikų nutikimus. Kaip mylėjo lietuvių žemę Lietuvos kunigaikštis Dangerutis.)

din vater was ein kunic gro?, bie den ziten sinen geno? mochte man nicht vinden…
(Tavo tėvas buvo didis karalius. Mūsų laikais jam lygaus rasti neįmanoma…)
Rimuota Livonijos kronika.
Eilės 6383—6385

Antrą Kristaus gimimo (Kalėdų) dieną Rygoje tvyrojo nerimastingo laukimo atmosfera. Miestiečiai jau žinojo, kad pas vyskupą ant suplukusių arklių atšuoliavo pasiuntiniai nuo lyvių(?). Žaibiškai pasklido žinia apie lietuvių kariuomenės įsiveržimą į Livoniją. Žmonės pabiro į gatves. Vakarop į Rygą atvyko ir kiti nuvargę žygūnai iš lyvių žemių. Miestiečiai apstodavo juos, bandydami sužinoti daugiau apie tai, kas įvyko. Bet pasiuntiniai tylomis jų nusikratydavo ir skubėjo į vyskupo Alberto rezidenciją.

Trumpa žiemos diena ėjo į pabaigą. Leidosi prietemos. Už langų stūgavo žvarbus vėjas. Bekraštė sniego danga padengė visą vietovę aplink miesto sienas. Dauguva (Daugava) snaudė po storu ledo sluoksniu. Vyskupo menėse buvo uždegtos žvakės ir fakelai. Pats vyskupas sėdėjo krėsle ir tylomis klausėsi. Aplink jį susibūrė žinomi miestiečiai, pirkliai turtinga apranga, riterių-piligrimų vadovai, o taip pat Venno(!) kalavijuočių ordino magistras. Virpančioje šviesoje jų figūrų šešėliai pustamsiame kambaryje įgydavo groteskiškus ir grėsmingus kontūrus.

Viduryje stovėjo aukštas šviesiaplaukis žmogus apsirengęs šiltu kaftanu – vieno iš lyvių(?) seniūnų, kurio valdos buvo ant Gaujos krantų, pasiuntinys. Jis pasakojo apie tai, kas vyskupui jau buvo žinoma. Didelė lietuvių kariuomenė, prieš pačias Kalėdas visą naktį kėlėsi per plačią, sukaustytą ledo Dauguvą(Daugavą). Ankstų rytą priešo raiteliai, kaip lava pasklido po apylinkes, užgriuvę miegančias gyvenvietes visai netikėtai. Daug lyvių buvo užmušta, o dar daugiau paimta į nelaisvę.

— Dabar lietuviai išeina atgal su grobiu, nusiaubę mūsų sritis, nuniokoję Dievo bažnyčią – baigė žygūnas.

Vyskupas kreipėsi į susirinkusius:

— Visi girdėjote kokią negirdėtą piktadarybę įvykdė kryžiaus priešai. Baisią žalą jie atnešė mūsų bažnyčiai. Negalima palikt nenubaustais jų nusikaltimų. Jūs visi, kaip vienas turite stoti siena už Dievo namus ir išlaisvinti bažnyčią nuo priešų! Visiems, kas eis į šį žygį, bus dovanotas nuodėmių atleidimas.

Susirinkusieji, taip pat pasipiktinę dėl lietuvių antpuolio, pažadėjo nedelsdami ruoštis mūšiui.

Vyskupas Albertas, kreipdamasis į savo sekretorių pratarė:

— Rašyk gromatas mūsų pavaldiniams lyviams ir letams(latgaliams), – tegu prisijungia prie mūsų rinktinės. Ir nedelsk! Žygūnai turi išvykti tuojau pat! Taip, dar reikia pridėti, kad kiekvienas, kas neis ir neprisijungs prie krikščionių kariuomenės – mokės tris markes baudos.

Bendras kariūnų susibūrimas buvo numatytas Lenevardeno pilyje. Pilis buvo gerokai aukščiau žiūrint pagal Dauguvos srovę, ir būtent čia kryžiuočių vadai tikėjosi užklupti priešą, nes lietuviai, vedantys su savimi daugybę belaisvių ir gyvulių bandų, judėjo labai lėtai. Lenevardene buvo pilna riterių-piligrimų, daug kur matėsi balti kalavijuočių apsiaustai, ant kurių pečių ryškiai švietė kryžiaus ir kalavijo atvaizdai. Atvyko ir krikštytų lyvių bei latgalių su savais kunigaikščiais, būriai. Jėga susikaupė tikrai nemaža. Visi laukė žinių. Galų gale, vėlų, žvarbų vakarą į pili atšuoliavo ordino žvalgai ir pranešė, kad lietuviai su visu grobiu ir belaisviais randasi jau visai netoli pilies.

Ant viso apsnigto krašto nusileido melsva naktis. Ilga rogių vora nusidriekė plačios upės ledu į nematomą žiemos tamsoje krantą. Ten buvo sėlių, lietuvių sąjungininkų žemės. Selpilės(Selpils) pilyje kariai gaus poilsį ir apsaugą, prieš tai, kai pajudėti į gimtuosius kraštus. Jau keletą valandų vyko persikėlimas. Raiteliai su fakelais žymėjo kariuomenei kelia. Už rogių tempėsi paniurusių belaisvių virtinės, kurių kojos grimzdo giliame sniege. Raiteliai juos ragino savo ilgomis ietimis.

Nuo Livonijos kranto persikėlimą stebėjo raitelių grupė, virš kurios plėvesavo kunigaikščio vėliava. Tamsūs raitelių siluetai išsiskyrė baltame lygumos, apšviestos vaiduokliškos mėnulio šviesos, fone. Lyg juodos uolos išsiskyrė miško salelės, o vėjas tolumoje kaukė didelės giraitės, beveik siekiančios Lenevardeno pilį, medžių šakose.

Stotingas vieno iš karių žirgas išsiskyrė turtinga apdaila, išgražinta aukso plokštelėmis. Karys odiniais šarvais, nusagstytais bronzinėmis plokštelėmis ir siaurėjančiu į viršų šalmu, tvirtai sėdėjo balne, padėjęs vieną ranką ant ilgo kalavijo, įdėto į odinę makštį, rankenos. Nuo jo pečių žemyn leidosi ilgas, apsiūtas kailiu apsiaustas. Vienas iš stovėjusių arčiau raitelių kreipėsi į karį:

— Kunigaikšti, greitai mes persikelsime į tą krantą. Dievai mums palankūs. Livoniečiai iki šiol neprabudo. Sėkmingas žygis!
Kunigaikštis šyptelėjo pro ūsus:
— Daug tu supranti! Jų žvalgai tikrai seka paskui mus. Bet mes – ne baikštūs vagys! Aš atėjau keršyti išdavikams! Tegu stoja į atvirą kovą, bet tik ten, kur bus patogu mums. Paskui mane!

Ir kunigaikštis pasileido šuoliais išilgai apsnigto kranto link vokiečių pilies. Paskui jį į tamsą nusekė likusieji apšviesdami kelią fakelais. Tuo metu, paskutiniosios lietuvių kolonos rogės jau leidosi ant Dauguvos ledo palikdamos Livonijos teritoriją.

