infa.lt

Arvydas Daunys

Europoje skiepai niekur nėra privalomi. Tai tik rekomenduojama priemonė, kaip prevencija prieš užkrečiamas ligas.

Tačiau mūsų vyriausybė, o tiksliau – sveikatos apsaugos ministrai Vytenis Andriukaitis, išleidęs įsakymą, kuriuo sekant tėvai, norintys leisti savo vaikus į vaikų darželius, būtinai privalo skiepyti savo vaikus, jį pakeitusi Rimantė Šalaševičiūtė, palikusi galioti tą įsakymą ir, galų gale, ją pakeitęs dabartinis sveikatos apsaugos ministras Juras Požėla šiuo klausimu nieko nepakeitė. Faktiškai tapo V. Andriukaičio politikos skiepų klausimų tesėju.

Kas sieja visus šiuos buvusius ir esamą sveikatos apsaugos ministrą? – Jie visi yra LSDP (socialdemokratų) partijos nariai. Todėl stebėtis, kad skirtingi žmonės absoliučiai vienodai pažiūrėjo į klausimą, sukeliantį visuomenėje tokias prieštaringas reakcijas ir diskusijas, nevertėtų. Tai ne jų, ne atskirų politikų požiūris. Tai LSDP partijos pozicija skiepų klausimais, o jos atstovai sveikatos apsaugos ministrų poste atskiros nuomonės šiuo klausimu turėti negali.

Tai yra, turėt tą kitokią nuomonę jie gal ir turi, tačiau vykdo būtent partinės linijos numatytą politiką. Nes yra drausmingi partiečiai. Sraigteliai partinėje mašinoje.

Nebūtų tame nieko blogo žinoma, jei ta politika būtų racionali ir paliekanti žmonėms teisę rinktis, nes, kaip jau esu minėjęs – niekur Europoje skiepai nėra privalomi, atvirkščiai – tai skiepijančios įstaigos privalo pateikti pilną informaciją tėvams apie galimas skiepų iššauktas komplikacijas, kad tėvai turėdami prieš akis pilną galimos situacijos vaizdą galėtų prisiimti pamatuotą atsakomybę už prisiimtą sprendimą – skiepyti ar neskiepyti savo vaiką.

Lietuvos gi atveju – tėvai verčiami prisiimti atsakomybę už galimas neigiamas skiepų pasekmes, pasirašydami už tai, tačiau teisė rinktis jiems nepaliekama, nes, pirma: jie negauna pilnos informacijos apie galimas skiepų kontraindikacijas, tačiau verčiami pasirašyti, jog su informacija susipažino. O kaip gali rinktis nežinodamas visų Už ir Prieš?

Antra: jeigu tie tėvai, kurie su būsimų skiepų informacija visgi susipažino iš anksto, dar prieš atvedant vaiką pas gydytoją ir remdamiesi ta informacija pasirenka vaiko neskiepyti (rizika jų akimis pernelyg didelė) – jie automatiškai praranda teisę atiduoti savo vaiką į vaikų darželį.

Tad pasirinkimas čia minimalus ir apribojamas šantažu – supranti-nesupranti grėsmių – skiepyk vis tiek, nes kitu atveju negausi darželio savo vaikui.

Trečia: jei tėvai atsisako pasirašyti, teigdami, jog tos informacijos, kuri pateikiama poliklinikose nepakanka, todėl jie skiepys vaiką, jei atsakomybę už skiepus prisiims gydymo įstaigos atstovas, tikinantis jog vakcina – tai visiškai nepavojinga – niekas iš gydymo įstaigos tos atsakomybės prisiimti kažkodėl nenori, kas lyg ir savaime parodo, jog tie patys atstovai nelabai tiki tuo, ką patys sako tėvams.

O gal ne tiek, kad tiki ar netiki, o tiesiog kaip ir tėvai neturi pilnos informacijos apie to produkto, kurį nori įsiūlyti tėvams (spaudžiami savo vadovybės), sudėtį, atliktus tyrimus, jų eigą ir galimas skiepų pasekmes.

Bent jau susidaro toks įspūdis.

Tėvai lieka lyg kokie atpirkimo ožiai, nieko faktiškai nežinantys apie galimas neigiamas skiepijimo pasekmes, tačiau nežiūrint į tai, vis tiek verčiami pasirašyti, jog viską suprato ir prisiima atsakomybę, nors iš tiesų greičiausiai nesuprato nieko, mat nėra medikai.

Kas iš tiesų turėtų prisiimti atsakomybę, jei duotas sveikatos apsaugos Ministerijos įsakymas nepalieka galimybės rinktis? Sekant paprasta logika, – ją turėtų prisiimti tie, kas tą paslaugą teikia, kaip ir visose kitose mokamų ir privalomų paslaugų srityse bei tie, kas tą įsakymą išleido.

O jei mes kalbame apie privalomą paslaugą, kurios nepriimant gresia sankcijos – tai čia jau automatiškai visą atsakomybę turėtų prisiimti tie, kas spaudžia tą „paslaugą“ priimti. Juolab, kad ta „paslauga“ daugeliu atvejų dar ir gan nemažai kainuoja.

