infa.lt

Viename iš straipsnių buvo paliesta efektyvaus bendravimo ir konfliktogenų tema. Šiandien norėtųsi pratęsti bendravimo temą ne tik su aplinkiniais, bet ir su pačiais savimi.

Kas turima omenyje?

Mes galime nė su niekuo nebendrauti, būti visiškoje tyloje ir netgi izoliacijoje, tačiau tuo pačiu mūsų galvoje visą laiką, praktiškai be pertraukos, vyks vidinis bendravimas.

Viskas kas mus pasiekia, praeina pro mūsų vidinės interpretacijos filtrą, tad, galų gale, dažnai nuo realių įvykių ir faktų nelieka nė žymės, o mes tęsiame pas save galvoje monologą, kuris dažnokai neprideda mums sveikatos, o atvirkščiai kelia nerimą, susierzinimą, nuoskaudas ir kitas mums nemalonias emocijas.

Štai praktinis pavyzdys: mergina sako: „Jis išėjo piktas ir trenkęs durimis, vaizduodamas įžeistą orumą. Laužys čia man dar duris – chamas!“.

Aš klausiu: o kas iš šio pavyzdžio yra faktas, o kas tavo sukurta situacijos interpretacija?

Pradžioje mergina buvo absoliučiai įsitikinusi, kad viskas, ką ji pasakojo – tai faktai.

Kai pradėjome dėlioti į lentynėles, ėmėme suprasti, jog faktai – yra tai, jog jis išėjo, ir, kad trinktelėjo durys (beje, buvo skersvėjis, kas vėliau ir paaiškėjo). Tačiau jai, tai, kaip ji suvokė šią situaciją, nulėmė ir jos emocijas ir galutinį elgesį minimoje situacijoje, tai yra ji priėmė savo situacijos įsivaizdavimą už faktą.

Pastaba: mes visi be išimties patenkame į šiuos spąstus, spąstus kuriuose mūsų vaizduotė, mūsų veiksmų ir situacijų interpretavimas pakeičia realius faktus.

Yra daug instrumentų, padedančių sukurti naujas pozityvias ir suteikiančias jėgų interpretacijas, bet pradžioj aš noriu pasiūlyti pabandyti jums pasitreniruoti atskiriant faktus nuo interpretacijų.

Bendraujant su artimaisiais, situacijose, kurios vyksta darbe, įprastoje rutinoje ar atskirai paimtame įvykyje, kai jūs pajutote, jog jus kažkas užkabino, erzina ar skriaudžia, sužaiskite su savimi tokį žaidimą:

Paklauskite savęs: kas iš to faktas, o kas mano įsivaizdavimas?

Aš užtikrinu jus, kad pirmu metu tai nebus paprasta – pernelyg jau mūsų protas pripratęs prie to, kad mes savo įsivaizdavimą priimame už faktą, todėl pasitreniruokime tiesiog čia ir dabar. Aš sakau frazę, o jūs mintyse atskiriate, kas joje faktai, o kas tik įsivaizduojama:

Ji tyčia užeina į kambarį, kad veiktų mano nervus.

Aš paklausiau jos – „kodėl?“, o ji įsižeidė ir numetė ragelį.

Viršininkas bando mane pažeminti pastoviai įsikišdamas, kai aš kalbu.

Jis nepaskambino, reiškia jam vis tiek, kas su manimi.

Aš paprašiau 4 kartus, o jis vis tiek pamiršo tą padaryti, jam visiškai nusispjaut į mano prašymus.

Aš manau jūs principą supratote. O dabar svarbus momentas – mes reaguojame, kaip jau tik ką supratome, ne į faktus, o į savo situacijos įsivaizdavimą. Kaip paskutiniame pavyzdyje – į ką mes reaguojame stipriau: į tai, kad kažkas pamiršo mūsų prašymą, ar į mintį, kad jam į jus nusispjaut? Į tai, kad kažkas nepaskambino ar į mintį, jog jam vis tiek, kas su jumis?

Pažaiskite patys šį žaidimą, stebėkite kokias įsivaizduojamas prasmes jūs suteikiate tiems ar kitiems faktams, pradėkite skirti tai, kas įvyko ir tai, ką pridėjo jūsų protas.

Pirmame etape nebus paprasta, tačiau, pripratę skirti faktus nuo įsivaizdavimų, jūs galėsite priimti situacijas ir bendravimą ramiau ir su šypsena.

Tai veikia!

Julia Zatulovsky