Lietuvių raitelių grupė su fakelais atlėkė prie pačių Lenevardeno vartų. Pilyje buvo tylu. Vienas iš raitelių įsibėgėjęs smogė ieties rankena į storus apkaustytus vartus. Kažkur iš viršaus, iš tamsos pasigirdo balsas, klausiantis vokiškai:
— Kas atvyko?
— Kas pas jus vyresnysis? Kur renkasi krikščionių kariuomenė? — taip pat vokiškai paklausė iš grupės.

Nematomas balsas iš bokšto virš vartų atsakė, kad būtent ji – sargybos pilyje vyresnysis, o kariuomenė renkasi kaip tik čia – pilyje. Tada kunigaikštis riktelėjo:

„Eik, pranešk krikščionims, kurie prieš dvejus metus, kaip sapne išmušė mano kariuomenę, grįžtančią iš Estijos, kad dabar, jie ir mane ir mano žmones ras nemiegančius bei pasiruošusius“.

Iškart paskui kunigaikštį šiuos žodžius garsiai išrėkė kunigaikščio raitelis, kalbėjęs vokiškai. Atsaku į šį iššūkį buvo tyla. Kunigaikštis pasuko arklį ir sušvilpęs pasileido šalin nuo Lenevardeno. Raiteliai su šūksniais nusekė paskui. Dar ilgai Lenevardeno sargyba matė tolstančias fakelų šviesas.

Kas gi buvo šis lietuvių kunigaikštis, atkeliavęs keršyti livoniečiams, kurio vardas neminimas kronikose? Pabandykime tai išsiaiškinti.

* * *
Šias eilutes iš kunigaikščio Treniotos kalbos skirtos karaliui Mindaugui, galima sutikti praktiškai bet kuriame istoriniame veikale apie Lietuvos priešistorę, kaip įrodymą, kad lietuvių valstybingumas kilo dar XIII a. pradžioje. Kuo gi buvo vardu kunigaikštis apdainuotas šioje trumpoje odėje ir kodėl jo asmenybė buvo tokia svarbi 1261 metais žemaičiams, jau aštuntus metus kariaujantiems prieš ordiną? Apie amžiaus pradžios lietuvių kunigaikščius duomenų šaltiniai labai skurdūs. Iš Henriko Kronikos mes žinome tik Dangeručio, kaip „vieno iš galingųjų lietuvių“ ir rusų-latgalių Jersikos kunigaikščio Vsevolodo(Visvaldis) uošvio, vardą. Kiek galingas buvo šis kunigaikštis matosi iš to, kad Jersikos ir Lietuvos sąjunga, praktiškai viso nurodomo periodo metu, sudarė pastarosios išorinės politikos pagrindą.

Neabejotina, kad prieš mus didysis lietuvių kunigaikštis, „vyriausias“ tarp kitų kunigaikščių. Pirmą kartą Latvijos Henrikas užsimena apie jį 1208 m. Bet galima užtikrintai pasakyti, kad jis lietuvių soste sėdėjo jau 1203 m., kai Jersikos Vsevolodas(Visvaldis) atvedė lietuvių kariuomenę prieš Rygą. Apie tai, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis atėjo į valdžią galima daryt tik prielaidas.

XIII amžiaus pradžia. Jau paskelbtas Kryžiaus žygis į Pabaltijį. Vokiečiai bando įsitvirtinti Livonijoje, statosi pilis, atveda pirmuosius piligrimus už nuodėmių atleidimą. Tik ką, apgaule puotos metu sučiupti lyvių kunigaikščiai priversti vyskupui Albertui duoti taikos sutarties, iš esmės paverčiančios juos vasalais, įkaitus. O 1201 metais iškart dvi pasiuntinybės iš pagonių kraštų aplankė Rygą ir sudarė su vyskupu taiką. Kas pastūmėjo į tai kuršių valdovus – suprantama. Prekybinė Žiemgalos blokada padarė jiems gerokai didesnį įspūdį nei teutonų kalavijai. Bet kodėl taiką sudaro lietuviai? Blokados iš Romos pusės jie nebijo, jų prekyba pagrindinai orientuota į pravoslavų valstybes – Polocką, Galicijos Rusią, ir toliau į pietus, į Balkanų šalis ir Bizantiją. Atsakymas jau sekančioje Henriko Kronikos eilutėje. Po taikos sudarymo lietuviai „sekančią žiemą , nusileidę žemyn pagal Dviną su didele kariuomene pasuko į Semigaliją“. Taip, taika buvo sudaryta prieš bendrą priešą – žiemgalius, ir čia Lietuva nedelsė pasinaudoti tos taikos vaisiais. Bet šios pirmosios lietuvių kunigaikščių politinės iniciatyvos finalas pasirodė netikėtas: „Išgirdę, dar iki įžengimo tenai, kad Polocko karalius su kariuomene eina prieš Lietuvą, jie pamiršo semigalus ir paskubomis patraukė atgal“.

Už ką gi lietuviai su džiaugsmu patraukę į žygį prieš Polocko kunigaikštystės amžinus priešus, gauna smūgį į nugarą nuo savo senjoro? Tokios įvykių eigos priežastimi galėjo būti tik metropolijos reakcija į taiką su Ryga.

Polocko Vladimiras jau tada buvo nepatenkintas per daug glaudžiais savo vasalų kontaktais su pasirodžiusiais Dvinos žiotyse vokiečiais. Ir nors taikos sutartis iš esmės nekėlė grėsmės vokiečių įsiveržimui į Lietuvą, tačiau nesuderinta su Polocku politinė iniciatyva buvo nedelsiant nubausta. Didysis Polocko kunigaikštis matyt turėjo tikslą ne tiesiog kalaviju ir ugnimi nubausti neprotingus vasalus, o pakeisti soste „vyriausiąjį“ kunigaikštį, sutarties iniciatorių, kaip vėliau tai įvyko su Kaupo. O tai reiškia, kad mes galime su didesne tikimybe pasakyti, kad Dangerutis užėmė lietuvių sostą 1202 metais. Vladimiro pasirinkimas nesunkiai paaiškinamas. Dangeručio giminystė su Jersikos kunigaikščiu teikė Vladimirui garantiją , kad jis nepasuks Kaupo pėdomis nusilenkti Rygos vyskupui.

Ir Polocko kunigaikštis neapsiriko. Lietuvių kunigaikščiai viso jo valdymo metu liko ištikimi priesaikai, duotai jo pirmtakams Rogvoložičiams( Рогволожичам) ir nesutaikomais vokiečių riterių priešais. Dangeručio pagoniškoji Lietuva lieka su Polocku net tada, kai jį išduoda pravoslavas Rogvoložičius Viačko(Рогволожич Вячко), net tada, kai Polocko kunigaikštis kentėdamas vieną politinį pralaimėjimą po kito, siekė laikinų paliaubų, norėdamas išsaugoti nors mažą dalį iš to, ką jis valdė Pabaltijyje. Kaip gi taip įvyko, kad karinė iniciatyva regione faktiškai atiteko į rankas kunigaikščiui, neturinčiam ten jokių asmeninių interesų, o tik vykdžiusio sąjungininkų prievoles pagal principą „Tarnyba mainais į grobį“?