O dabar apie tuos, kurie suprato gręsiančius pavojus, – suprato dar ir tai, kad jų vaikas gali patekti į tų vaikų tarpą, kurie patyrė ilgalaikį neigiamą vakcinos poveikį, todėl visiškai nenori rizikuoti savo vaiko sveikata, net tuo atveju, jei to neigiamo poveikio tikimybė būtų ir labai nedidelė. Nes, jei jų vaikas nukentėtų – ta tikimybė jiems virstų 100% realiu faktu. Ir jie tą suvokdami visiškai nenori žaisti tos loterijos, kur statymas – jų vaiko sveikata už tėvų pinigus, prisiimant atsakomybę už pasekmes, kai galimas laimėjimas labai abstraktus, o grėsmė labai apčiuopiama ir įvardinta.

Reikėtų suprasti ir poliklinikų medikus – jie gauna įsakymą ir jį vykdo, ir tikrai nėra tokie kvaili, kad prisiimtų atsakomybę už produktą, kurį kažkas pagamino, pardavė Lietuvai ir pasiėmė už jį pinigus, visą atsakomybę numesdamas kažkam, ką parinks sveikatos apsaugos ministerija savo nuožiūra. skiepijimas

Ministerija (LSDP partija) pasirinko tėvus, patiems tėvams faktiškai nepalikdama teisės rinktis, nors, pasikartosiu – pagal įstatymą skiepai Lietuvoje (ir visoje Europoje) nėra privalomi. Visa skiepų sistema Lietuvoje šiandien laikosi vien LSDP partinės linijos pagrindu ir niekuo daugiau. Ir labai kvepia partine korupcija.

Tad, tikėtina, jog po Seimo rinkimų, socialdemokratams praradus sveikatos ministro portfelį (jei tai įvyks), o galbūt atsidūrus opozicijoje – šis klausimas išsispręs savaime. vakcinos, vakcina

Nors, turiu pripažint, jog farmacijos kompanijų metiniai pelnai dažnai viršija tokios valstybės kaip Lietuva BVP, todėl čia sprendimas turėtų būti visiškai kitoks kokybiškai.

Pradedant nuo to, kad vakcinacija Lietuvoje turėtų būti įvardijama tuo, kuo ji yra iš tiesų:

kaip partijos (LSDP) viduje priimtu ir patvirtintu, visuomenei privalomu vykdyti, tačiau įstatymu neįteisintu įsakymu, kurio vykdymas kainuoja nemažus pinigus tėvams ir atsakomybę už kurį privalo prisiimti ne tas, kuris tą įsakymą išleido (kas būtų visiškai logiška), o tas, kuris privalo jį vykdyti gresiant sankcijoms.

Kitaip tariant, sekant šia socialdemokratų logika – už karo nusikaltimus turėtų būti teisiami eiliniai kariai vykdę lokalius įsakymus ir nesupratę tų įsakymų esmės, o ne karo vadai tuos įsakymus dalinę.

Kiek žinau. šiuo V. Andriukaičio įsakymo teisėtumu yra suabejota ir jis atiduotas įvertinti teismui. Tiesa, nesupratau kodėl teismo nepaprašyta to įsakymo suspenduoti, kol vyksta svarstymas, bet čia jau šaukštai po pietų… (Papildyta: teismo buvo prašoma suspenduoti V. Andriukaičio įsakymo vykdymą, kol vyks teismo procesas, tačiau į tą prašymą nebuvo atsižvelgta.)

Verta prisiminti dar vieną dalyką, jog galima ir kitokia šio teisminio ieškinio formuluotė, jei kartais nepavyktų su šia, – t. y., būtent peradresuojant atsakomybę už skiepų pasekmes medicinos įstaigoms, kaip tiesioginėms paslaugos teikėjoms arba LR sveikatos apsaugos Ministerijai, kaip šio įsakymo autorei.

Deja, LSDP partijai atsakomybės perkelti nepavyks, nors šis įsakymas, greičiausiai, yra būtent jos veikos produktas, ir visus nuostolius, kaip visada, padengs valstybė (jei priteistų teismas), t. y., visi mes, mokantys mokesčius.

Todėl, paprasčiausia išeitis iš susidariusios situacijos, kai atsakinga lieka žemiausia grandis, apmokanti visas išlaidas, nuostolius ir neturinti galimybės to išvengti, – tiesiog nerinkti LSDP partijos atstovų (kalbu tik skiepų klausimu).. Matėme – visi trys sveikatos ministrai elgėsi kaip vienas. Todėl tikėtis, kad kažkas kitas iš šios partijos gali elgtis dar kitaip – būtų naivu.

Šįkart sakau tiesiogiai – prisiimkime atsakomybę už savo ir savo vaikų ateitį – balsuokime rinkimuose atsakingai, juk jau matome kur link gali nuvesti per didelis pasitikėjimas partijų pažadais.

Mano nuomone, visos sisteminės partijos visuomenės pasitikėjimo limitą jau išnaudojo pilnai. Laikas rinktis atidžiai – tai kruopštus darbas.

Kovokime už savo teisę rinktis.

Gerbiami skaitytojai, jeigu pageidaujate, – jūs galite paremti infa.lt tinklapį SMS žinute. Jūsų parama mums labai padėtų dirbti toliau..