infa.lt

Nuo kovo 1-osios moksleiviai Rusijos mokyklose testuojami narkotikų vartojimo atžvilgiu. Tiesa, šis reikalas savanoriškas. Jei paauglys nenori – gali atsisakyti. Tikrinami marichuanos, opiatų, metadono ir amfetaminų vartojimo atvejai. Pagal darytų tyrimų rezultatus tapo aišku, jog apie 70 procentų testų gali būti klaidingais. Todėl visi „įtariamieji“ prašomi daryti pakartotinį, gerokai tikslesnį testavimą.

Iš tiesų šis testavimas – baisus stresas. Paaugliams todėl, kad jie savo sudėtingo amžiaus būsenoje ir taip nekenčia suaugusiųjų, kurie pastoviai juos kontroliuoja. Tėvams, todėl, kad gavus „atsitiktinai klaidingo“ testo rezultatus, gali grėsti širdies priepuolis. Mokytojams – todėl, kad mokykloje patikrinimų dienomis bus ne mokymasis, o tiesiog pekla.

Kas rizikos grupėje? Nebūna taip, kad vaikas staiga, nei iš šio, nei iš to tampa narkomanu. Buvo užduoti klausimai klinikos psichologei, šeimos konsultantei Iną Hamitovai, kas galėtų tapti narkomanijos priežastimi, kas galėtų „stumtelėti“ vaiką link narkotikų.

– Svarbiausias dalykas – tai šeima, – sako Ina. – Psichologai net turi tokią sąvoką, kaip „narkomano šeima“, ir tai ne tas „dugnas“, apie kurį jūs pagalvojote. Štai kokios šeimos gali būti rizikos grupėje.

1. Namuose negerai.

Be abejo, skurdas, nedarbas, kriminogeninė situacija aplink, atitinkama aplinka pastūmėja vaiką link narkotikų vartojimo. Bet, labai svarbu, kad namuose būtų gerai. Kad namuose jis būtų laukiamas ir mylimas. Kai namuose nėra gerai, kai gyvenimas nedžiugina, vaikas gali panorėti pasitraukti į kitą realybę.

2.Tėvai kontroliuoja kiekvieną žingsnį.

Seka, kad būtų pavalgęs, kad persirengtų, pakaišo antklodę, seka su kuo draugauja. Neleidžia nekontroliuojamam žengti nė žingsnio. Tačiau tai nėra tikras artumas. Vaikas nejaučia meilės ir supratimo. Juk jis pats nieko nedomina. Tėvai tik „vykdo“ savo tėvų pareigas. Tokioje šeimoje nėra aptariama tai, kas jaudina paauglį. Tai paprasčiausia kontrolė. Ir vaikui norisi pabėgti nuo šios kontrolės. Bet pabėgti iš namų jis negali, surengti „streiko“ – irgi, juk jis paklusnus. Tačiau jis gali maištauti savotiškai. Lyg ir, padaryti kažką draudžiančių tėvų pykčiui. Bet to, už jų nugaros.

3.Priklausomas vaikas.

Mama su tėčių diktatoriai. Savos nuomonės vaikas neturėjo, neturi ir negali turėti, savų vertinimų – taip pat ne. Vaikas niekada nesirinko, kas gerai, o kas blogai, ką daryti, o ko neverta. Jam visada sakoma, ką daryti, kas gerai, o ko negalima. Kaip pasielgti, o kaip ne. Jis įpranta tiesiog vykdyti ir paklusti. O po to ateina kažkas autoritetingas, pavyzdžiui klasėje, mokykloje, ir sako, jog reikia pabandyti narkotikų, tai labai kieta. Vaikas įpratęs paklusti. Jis klauso.

– Labai svarbu neužspausti vaiko savo autoritetu, – sako mokyklos psichologė Olga N., – nesakyti „klausyk manęs“, o klausti „kaip tu manai?“. Būtent klausti, siūlyti nuspręsti pačiam,, pačiam įvertinti situaciją, žmogų.

Jeigu vaikas pasakoja apie kažkokį „kietą“ bendraklasį, paklauskite, o kuo gi iš tikro „kietas“ tas žmogus? Klauskite, kaip vertėtų pasielgti tokioje ar kitokioje situacijoje. Tegu vaikas mokosi galvoti sava galva, tada reikiamu momentu, jis PATS priims sprendimą ir pasvers, kas gerai, o kas blogai.

4.Nėra apie ką svajoti.

Vaikui perkama viskas – jis net nesuspėja kažko užsinorėti ar pasvajoti. Dažniausiai tėvai tuo kompensuoja bendravimo trūkumą. Ir vaikui norisi užpildyti dvasios tuštumą. Jis reikalauja vis daugiau ir daugiau, nors iš tiesų bando kažkuo pakeisti trūkstamą tėvų dėmesį. Narkotikai – būdas gauti kažką dar, būdas išeiti į kitą realybę, būdas būti tokiam kaip visi jo aplinkoje – kas turi viską ir net tai, kas draudžiama.