1203 metais, Polocko Vladimiras pradėjo atvirą karą su vokiečiais, į kurį tuojau pat įsijungė ir jo vasalai. Kol pats didysis kunigaikštis laikė apgulės Golmą, „Gercike (Jersika) karalius kartu su lietuviais užėjęs prie Rygos nuvarė miestiečių gyvulius“. Latvijos Henrikas pažymi, kad pagrindinę smogiamąją jėgą kunigaikščio Vsevolodo(Visvaldžio) pulkuose, jau tada sudarė lietuviai. Tarp Jersikos ir Lietuvos jau susidarė tvirta karinė sąjunga, paremta dinastine santuoka – saitais, kurie viduramžiais buvo tvirtesnis už bet kokias sutartis ir priesaikas.

Po metų – naujas lietuvių žygis į Rygą, šįkart sąjungoje su Askrade lyviais (ištikimais Polockui) pasibaigęs Senojo kalno mūšiu. Pats Polocko kunigaikštis jau nebedalyvauja kare, pagrindinė jo našta tenka lietuviškajai pusei. Mūšis prie Senojo Kalno baigėsi“lygiosiomis“: kariuomenės išsiskyrė pavargusios kautis., tačiau nuvaryti gyvuliai rygiečiams buvo grąžinti. Kadangi lietuviai pralaimėjimo nepatyrė, reiškia grąžinti miestiečiams jų nuosavybę jie galėjo tik pagal kažkokį susitarimą. Apie tai, kokios buvo to susitarimo sąlygos galima spręsti pagal vėliau sekusius įvykius.

Ankstyvą 1205 metų pavasarį lietuvių kunigaikščio kariuomenė padaro žygį į Estiją. Henriko Kronika taip aprašo šio žygio pradžią: „kai jie ėjo pagal Dviną žemyn pro Rygos miestą, vienas iš jų, galingas ir turtingas žmogus, vardu Svelgate, kartu su bendražygiais pasuko link miesto. Tarpe tų, kurie su taika išėjo iš miesto jų pasitikti buvo miestietis vardu Martinas, kuris pavaišino jį medaus gėrimu“. Beveik nelieka abejonių, kad lietuvių kariuomenei vadovavo pats Dangerutis. Ne kartą paminėtas Henriko Kronikoje Svelgate(Žvelgaitis) galėjo būti tik vienas iš karo vadų, o ne kariuomenės vadas, kitaip ji nebūtų nuėjusi be jo toliau, kol jis bendravo su rygiečiais. Lietuvių skaičius (apie 2 tūkstančius raitelių) nurodo į tai, kad prieš mus visa didžiojo Lietuvos kunigaikščio raitija, ir kad niekas, išskyrus „vyriausiąjį“ kunigaikštį jai vadovauti negalėjo. Tokie buvo tos epochos įstatymai. Tačiau grįžkime prie paties žygio.

Atkreipia dėmesį abiejų pusių elgesys. Lietuviai be baimės eina pro Rygą, o rygiečiai išeina juos pasitikti „su taika“. Ir tai po dviejų metų karo! Žemiau sakoma, kad pas lietuvius taika ir su lyviais iš Turaidos, tuo metu vadovaujamiems jau ne Kaupo, o Polocko Vladimiro statytinio – Ako. Bet vargu ar rygiečiai ėjo ant naujų, nelabai draugiškų jiems lyvių valdytojų pavadėlio – jie turėjo turėti savo susitarimus, kurie būtų sudaryti tik pagal Senojo Kalno mūšio baigties išdavas. Lietuviai grąžino rygiečiams gyvulius mainais į laisvą kariuomenės praėjimą pro Dvinos žiotis į Estiją. Todėl kunigaikštis ramiai veda savo raitiją per Livoniją ir siunčia, kaip ir priklauso pagal tradicijas pasiuntinius prie Rygos vartų, abipusiam taikingų ketinimų patvirtinimui.

Kruvina atomazga įvyko lietuvių kariuomenei vykstant atgal. Kol Dangerutis kariavo Estijoje, į situaciją netikėtai įsiterpė Rygos vyskupo sąjungininkas kunigaikštis Viesturs, apkaltinęs rygiečius sulaužius įsipareigojimus. Jis įkalba juos atakuoti lietuvius, net duoda jiems įkaitus, demonstruodamas pasiruošimą paruošti mūšiui savo karius. Prie viso to kronikos autorius aiškiai pasistengė lanku apeiti slidų momentą, kai rygiečiai sulaužė taikos pažadus duotus Dangeručiui. Visaip pabrėžiama, kad jie nenorėjo pradėti konflikto, kad visa kaltė tenka Viesturso įkalbinėjimams ir lietuvių karo vado Žvelgaičio elgesiui, neva įkalbinėjusio bendražygius grįžtant užpulti Rygą.

Žinoma, kad ne žiemgalių kunigaikščio įkalbinėjimai, o didelis grobis, užgrobtas lietuvių kariuomenės Estijoje, tapo pagrindiniu motyvu riteriams, perbraukusiems savo žodžius apie taikius ketinimus. Iš tiesų, medus paduotas Martino karo vadui Žvelgaičiui prie Rygos vartų pasirodė apnuodytas. Pakeliui į Ikškilę prie Rodenpois(šiandien Ropaži Latvijoje) gyvenvietės vokiečių-žemgalių kariuomenė paruošė lietuviams pasalą ir juos užpuolė.

Iš aprašymo matosi, kad jokio mūšio faktiškai ir nebuvo. Lietuviai visiškai nelaukė puolimo. Kariuomenė ne tik neužėmė mūšio pozicijų, bet ir apskritai dauguma karių tiesiog žuvo nespėję sėsti ant žirgų ir paimti ginklų į rankas. Kad nuimti nuo Žvelgaičio ir jo bendražygių kaltinimą apie pasiruošimą pulti Rygą užtenka vienintelės detalės: Dangeručio karo vadas buvo užmuštas sėdintis ne ant žirgo, o rogėse. Nieko daugiau pulti jis neplanavo. Žygis buvo baigtas, lietuvių kariai ėjo jau sudėję sunkias ietis, kardus, kirvius ir šarvus į roges kartu su karo grobiu, kaip būtų ėję per savo žemę. Matomai jie iki paskutinės minutės, priešingai kronikininko tvirtinimui, nenujautė suruoštos pasalos, kitu atveju karo vadas nebūtų likęs rogėse anei sekundei.

Pats lietuvių kunigaikštis vėliau prisimindavo, kad prie Rodenpois’o jo kariuomenę „išmušė, kaip sapne“.

