infa.lt

Organizacijos „Rytų krikščionių, atsidūrusių pavojuje koordinacija“ prezidentas Patrick Karam, straipsnyje skirtame Le Figaro pesimistiškai vertina Artimuosiuose Rytuose gyvenančių krikščionių išgyvenimo galimybes.

Šiandien krikščionių padėtis pablogėjo daugelyje pasaulio šalių, tačiau ypač – Irake ir Sirijoje, konstatuoja Patrick Karam. Irake 1977 metais gyveno virš 2 mln krikščionių, 1987 metais – 1,25 mln, prieš islamistams užgrobiant Mosulą – viso 400-500 tūkstančių. Islamo valstybės įsiveržimas į Ninevijos slėnį, šį istoriškai susiformavusį krikščionių bastioną, tapo posūkio momentu: po šito krikščionių ir jazidų šeimos ėmė bėgti į Europą ir grįžti į Iraką nebesiruošia.

Sirijoje 20 amžiaus pradžioje krikščionys sudarė 32% gyventojų, 1980 metais – 16,5%, krizės išvakarėse -8-10%. Apie 450 tūkstančių krikščionių buvo priversti palikti savo namus, mirties, pagrobimų ir bandymų prievartinio atvertimo į islamą grėsmės grėsmės akivaizdoje.

„Pokalbyje su krikščionimis, nuo patriarchų iki pabėgėlių, stebina jų palaikymas Sirijos režimui – vienintelės, jų nuomone, jėgos, galinčios apginti juos ir sustabdyti islamistus. Visi sako, jog Bašaro Asado populiarumas žymiai išaugo nuo krizės pradžios.

Jie kritikuoja Vakarus, Europą ir Prancūziją už aklumą, – pastebi Patrick Karam. – Nors kai kurie pripažįsta autoritarinį režimo pobūdį, jie tai aiškina tuo, kad religinė laisvė, egzistavusi Sirijoje, leisdavo krikščionims laisvai gyventi pagal savas tradicijas“.

„Karas palietė visus sirus, tačiau krikščionys labiau pažeidžiami ir patiria pačius didžiausius nuostolius, kadangi jie nutarė neimti ginklo į rankas, ir moka už tai, jog, esą, palaiko režimą, – pabrėžia Karam. – Pasak daugelio mūsų pašnekovų, krikščionis represuoja ne tik Islamo valstybė, bet ir visos ginkluotos islamistų grupuotės“.

Libane dabar randasi 1,4 mln sirų pabėgėlių, kas sudaro trečdali šalies gyventojų. 60 tūkstančių gimusių Libane sirų, tenka tik 45 tūkstančiai naujagimių libaniečių, kas sukuria demografinio disbalanso problemą tarp krikščionių ir musulmonų, sunitų ir šiitų, libaniečių ir sirų.

Problema didėja ir nuo to, kad Sirijos valdžia nepripažįsta sirų pabėgėlių buvimo Libano teritorijoje fakto ir laiko jų buvimą ten neteisėtu, kas gresia Libane gimusių sirų reintegracijos problema Sirijoje. Libano valdžios atstovai spaudžia sugrąžinti pabėgėlius į nepavojingus Sirijos rajonus.

Tačiau sprendimą dėl sugrąžinimo labai sunku priimti, ypač krikščionims, pastebi straipsnio autorius. Daugelis pabėgėlių pažymi, kad juos skundė jų pačių kaimynai-musulmonai, todėl jie nenori grįžti ten, kur jie buvo išduoti. Be to, jų namai ir kaimai dažnai būna sugadinti ar tiesiog netgi sunaikinti.

„Visi politiniai ir religiniai lyderiai įspėja dėl jaunimo pabėgimo pavojaus ir protų nuotėkio, ko pasekoje jų šalys taps mažiau turtingos, o elitas bus nukraujavęs. Jie reikalauja, kad Vakarai išreikštų atsakomybę ir susilaikytų nuo bet kokių pareiškimų, kurie gali būti suprasti, kaip kvietimas žmonėms, siekiantiems pabėgti nuo karo ir nelaimių, ir be dvejonių pasmerkiančių savo gyvybę pavojams, įteikdami ją į pervežėjų mafijos tinklus.

Šios šalys, praradusios savo elitą ir jaunimą, gali tapti pačia tikriausia parako statine. O paskutinių krikščionių išvykimas, paliekančių sunitus ir šiitus akis į akį vienus su kitais, reikš vaisingo dialogo tarp Vakarų ir Rytų pabaigą“, – pabaigdamas rašo Patrick Karam.