5.Nepasitikintys savimi.

Vaikai, kurie nepriimami į kompaniją, kurie negerbiami klasėje. Jiems narkotikai – tai ne tik galimybė „užsimiršti“ ar „atsipalaiduoti“, tai dar ir būdas parodyti bei įrodyti, kad jie – tokia kaip visi, kad jie dar kietesni už kitus, juk bando tai, kas uždrausta. Dažniausiai tokie vaikai bando narkotikus norėdami parodyti, kad nebijo.

Kaip suprasti, kad vaikas vartoja narkotikus?

Požymiai:

1. Fiziniai požymiai priklauso nuo medžiagų, kurias vartoja paauglys.

– Pirmas variantas (dažniausiai po bandymo vartoti opijatus) – susiaurėję vyzdžiai, nereaguojantys į šviesą. Mažai valgi, šaltos rankos, retesni širdies dūžiai. Jis sulėtėjęs. Gali pasireikšti vidurių užkietėjimas ir sumažėjęs apetitas. Jis daug miega. Jo oda sausa ir išblyškusi.

– Antras variantas (stimuliatoriai) – padidėjęs spaudimas, padažnėjęs širdies plakimas. Jo mintys šokinėja, jį mėto, jis svirduliuoja, trūkčioja ir yra labai sudirgęs, šią būseną gali keisti agresija, depresija, gali atsirasti paranojiškos mintys, jog jį kažkas persekioja.

– Trečias variantas (hašišas, marichuana) – vaikas daug valgo, juokiasi, yra atsipalaidavęs, vyzdžiai nereaguoja į šviesą, – šią būseną gali keisti depresija ir paranoja.

2. Jūs galite rasti jo daiktuose keistų dalykų (pypkių, kaljanų, kitų prietaisų), kurių anksčiau nebuvo.

3. Jis rūko. Suprantama, jog tai savaime nėra susiję su narkomanija. Tačiau pagal statistiką ir psichologų stebėjimus, rūkymas – pirmas žingsnis pasitinkant priklausomybę. Be to, rūkantiems paaugliams lengviau „nuslėpti“ stiprų salsvą marichuanos kvapą.

4. Jis stengiasi nuolat išeiti iš namų. Pasirengęs net suvaikščioti į parduotuvę, išnešti šiukšles (nors anksčiau buvo sunku priversti tą padaryti), kad tik galėtų išeiti.

5. Jis slepia ir įdėmiai saugo visus savo asmeninius prietaisus – telefoną, kompiuterį, planšetę. Visa informacija saugoma slaptažodžio. Jis nepalieka susirašinėjimo su draugais atviro. Norėdamas pasikalbėti telefonu, jis išeina iš kambario ar net iš buto.

6. Pas jį atsirado naujų draugų, su kuriais jis neskuba jus supažindinti. O ir pasakoti apie juos atsisako.

7. Jam reikalingi pinigai. Jis gali pradėti prašyti daugiau kišenpinigių, gali pradėti pardavinėti savo daiktus, ir netgi vogti pas tėvus. (bet tai jau kalba apie tai, jog viskas nuėjo pakankamai toli, ir vaikas jau „priklausomas“).

8. Jis vengia bendravimo. Užsidaręs, atsitvėręs ir netgi nežiūri į akis.

9. Keičiasi miego režimas. (arba nemiga, arba, atvirkščiai, – mieguistumas), kinta apetitas (gali staigiai padidėti arba dingti).

10. Apatija. Vaikas nieko nebenori. Jam niekas nebeįdomu. Be to, tai nėra laikina ir nepriklauso nuo nuotaikos. Tai nuolatinė apatija.

KĄ DARYTI:

– Pradžioje užduoti tiesų klausimą: tu ką nors bandei?

– Jeigu vaikas prisipažino – nedelsiant veikti. Laikas nustoti būti švelniu tėvu ir imti elgtis labai griežtai. Tai ne juokai, ne muštynės su bendraklasiais, tai rimta grėsmė sveikatai ir gyvybei. Taip, kad, žygis pas vaikų narkologą – tai pirmiausią ką jūs turite padaryti.

– Izoliuoti nuo aplinkos, net iki to, kad persikelti į kitą rajoną ir pervesti į kitą mokyklą.

– Primesti savo kompaniją. Nuolat ir visur lydėti savo vaiką.

– Rengti šeimyninius renginius – žaisti žaidimus, linksmintis, kviestis draugus. Vaikas, žinoma, pradžioje priešinsis, tačiau vėliau įsitrauks. Norite tikėkite, norite ne, tačiau paaugliui svarbu jaustis esant šeimoje, šilumoje, ir būti mylimam.