Besidžiaugdami taip lengvai įgytu grobiu ir tuo, kad pavyko užmušti daugybę pagonių (nepagailėjo ir belaisvių estų), riteriai dar nesuprato, kokį mirtiną priešą įsigijo šį nelaimingą Lietuvai pavasarį, kai penkiasdešimt jaunų lietuvių našlių iš širdgėlos baigė savo gyvenimus savižudybe. Šios žudynės prie Rodenpois’o faktiškai tapo tikro konflikto tarp lietuvių ir vokiečių pradžia, kuriame Dangerutis jau veikia savo vardu, o ne tik, kaip Polocko Vladimiro vasalas. Nuo šiol jis turi ir asmeninį motyvą – kerštą.

1207 metais situacija Livonijoje pasikeitė Polocko nenaudai. Vieną po kitos jis praranda savo pasienių ribas. Pradžioje Livonija, vėliau Koknesė. Ir Dangeručio sąjunga su Jersikos Vsevolodu (Visvaldžiu) tampa Vladimirui svarbiausiu dalyku. Lietuvių pulkai tampa pagrindine smogiamąja jėga, o Jersikos kunigaikštystė – placdarmu puolimams. Po nesėkmės Turaidoje Vladimiras veikia įprastais būdais: ant atsikračiusio jo valdžios krašto „užleidžiama“ lietuvių kariauna.

Šio žygio aprašymas parodo, kaip pasikeitė Lietuvos pozicija po Rodenpois’o. Atvykusią į Livoniją kariuomenę aiškiai domina ne tik ir ne tiek grobis, kaip tai būdavo anksčiau. Lietuvių kunigaikštis laukia mūšio, jis tuština vyskupo valdas tol, kol vokiečiai nesurenka kariaunos. O toliau veikia lengvai pažįstama riterių kodekso maniera, reikalaujančia oficialaus iššūkio priešininkui, kviečiant jį mūšiui: «Kariuomenės vadas su savo palydovais prijojo arčiau pilies, iškvietė vyriausiąjį sargybos vadą, paklausė kur renkasi krikščionys ir riktelėjo: „Eik, pranešk krikščionims, kurie prieš dvejus metus, kaip sapne išmušė mano kariuomenę, grįžtančią iš Estijos, kad dabar jie ir mane, ir mano žmones ras nemiegančius bei pasiruošusius“.

Stebėtina, kad Latvijos Henrikas aprašyme išsaugojo šią detalę, vėl priminusią, iš riteriškos garbės pozicijų žvelgiant, abejotiną vokiečių elgesį prie Rodenpois’o. Dangerutis ( o jis aiškiai vadovauja ir šiai kampanijai) čia pasirodo visiškai nelauktoje pagonių valdovams šviesoje. Prieš mus ne eilinis plėšikas, atėjęs grobio, ir net ne Polocko Vladimiro ar Jersikos Vsevolodo vasalas, o garbingas karys, kunigaikštis, pilnas troškimo atkeršyti už išdavystę. Ir patį mūši Henriko Kronika, visada iš aukšto aprašanti pagones tautas, staiga keletu eilučių aprašo, kaip tikrą mūšį tarp lygių, atiduodama pagarbos duoklę priešininkui atitinkamai su riterių epochos tradicijomis:

«Lietuviai lenkiantys kitas tautas greitumu ir žiaurumu, žadėję budrumą laukdami mūšio, kovėsi ilgai ir drąsiai».

Buvo matyti, kad nelengvą pergalę iškovojo riteriai tame mūšyje. Lietuviai po ilgo ir kruvino mūšio bėgo, palikę jiems mūšio lauką ir grobį. Jų laikas tada dar nebuvo atėjęs, bet pradžia buvo padėta. Gali būti, kad tada prie Askrade kryžiuočiai suprato, kad galbūt veltui pasidavė lengvo grobio vilionėms ir Viesturs įkalbinėjimams.

Lietuvių pralaimėjimas prie Askrade tuojau pat atsiliepė jų siuzereno padėčiai Pabaltijyje. Pradžioje Polockas prarado Selonijos kontrolę, pilys kurioje buvo prižiūrimos taip pat ir lietuvių garnizonų. Tais pačiais 1207 metais, po ilgos, savo pagrindinės pilies Selpils apsiausties, sėliai pripažino priklausomybę nuo Rygos. Praktiškai tuo pačiu metu krito Koknes. O po metų nerimstantis Viesturs’as vėl pakvietė rygiečius į žygį prieš Lietuvą. Pagal Henriko Kronikos liudijimą, vokiečiai aiškiai nenorėjo susidurti su tokiu pavojingu priešininku jo paties žemėse. Pergalė prie Askarde davėsi jiems su dideliu vargu. Kronika sako, kad jie

„esant Rygoje mažai žmonių atsakė jam (Viesturs’ui) pagalbą ir visaip prieštaravo prieš karą su lietuviais šiuo metu“. Bet vėliau „nusileidę jo atkakliems prašymams ir užsispyrusiai drąsai žmonių, susirinkusių eiti su juo, nutarė nedrausti jiems kariauti, atvirkščiai – paleisti juos į mūšį su palaiminimu, kad negrėstų pavojus bent jau sieloms. Ir taip, pasiuntė su Vestgardu apie penkiasdešimt ar truputį daugiau riterių ir balistų specialistų, o taip pat daugelį brolių kristaus riterių.“

Šioje trumpoje frazėje Latvijos Henrikas galima sakyti prasitarė. Penkiasdešimt riterių iečių tuo metu buvo ne smulkus būrys, o pakankamai stambus kariuomenės dalinys (toks pats pagal skaičių riterių būrys buvo išstatytas mūšyje ant Čiudo ežero), o jo sudėtyje esant balistarijams (balistų specialistams), kalba apie tai, kad vokiečiai ketino šturmuoti pilis, o ne šiaip plėšti gyvenvietes. Minimu atveju nuoroda į neskaitlingą būrį ir karo operacijos mažareikšmiškumą nepasitvirtina jo paties duomenimis, o išsakoma tik norint sumažinti neigiamą įspūdį po vokiečių pralaimėjimo. Viskas rodo, kad kampanija buvo paruošta ir siekė toli einančių tikslų.

Bet lietuvių žvalgyba dirbo be priekaištų. Atėjusi kariauna kaimus rado tuščius. Negavę jokio grobio žiemgaliai nuskubėjo atgal supratę, kad jų jau laukė ir vietoj neginkluotų kaimiečių kažkur netoliese randasi nesnaudžiantys Dangeručio kariai. Ir jie neapsiriko: neužilgo kariauna buvo apsupta ir pilnai sunaikinta. Žiemgaliai leidosi bėgti matomai anksčiau, nei lietuviai spėjo sutraukti apsupties kilpą, beveik visi broliai iš pasiųsto su jais pulko buvo užmušti arba papuolė į nelaisvę. «Ant kalno užgrojo rygiečių arfa, ir jų daina tapo ašarų giesme», — praneša mums Kronika, atverdama tuo pačiu tikrąjį nesėkmės mastą.

Dangerutis pilnai atsiskaitė už Rodenpois’ą. Kryžiuočiai vėl suprato, kad susidūrė su pagarbos vertu priešininku, o prie viso to, pabėgus Viesturs’o kariaunai, susvyravo tikėjimas vokiečių-žiemgalių sąjungos tvirtumu. Atsakomąjį lietuvių antpuolį, įvykdytą dar tais pačiais metais, žiemgaliai atremia jau vieni, nors iš atimto grobio dalis buvo pasiųsta, kaip dovana sąjungininkams, matomai tarpusavio pasitikėjimo atstatymui.

