infa.lt

(„Bloomberg“, JAV)
Leonid Bershidsky

Daugelį metų maskviečiai insaideriai į buvusio vice-premjero Boriso Nemcovo demaskuojančias kalbas prezidento Vladimiro Putino atžvilgiu reaguodavo užversdami akis. Visi iš anksto žinojo, ką Nemcovas nori pasakyti. Žmogus, kurio Borisas Jelcinas vos nepaskyrė savo įpėdiniu, prarado savo įtaką ir atsidūrė rusiškosios politikos užribiuose.

Tačiau dabar Nemcovo kritika Putino Rusijos adresu įgavo siaubingą patvirtinimą. Vasario 27-osios naktį, opozicijos lyderį nušovė visiškai šalia Kremliaus: į jį buvo šauta mažiausiai keturis kartus, kai jis ėjo tiltu per Maskvą-upę.

Viso keletą valandų prieš savo mirtį Nemcovas pasisakė radijo stoties „Echo Moskvi“ eteryje, kviesdamas maskviečius dalyvauti opozicijos marše, numatytame sekmadienį kovo 1 dieną. Kitas šios akcijos organizatorius, antikorupcijos aktyvistas Aleksejus Navalnas buvo nuteistas 15 parų kalėjimo, todėl negalėjo dalyvauti demonstracijoje. Nemcovas buvo toks pats nenumaldomas Putino kritikas, kaip ir Navalnas, tačiau kur kas mažiau populiarus, nes 1990-aisiais buvo labai sėkmingu politiku.

Pirmą kartą aš sutikai Nemcovą 1992-aisais, kai jis užėmė Žemutinio Naugardo (Нижегородск) gubernatoriaus postą. Šis ryškus jaunas fizikas bandė pritaikyti liberalios ekonomikos principus niūraus pramoninio miesto rėmuose, kuris ilgą laiką buvo nepasiekiamas užsieniečiams.

Aš atsimenu, jog pajutau nepasitikėjimą, kai pamačiau jį savo kabinete: Nemcovas su savo atvira šypsena ir iškalba buvo visai nepanašus į tuos tarybinius funkcionierius, kurie užėmė šį postą iki jo. Atrodė, jog jis buvo politiku iš Holivudo filmų, atsitiktinai papuolusiu į rusiškąją realybę.

Nemcovas buvo populiarus – jo reformos padarė sritį patrauklia užsienio investuotojams – ir Jelcinas jį pastebėjo. 1997-aisiais jis paskyrė Nemcovą vice-premjeru, atsakingu už antimonopilinę politiką bei komunalinių paslaugų ir butų ūkio reformas. Jelcinas ruošė Nemcovą į šalies prezidento postą, tačiau greitai jo entuziazmas išseko, ir 1999-aisiais, kaip savo įpėdinį, jis pasirinko Putiną.

2003 metais, savo interviu „Maskvos naujienoms“, jau pasitraukęs iš prezidento posto Jelcinas prisiminė: „stebėdamas Nemcovą aš supratau, jog jis nėra pasiruošęs tapti šalies prezidentu“. Jelciną, visišką populistą, paradoksaliu būdu erzino Nemcovo spontaniški žingsniai, nukreipti į tai, kad patikt paprastiems žmonėms, tokie kaip bandymas priversti valdininkus važinėtis tėvyninės gamybos automobiliais. Tačiau nežiūrint į tai, pirmas potarybinės Rusijos lyderis aukštai vertino savo buvusi globotinį: „Aš kaip ir anksčiau tikiu Borisu Nemcovu ir tikiu juo“, – pasakė Jelcinas tame pačiame interviu.

Pradžioje Nemcovas palaikė Putiną. Kartu su politologu Ian Bremmer, Nemcovas parašė straipsnį, 2000-aisais paskelbtą New York Times, kur buvo kalbama: „Rusijos padėtis galėjo būti kur kas blogesnė, jeigu joje nebūtų atsiradęs lyderis, nenukrypstamai prisilaikęs jos nacionalinių interesų“. Ir dabar pakankamai sunku įsivaizduoti sau labiau dėkingą situaciją“. („Mes suklydome, – parašė Bremmeris savo puslapyje Twitter’yje. – Ilsėkis ramybėje, Borisai“.)

Putinas pradėjo puolimą prieš laisvę, kurią Rusijos gyventojai atgavo 1990-aisiais metais, ir Nemcovas greitai juo nusivylė. Jis tapo nuosekliu kritiku korumpuoto aparato, kurį kūrė Jelcino įpėdinis. Į Nemcovo kritiką Putinas atsakydavo su panieka, kaltindamas pastarąjį siekiant „valdžios ir pinigų“ po to, kai tas pavogė „keletą milijardų“ 1990-aisiais metais.

„Juos atitraukė nuo lovio, – pasakė Putinas, turėdamas omenyje Nemcovą ir jo liberalius šalininkus. – Jie jau išsileido – norisi grįžti ir papildyti savo kišenes“. Rusijos gyventojai nemėgsta prisiminti 1990-ųjų su skausmingomis reformomis ir naftos kaina lygia 10 dolerių už barelį, todėl Putinas gerai žinojo, kad gali skaudžiai įgelti Nemcovui, priminęs pastarajam apie jo veiklą tuo laiko periodu.

Dabar Putinas per savo spaudos sekretorių Dmitrijų Peskovą vadina Nemcovo mirtį „provokacija“. Bet kas šiuo atveju provokatorius? Pastarųjų keleto mėnesių eigoje Putino propagandos aparatas energingai stengiasi nukreipti gyventojus prieš taip vadinamą „penktąją koloną“ – tai yra prieš tuos, kas smerkė Krymo aneksiją ir Kremliaus palaikomą karą Ukrainos rytuose.

Nemcovo vardas buvo kiekviename išdavikų sąraše, atsirandančiame internete ir transliuojamame valstybės televizijoje. Papildomai – jis buvo žydas. Šioje šmeižto kampanijoje aiškiai galima buvo atsekti antisemitinį kontekstą.

Nemcovas žinojo, kad jam gresia pavojus. Savo neseniai duotame interviu jis juokais užsiminė apie tai, kad mama nerimauja dėl jo gyvybės. „Jei aš labai bijočiau, tai vargu ar būčiau stojęs opozicinės partijos priešakyje, – pasakė jis. – Ir neužsiimčiau tuo, kuo užsiimu dabar“.

Aš rimtai abejoju, jog Nemcovo žmogžudystė galėtų sukelti antiputininio protestų judėjimo formavimąsi. Opozicija per daug silpna, kad kelti tikrą grėsmę. Bandymai įtikinti žmones apie kriminalinę režimo esmę – tai per daug sunkus ginklas, kad rusų liberalai galėtų jį nulaikyti rankose. Tačiau, aš negaliu nesusimąstyti apie tai, kokia galėjo būti Rusija, jei 1999 metais Jelcinas būtų pasirinkęs kitą įpėdinį.

Esant prezidentu Borisui Nemcovui, Rusija galėjo tapti šalimi, kurioje aš (L. Bershidsky) būčiau iki šiol gyvenęs ir dirbęs. Kartu su Nemcovu mirė ir ši nerealizuota ateitis.