Taikos sutarties tarp Polocko Vladimiro ir Rygos pasirašymas 1210 metais, tampa persilaužimo momentu tarp Polocko „konfederacijos“ narių. Lietuvos kunigaikštis buvo priverstas pripažinti senjoro pasirašytą taikos susitarimą, bet jis aiškiai nebuvo jam priimtinas. Pagal įprastą tiems laikams diplomatinę praktiką taika būdavo pasirašoma konkrečiam laikotarpiui. Polocko ir Rygos sutartis matomai buvo pasirašyta dvejiems metams, o 1212 metais turėjo būti patvirtinta vėl. Latvijos Henrikas užsiėmęs Rygos vyskupijos reikalais, suprantama nežinojo tiksliai, kas vyko Polocko „konfederacijos“ viduje prieš šį patvirtinimą. Tik jo duomenų kruopelytės leidžia spėti, kad Dangerutis ryžosi griežtam konfliktui su siuzerenu. Ginčas dėl taikos atnaujinimo gavosi toks įtemptas, kad Polocko delegacija, saugodamasi lietuvių užpuolimo į derybas Jersikoje atvyko visa šarvuota.

Bet polockiečiai veltui saugojosi lietuvių pasalų Dvinos kelyje. Kartą davęs vasalo priesaiką pagonių riteris liko jai ištikimas iki galo. Vėl nusileidęs Vladimiro reikalavimui, jis visgi nepraleido progos pademonstruoti savo protestą, formaliai nesulaužydamas paliaubų. Tais pačiais 1212 metais Kronika praneša:

Tuo metu atėjo lietuviai į Kukenois ir paprašė juos praleisti pas estus. Ir duota buvo jiems taika ir leistas praėjimas pas dar neatverstus į tikrąjį tikėjimą estus

Nežiūrint į tai, kas buvo žadėta, lietuviai nuniokojo Sakkalu sritį, pavaldžią Rygos vyskupui. Po to, atsimindami apie Rodenpois’ą, jie grįžta atgal kitu keliu, o atsakydami į vokiečių pasipiktinimą tvirtina, kad estai net paklusę Rygai vis tiek yra nepatikimi. Kaip bebūtų keista, bet vokiečių pusę toks atsakymas patenkino. Jie suprato, kad jokios paliaubos su Vladimiru neprivers Dangeručio pamiršti Rodenpois’o, ir pirmas neatsargus žingsnis susprogdins įtemptą situaciją. Bet šis žingsnis visgi buvo padarytas, tiesa ne vyskupo Alberto, o kalavijuočių, ir jis atvedė prie tragiškos pirmojo didžiojo Lietuvos karaliaus žūties.

Bet pradžioje reikia išsiaiškinti, iš pirmo žvilgsnio netikėtą ir net kažkuria prasme mįslingą įvykį, kaip Dangeručio pasiuntiniai į Novgorodą. Ar lietuvių kunigaikštis pats buvo to iniciatoriumi? Ar visgi iniciatyva priklausė Polocko Vladimirui? Kokiu klausimu vyko derybos? Kuo jos užsibaigė? Apie tų laikų diplomatinį etiketą Henriko Kronika sako taip:

Visose šalyse, kaip žinoma egzistuoja bendras paprotys, kad pasiuntiniai pasiųsti savo ponų, patys ieškotų tų, pas ką jie siunčiami, ir ateitų pas jį, bet niekada valdovas, koks kuklus ar geras jis bebūtų neišeina pasitikti pasiuntinių iš už savo įtvirtinimų“.

Šiame etikete egzistavo ir kita taisyklė, ryšium su kuria oficialūs kunigaikščio pasiuntiniai su dovanomis kitam kunigaikščiui, galėjo būti vadovaujami paties kunigaikščio tik vienu atveju: jei tai būtų vasalo pasiuntiniai pas senjorą, arba turėjo tikslą būti pripažintu vasalu. Bet Dangeručio senjoras buvo Polocko Vladimiras ir jis aiškiai nesiruošė „laužyti šakos“. Reiškia lietuvių kunigaikštis nebuvo pasiuntinybės iniciatorius, o tik pasiuntinys. Iniciatyva priklausė Polocko kunigaikščiui.

Paneigiant susidariusią nuomonę galima pasakyti, kad sutartis sudaryta tarp Dangeručio ir Mstislavo Sėkmingojo(Мстислав Удалый) nebuvo nukreipta prieš vokiečius. Šaltinyje ji įvardinta tiesiog „taikos“. Novgorodo santykiai su Polocku nebuvo draugiški: dviejų šimtų metų politinė-karinė konkurencija, pasienio ginčai, kova dėl prekybos kelių kontrolės ir dėl įtakos Latgaloje. Vladimiras pasinaudodamas taika su vokiečiais vedė aktyvią diplomatiją, siekdamas apsaugoti savo užnugarius prieš naują karą. Esant sudėtingoms jo sąlygoms Pabaltijyje, nesutarimų su kaimyninėmis rusų žemėmis teigiamas sprendimas jam buvo būtinas.

Dangeručio pasiuntinybė savo pobūdžiu buvo kreipimusi į savo seną priešininką, panašiu į tą, kurį išsakė vienas autorius, kviesdamas Jaroslavo ir Vseslavo įpėdinius „sudėti kardus į makštis“ prieš bendrą pavojų. Bet kodėl šis kvietimas nuskambėjo iš lietuvių kunigaikščio lūpų? Nuo 80-ųjų XII amžiaus metų, lietuvių pulkai tapo aktyviais polocko-novgorodo konfliktų dalyviais, kai Polocko kunigaikščiai pagrindinai kovoja jų rankomis.

Lietuvių kunigaikščio, su taikos iniciatyvomis į Novgorodą atėjimas, teikė novgorodiečiams ypatingas garantijas, dėl lietuviškos raitijos lankymosi pabaigos jų žemėse. Henriko Kronika kalba apie Dangeručio misijos sėkmę ir sutarties pasirašymą. Bet nė viename Novgorodo šaltinyje apie šią sutartį neužsimenama, matomai dėl jos ypač trumpo galiojimo laiko. Lygiai po trijų metų Polocko politika staigiai keičiasi visose kryptyse ir visi susitarimai nustoja galioti. O dar po metų ir antras derybų dalyvis, kunigaikštis Mstislavas Sėkmingasis palieka Novgorodo sostą.

Įvykiai susiję su Dangeručio pasiuntinybe Novgorode ir Lietuvos nutraukta taikos sutartis su vokiečiais. Henriko Kronika pateikia tokia seka:

Lietuviai nesirūpindami sudaryta su teutonais taika atėjo prie Dvinos ir iškvietę nekuriuos iš Kukenos pilies metė ietį į Dviną, kaip draugystės ir taikos su teutonais, atsisakymo ženklą. Surinko didelę kariuomenę, ir persikėlę per Dviną atėjo į letų (latgalių) žemes, išplėšė jų kaimus ir daugelį išmušė; priėję Trikatują (Tricatuae) sučiupo šios srities senjorą Talivaldą(Tālivaldis) ir jo sūnų Varibule, o po to perėję Koivą (Koiva jõgi), prie Imeros užtiko žmones gyvenvietėse, dalinai juos išmušė ir staiga su visu grobiu pasuko atgal.

…Tuo pat metu Dangerutis, kunigaikščio Vsevolodo (Visvaldžio) žmonos tėvas, su didelėmis dovanomis patraukė pas Novgorodo kunigaikštį ir suderėjo su juo taikos sąjungą. Atgaliniame kelyje jis buvo sučiuptas brolių-riterių, nuvestas į Vendeną ir įmestas į kalėjimą. Ten jį laikė daugelį dienų, kol neatėjo iš Lietuvos pas jį jo draugai, o po to jis pats save pervėrė kardu

Pateiktas aprašymas iššaukia daugybę klausimų. Pirmiausia – kodėl lietuviai tokia griežta forma nutraukė taiką? Kodėl nedelsdami, iškarto po oficialaus karo paskelbimo užgriuvo latgalių kunigaikščio Talivaldo žemes, kur anksčiau niekada nedarė jokių žygių? Kaip susijęs paliaubų nutraukimas su Dangeručio pasiuntinybe  ir ar susijęs apskritai? Lietuva paskelbė karą atitinkamai viduramžių diplomatijos tradicijoms, nusiuntusi pasiuntinius į pasienio pilį ir pademonstravusi savo ketinimus apnuogintu ginklu. Tai, kad po šios viduramžių „notos“ sekė žygis į Talivaldžio sritį, kažkiek patvirtina, kad atsakomybę už taikos nutraukimą lietuviai priskyrė arba latgalių kunigaikščiui, arba kalavijuočių ordinui, kurio vasalu pastarasis buvo.

Kad paaiškinti šias keistenybes reikėtų atkreipti dėmesį į pradinę sekančio pranešimo frazę apie Dangeručio pasiuntinybę „Tuo pat metu“. Kas liečia įvykių chronologiją vienų metų laikotarpyje, tai ji Henriko Kronikoje ne visada išlaikoma. O tokia neapibrėžta nuoroda liudija apie tai, kad autorius tiksliai neatsiminė, o gal net nežinojo kokia seka vyko aprašomi įvykiai. Reiškia Dangerutį galėjo paimti į nelaisvę, kaip anksčiau, taip ir vėliau karo paskelbimo, arba jo pasiuntinybės įvykiai sutapo su paliaubų nutraukimu ir žygiu į Latgalą.

Siekiant išsiaiškinti šią seką vertėtų atkreipti dėmesį į Dangeručio paėmimo į nelaisvę aplinkybes. Iš šaltinio žinome, kad lietuvių kunigaikštį sučiupo kalavijuočiai, o tiksliau Vendeno broliai vadovaujami Bertoldo. Kas tiesiogiai rodo į tai, kad iš Novgorodo jis vyko pro jų valdas arba visai šalia jų. Greičiausiai Dangerutis traukė į Lietuvą per Jersiką ir turėjo pereiti per latgalių kraštą valdomą kalavijuočių, kur ir buvo sučiuptas. Sunku sau įsivaizduoti, kad pasiuntinai paskelbto karo sąlygomis pasirinktų kelią į tėvynę per tik ką lietuvių kariuomenės nuniokotas žemes, kurios kunigaikštis vos išvengė nelaisvės ir buvo pilnas ryžto atkeršyti. Niekas netrukdė Dangeručiui grįžti, pavyzdžiui per Polocką ar Senąja Rusą. Kitas reikalas, jei tuo metu tarp Lietuvos ir vokiečių vis dar galioja taika. Iš ko seka, kad ir pati pasiuntinybės misija, ir kunigaikščio paėmimas į nelaisvę vyko iki tol, kol buvo paskelbta Kokenos„nota“.

Bet tada karas negalėjo būti paskelbtas ir vėliau, kol Dangerutis buvo įkaitu Vendeno pilyje. Jo „draugų“ delegacijos į Vendeną atėjimas dėl išpirkos liudija apie tai, kad netgi atsižvelgiant į pilną Vendeno brolių nesiskaitymą su savo pačių įsipareigojimas, Lietuvos kunigaikštystė ruošėsi veikti diplomatijos metodais, o ne skelbti karą. Dar didesne mįsle atrodo lietuvių kunigaikščio savižudybė atvykus delegacijai. Kodėl būdamas ant išlaisvinimo slenksčio Dangerutis ryžosi šiam žingsniui? Bertoldas atsisakė priimti išpirką? Pareikalavo neišpildomų sąlygų?

Nesuprantamas ir būdas, kuriuo lietuvių kunigaikštis užbaigė savo gyvenimą. Pagal riterių tradicijas žymų belaisvį turėjo laikyti su pagarba, pritinkančia jo rangui, bet vargu ar net kunigaikštį būtų laikę kalėjime ginkluotą. Vėliau kitas lietuvių kunigaikštis – Lengvenis irgi bandė pabaigti gyvenimą nelaisvėje, bet vokiečių kronika praneša, kad jis norėjo pasikarti, kas labiau panašu į tiesą. Kur gi Dangerutis gavo kardą, kad „perverti“ save? Kas tai, kalėjimo prižiūrėtojų neapsižiūrėjimas?

Savaime siūlosi visai kitokia versija. Vendeno pilies belaisvis nepabaigė savo gyvenimo pats. Per daug jis buvo pavojingas vokiečių riteriams, kad paleisti jį iš savo rankų gyvą. O ir patys vendeniečiai sučiupę Dangerutį statė save į dviprasmišką padėtį Alberto, pasirašiusio paliaubas su Lietuva ir aiškiai nenorėjusio su ja kariauti, atžvilgiu. Matomai Bertoldas nutarė reikalingu pasielgti taip, kaip dažnai elgiasi mūsų laikais žmonių už išpirką grobikai: gavęs pinigus tiesiog įsakė užmušti belaisvį kunigaikštį. Ir kaip nereikalingą liudininką ir kaip pavojingą priešą.

Niekaip kitaip neišeina paaiškinti, kokiu būdu beginklis belaisvis užmušė save pats kardu. Ir kodėl jis tai padarė kaip tik tada, kai atvažiavo delegacija su išpirka. Šis nevykęs pranešimas buvo oficiali įvykio versija perduota Lietuvos pasiuntiniams. Po pranešimo apie kitokią savižudybę pasiuntiniai būtų pareikalavę atiduoti kūną laidoti ir mirties priežasties nuslėpti būtų paprasčiausiai neįmanoma. Vėlesni įvykiai jau lengvai susidėlioja į pateiktą chronologinę schemą.

Lietuva, atsakydama į išdavikišką savo kunigaikščio suėmimą ir nužudymą nutraukė taiką ir pirmas lietuvių kariuomenės smūgis teko kalavijuočiams ir jų latgalių vasalams, lietuvių pusės manymu kaltiems dėl Dangeručio mirties. Ir jokios Polocko sutartys jau nebegalėjo sulaikyti jo įpėdinių noro keršyti už jį. Tą suprato ir pats Polocko kunigaikštis, kas paskatino jį žingsniams kurti naują koaliciją.

Bet buvo jau vėlu. Lietuva jau stovėjo ant slenksčio tų veiksmų, kad ištrauktų iš silpstančių Polocko rankų ir karinę, ir politinę iniciatyvą regione. Visą Dangeručio valdymo dešimtmetį lietuviai laikė ant savo pečių pirmąją ir pagrindinę Polocko konfederacijos gynybos ir puolimo liniją. Galima pasakyti, kad lietuvių kunigaikštystė ant savo pečių išlaikė pagrindinę karo, kurį kariavo Polocko Vladimiras naštą.

Ji dar dažnai pralaimi mūšius prieš kryžiaus riterius, kurių karo patirtis ir karinis-techninis aprūpinimas gerokai aukštesnio lygmens. Bet sudėtos mūšiuose su rinkiniais Europos kariais aukos, buvo ne veltui. Jauna valstybė kaupė karinę ir politinę patirtį.

Savo žūties momentui Dangerutis faktiškai padarė Lietuvą jėgų, besipriešinančių vokiečių ekspansijai regione, hegemonu. Ir tai apie jį, savo karštoje kalboje prisimena kunigaikštis Treniota, kviesdamas Lietuvos karalių nutraukti taiką su ordinu.

Primena apie tragišką likimą kunigaikščio, nesibaigiančiuose karuose padėjusio lietuvių valstybės pamatus. Juk net nužudę lietuvių kunigaikštį, kalavijuočiai jau nieko nebegalėjo pakeisti. Jo barbariškai garbingas „einu ant jūsų“ ir toliau skambėjo iš lietuvių pasiuntinių, metusių į Dviną savo ietis prieš Koknesės sienas, kad atkeršyti už jo mirtį, lūpų. Jis paliko šalį su jau sukurta politine tradicija, kurios pagrindu buvo politikos atvirumas ir sąjungų tvirtumas, bei žodžio laikymasis. Nieko nepakeitė ir dviejų Dangeručio įpėdinių, žuvusių mūšiuose tais pačiais 1213 metais, mirtys. Jau po metų, lietuvių raitija, paprasčiausiai pradėjusi persikėlimą per Dviną priverčia pasitraukti teutonus iš užimtos Jersikos. Lietuviai išeina iš regiono tik po Polocko Vladimiro mirties, kardinaliu būdu apvertusios visą konfederacijos politiką. Išeina, kad vėl sugrįžti..


Sarmatas.lt

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Ar pritartumėte tam, kad homoseksualios poros galėtų tuoktis Lietuvoje?

Ar pritartumėte homoseksualų santuokoms Lietuvoje?

  • Ne (89%, 313 balsavo)
  • Taip (7%, 23 balsavo)
  • Neturiu nuomonės (4%, 14 balsavo)

Viso balsavo: 350
Pradėta - 2018 lapkričio 8 @ 14:41
Pabaiga - 2018 gruodžio 8 @ 14:41

Leidžiama ... Leidžiama ...
    Putinas, Trampas ir pasaulinė maisto katastrofa. Bloomberg 2019 m. „Pesimisto gidas“

Putinas, Trampas ir pasaulinė maisto katastrofa. Bloomberg 2019 m. „Pesimisto gidas“

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Rolandas Paksas. Po susitikimo su V.Putinu

Rolandas Paksas. Po susitikimo su V.Putinu

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas [4]

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas [4]

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Esi prieš Barnevernet praktikų taikymą Lietuvoje? – Tai tu už smurtą prieš vaikus

Esi prieš Barnevernet praktikų taikymą Lietuvoje? – Tai tu už smurtą prieš vaikus

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Tolerancija. Žmogaus kitoniškumas nėra tapatus jo vertei ir asmeninėms savybėms, už kurias turėtume jį gerbti

Tolerancija. Žmogaus kitoniškumas nėra tapatus jo vertei ir asmeninėms savybėms, už kurias turėtume jį gerbti

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Mokytojams: Mes jus palaikome, bet kur jūs buvote, kai jūsų palaikymo reikėjo kitiems?

Mokytojams: Mes jus palaikome, bet kur jūs buvote, kai jūsų palaikymo reikėjo kitiems?

atsiliepimų 5 Skaityti visą įrašą
    Korupcijos tvaikas virš universitetų nesisklaido, virš valstybės taip pat

Korupcijos tvaikas virš universitetų nesisklaido, virš valstybės taip pat

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Ar vaikai vertina savo tėvus kaip smurtautojus? – Ne! Tai kodėl tą daro valstybė?

Ar vaikai vertina savo tėvus kaip smurtautojus? – Ne! Tai kodėl tą daro valstybė?

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Kova su korupcija – korupcionierių reikalas

Kova su korupcija – korupcionierių reikalas

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Dėl ko D.Šakalienei norisi verkti

Dėl ko D.Šakalienei norisi verkti

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Mindaugas Puidokas: „Mūsų valstybė sunkiai serga“

Mindaugas Puidokas: „Mūsų valstybė sunkiai serga“

atsiliepimų 5 Skaityti visą įrašą
    Gabrielius Landsbergis ragina premjerą ir Seimo narius išgirsti sekmadienio protesto reikalavimus ir ieškoti kompromiso

Gabrielius Landsbergis ragina premjerą ir Seimo narius išgirsti sekmadienio protesto reikalavimus ir ieškoti kompromiso

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Parlamentarai M. Puidokas ir N. Puteikis reikalauja pripažinti neteisėtu Seimo balsavimą dėl JT Migracijos pakto

Parlamentarai M. Puidokas ir N. Puteikis reikalauja pripažinti neteisėtu Seimo balsavimą dėl JT Migracijos pakto

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Algimantas Rusteika: Gyvoji Lietuva ateina

Algimantas Rusteika: Gyvoji Lietuva ateina

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Mindaugas Puidokas. Kodėl D. Šakalienės rėmėjai taip prieštarauja esminėms pataisoms vaiko teisių apsaugos srityje?

Mindaugas Puidokas. Kodėl D. Šakalienės rėmėjai taip prieštarauja esminėms pataisoms vaiko teisių apsaugos srityje?

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas [3]

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas [3]

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    2050-ieji. Lietuvos Respublikos Seimas. Švenčiami tolerancijos ir pakantumo metai

2050-ieji. Lietuvos Respublikos Seimas. Švenčiami tolerancijos ir pakantumo metai

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Saulius Skvernelis konservatoriams: „Gal ir reikėtų toje įstaigoje kai kam pabūti, dėl to, ką jūs padarėte“

Saulius Skvernelis konservatoriams: „Gal ir reikėtų toje įstaigoje kai kam pabūti, dėl to, ką jūs padarėte“

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Saulius Skvernelis apie konservatorių organizuojamą valstybės perversmą

Saulius Skvernelis apie konservatorių organizuojamą valstybės perversmą

atsiliepimų 6 Skaityti visą įrašą
    Prezidentas Rolandas Paksas: „Iš mūsų jau pavogta valstybė, ir Tauta nebeįtakoja valdžios priimamų sprendimų“

Prezidentas Rolandas Paksas: „Iš mūsų jau pavogta valstybė, ir Tauta nebeįtakoja valdžios priimamų sprendimų“

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    V. Troščenka. Nuo darbo nebūsi bagotas – tapsi kuprotas

V. Troščenka. Nuo darbo nebūsi bagotas – tapsi kuprotas

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Arvydas Juozaitis. Privalėsime atsisakyti Seime palaimintos migracijos sutarties

Arvydas Juozaitis. Privalėsime atsisakyti Seime palaimintos migracijos sutarties

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisos, parengtos SADM ministerijos

Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisos, parengtos SADM ministerijos

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Statistikos departamentas nerado duomenų apie žudomus vaikus, kuriuos jo vardu skelbia Lietuvos influenceriai

Statistikos departamentas nerado duomenų apie žudomus vaikus, kuriuos jo vardu skelbia Lietuvos influenceriai

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Povilas Gylys: „D. Grybauskaitė prieš S. Jakeliūną“ – „iš kur vaikinui tiek drąsos?“

Povilas Gylys: „D. Grybauskaitė prieš S. Jakeliūną“ – „iš kur vaikinui tiek drąsos?“

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Vaikai negali būti įkaitais, kai specialistams trūksta žinių

Vaikai negali būti įkaitais, kai specialistams trūksta žinių

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Algimantas Rusteika: Sistema eina į kontrpuolimą

Algimantas Rusteika: Sistema eina į kontrpuolimą

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą

Atsiliepimai

Lietuvos televizijų ir radijų (bet kokių) ĮPRASTINĖ PROGRAMA 6:00 -...

gražių paveiksliukų galerija: liaudiesmenas.livejournal.com...

Jeigu naikinate Lietuvą, keiskite ir jos simboliu. Ponai iš Briuselio kopūstų krašto....

Visoje ES tik lenkų ir vengrų valdžios yra normalios, o likusių valstybių - iškrypėlės. Nekreikim...

Vėl pavydžiu lenkams ir vengrams. Juos valdo sava valdžia......

idiotai - žydų užsakymas tai...

An

Eikit dibti po 40val.per savaite,o ne po20val.visi komunistinės senės,arba pričiože tinginiai....

RM

Pagirtina. Jei jau turi gyvūną, tai privalai juo tinkamai rūpintis....

Dar ne viskas prarasta. Dar yra protingu, doru, besirupinanciu salies ir gyventoju islikimu, zmoniu. Pagarba...

daugybė durnių, daunų, debilų, vištgaidžių laukia kitų seimo rinkimų, galės išeiti į plačias gatves balsuoti...

visi gojai kovoję prieš vaikų atėmimą ir už mokytojų algas bus žydų sunaikinti...

Puikus straipsnis, brandaus visumą suprantančio žmogaus mintys....

As

Gerumas, dar ypac pries Kaledas, labai grazu, bet kas skurstantiems senoliams sriubos ipils po Kaledu?...

Pagaliau Kiguolis prabilo apie tai, apie ką visi kiti iki šiol tylėjo. Kai valstybėje grobiami...

    Profesorius V. Kasiulevičius: kaime gimusiam kūdikiui šansai mirti – keturis kartus didesni

Profesorius V. Kasiulevičius: kaime gimusiam kūdikiui šansai mirti – keturis kartus didesni

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Lietuva su raudonais balionais išėjo į gatves (nuotraukos)

Lietuva su raudonais balionais išėjo į gatves (nuotraukos)

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Rasa Dijokaitė: Ko mokoma tėvų terorizavimo kursuose

Rasa Dijokaitė: Ko mokoma tėvų terorizavimo kursuose

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Atimami vaikai. Negalima prisidengus kilniu tikslu skatinti sveiku protu nesuvokiamų reiškinių

Atimami vaikai. Negalima prisidengus kilniu tikslu skatinti sveiku protu nesuvokiamų reiškinių

atsiliepimų 5 Skaityti visą įrašą
    Arvydas Daunys. Ar Lietuva po tokio smūgio į šeimą sugebės atsikelti?

Arvydas Daunys. Ar Lietuva po tokio smūgio į šeimą sugebės atsikelti?

atsiliepimų 7 Skaityti visą įrašą
    Daiva Archipovaitė: Kaip buvo sugriauta mano šeima

Daiva Archipovaitė: Kaip buvo sugriauta mano šeima

atsiliepimų 11 Skaityti visą įrašą
    Dangstydamasi kova su smurtu šeimoje, valdžia atima vaikus iš normalių šeimų [video]

Dangstydamasi kova su smurtu šeimoje, valdžia atima vaikus iš normalių šeimų [video]

atsiliepimų 28 Skaityti visą įrašą
    Per liepą ir rugpjūtį iš šeimų buvo paimta 1100 vaikų, – vaiko teisių tarnyba atsakė į klausimus

Per liepą ir rugpjūtį iš šeimų buvo paimta 1100 vaikų, – vaiko teisių tarnyba atsakė į klausimus

atsiliepimų 20 Skaityti visą įrašą
    Svarbi informacija prieš mokslo metusi: kas priklauso tėvams ir vaikams

Svarbi informacija prieš mokslo metusi: kas priklauso tėvams ir vaikams

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Daugelis vyrų po orgazmo lieja karčias ašaras

Daugelis vyrų po orgazmo lieja karčias ašaras

atsiliepimų 4 Skaityti visą įrašą
    Mamadieniai ir tėvadieniai – kam kiek priklauso?

Mamadieniai ir tėvadieniai – kam kiek priklauso?

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Užfiksuota daugiau galimo smurto, nuo kurio galimai nukentėjo vaikai – galimai auga smurtas prieš vaikus, galimai…

Užfiksuota daugiau galimo smurto, nuo kurio galimai nukentėjo vaikai – galimai auga smurtas prieš vaikus, galimai…

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Lietuvoje vienodinama praktika apsaugant ir ginant vaikų teises bei interesus

Lietuvoje vienodinama praktika apsaugant ir ginant vaikų teises bei interesus

atsiliepimų 4 Skaityti visą įrašą
    Ar krikščionims normalu užsiimti seksu su robotu?

Ar krikščionims normalu užsiimti seksu su robotu?

atsiliepimų 5 Skaityti visą įrašą
    Lidžita Kolosauskaitė. Leiskite bent jau… mylėti(s)!

Lidžita Kolosauskaitė. Leiskite bent jau… mylėti(s)!

atsiliepimų 5 Skaityti visą įrašą
    Neištikimą sutuoktinį galima atpažinti pagal išvaizdą

Neištikimą sutuoktinį galima atpažinti pagal išvaizdą

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, tikiuosi, jog patiks: *Dangerutis – padėjęs pamatus Lietuvos valstybei* - nuoroda: https://infa.lt/81/dangerutis-padejes-pamatus-lietuvos-valstybei/