infa.lt

Arvydas Daunys

Praėjus porai dienų po tragiškų įvykių Paryžiuje, kurių metu, įvairių šaltinių duomenimis buvo užmušti 128 žmonės, o apie 180 buvo sužeista, kyla įvairiausių minčių.

Kalbu apie pačią, iš esmės vienodų, žmogiškuoju supratimu, įvykių pateikimo interpretaciją, kur vienos žmogžudystės pateikiamos kaip nuobodi statistika, o kitos, kaip neeilinės svarbos įvykis.

Prisiminkime, kad tos pačios, ISIL smogikų vykdomos žmogžudystės Sirijoje, kurias patys smogikai reklamuoja kaip tik sugeba visais prieinamais jiems informacijos kanalais, vyksta jau apie penkerius metus. Ten kasdien žūsta dešimtys, o kartais ir šimtai žmonių. Ir dauguma ten vykstančių prievartos aktų bei žudynių jau seniai aprašoma vos pora eilučių MIP pranešimuose. Apie bandymą pažadinti kažkokią užuojautą nužudytiesiems nėra jokios kalbos. O kalbant apie situacijos analizę, kuri bandytų bent paviršutiniškai paaiškinti to, kas vyksta gilumines priežastis – mirtina tyla.

Kodėl vieni įvykiai, iš esmės tokie patys, tik vykstantys skirtinguose pasaulio taškuose yra rezonansiniai, o kiti ne? Kodėl apie vienus rašoma nuo ryto iki vakaro keletą dienų, stengiantis išlaikyti žmonių dėmesį tam tikro klausimo ribose, o kiti užmirštami iškart vos tik paskelbus ir perskaičius?

Atsakymas čia kaip ir visai paprastas: kiekvienas rezonansinis įvykis, paverčiamas rezonansiniu MIP pagalba, yra tam tikrų valdžios sprendimų, seksiančių po to, priežastimi. Tai yra, jei įvykis mažareikšmis, ir žmonių reakcija į jį nežymi – jis negali įtakoti svarbių pakitimų visuomenėje, nes nebus pakankamai palaikančių tuos galimus pakitimus. Jei įvykis iššaukė platų atgarsį visuomenėje – valdžia į jį reaguoja priimdama tam tikrus sprendimus.

Apie kokius čia pakitimus kalbu? Prisiminkime, pavyzdžiui, rugsėjo 11 įvykius JAV, ir po to sekusius pakitimus, kada buvo žymiai apribotos JAV gyventojų pilietinės teisės. Įteisintas totalus elektroninis gyventojų sekimas. Rugsėjo 11 įvykiai pagrindė JAV valdžios prastumtų įstatymų priėmimo būtinybę. Jų nesant (įvykių) valdžia negalėtų paaiškinti, kuo remiantis ji teikia tokius įstatymų pakeitimus, ribojančius savo žmonių pilietines teises.

Tai štai, kiekvienas rezonansinis įvykis yra būtent tokių pakitimų inspiruotų valdžios ir ribojančių gyventojų teises, pretekstas. Pretekstas ir oficiali priežastis.

Kam tas daroma?

Valdžia susiaurindama pilietinių teisių ratą, tuo suteikia daugiau teisių sau pačiai tam tikriems sprendimams. Kitaip tariant – atima iš piliečių dalį jų valdžios sau. Ir iki tos ribos, kai piliečiai teisėtai jau nebegali pasipriešinti neteisėtiems valdžios sprendimams, nes jie yra įteisinami, pilietinių laisvių sąskaita.

Kaip tas pasireiškia praktiškai?

Pavyzdžiui, Lietuvos atveju, valdžia remdamasi infekcinių epidemijų grėsme (niekur neįrodyta), ir rezonansine naujiena apie afrikinį kiaulių marą, naikina šernus ir individualių ūkių kiaules, tuo griaudama, kaip gamtos resursus ir jos balansą (iššaudyta virš 62 000 šernų), taip ir žemės ūkį, papildomai atimdama galimybę patiems lietuviams augintis sau maistą.

Kitas pavyzdys: valdžia remdamasi tų pačių infekcinių epidemijų grėsme (irgi niekur neįrodyta), spaudžia Lietuvos gyventojus privalomai skiepytis. Ką galima pavadinti valstybės prievarta piliečiui, nes anksčiau jis pats spręsdavo – ar jam ir jo šeimos nariams reikia skiepytis ar ne. O šiandien jam grasinama, jog nepaskiepijus jo vaiko nepriims į vaikų darželį, o jį patį apdės baudomis.

Šernų šaudymo ir ūkininkų kiaulių naikinimo atveju, priežastis – atrandamas vienas kitas, esą afrikiniu kiaulių maru užsikrėtęs ir kritęs ar nušautas šernas, ir tame rajone skelbiama kiaulių naikinimo akcija. Kai randamas, esą užkrėstas šernas – MIP trimituoja visu balsu. Kai naikinamos ūkininkų kiaulės (verčiant tuo užsiimti juos pačius) MIP tyli. Nors, pastebėsiu, jokių maro židinių niekur nė su žiburiu nerasta. Kaip ir kažkada plačiai nuskambėjusio paukščių gripo atveju, jei kas dar atsimena.

Grįžkime prie rezonansinės naujienos ir jos atsiradimo priežasties. Valdžioje kylant poreikiui priimti tam tikrą sprendimą ar įstatymą, sukelsiantį įtampą visuomenėje – jį reikia kažkaip pagrįsti visuomenės ir pasaulio bendrijos akyse. Štai tam ir pasitarnauja rezonansiniai įvykiai, kartais nieku ypatingu neišsiskiriantys, bet išpūsti iki didžiulio burbulo, o kartais pakankamai didelio masto konkrečiame regione, kad sukeltų audringą visuomenės reakciją. Su MIP pagalba.

Prisiminkime „Charlie Hebdo“ redakcijos užpuolimą sausio mėnesį. Tai rezonansinis įvykis? Be abejo. Prisiminkime kiek lietuvaičių pasidavę šio įvykio pateikčiai ant savo socialinių tinklų profilių užsidėjo logotipą „Je suis Charlie”. O to įvykio pasekmė? Stumiamas naujas įstatymas Prancūzijoje, kuriuo valdžiai suteikiami neriboti įgaliojimai šnipinėti savo piliečius, be jokio teisminio ribojimo, remiantis terorizmo grėsmėmis.

Nuo to toli neatsiliko ir Lietuva, kai VRM ministras S. Skvernelis užregistravo panašų įstatymo projektą, kuriam nepraėjus pateikė kitą, panašų.

Po Paryžiaus penktadienio įvykių matome tą pačią įvykių pateikimo manierą pasaulinėse MIP ir tokią pačią pasaulio reakciją, kaip ir po „Charlie Hebdo“ redakcijos užpuolimo. Visuomenės reakcija šįkart pasireiškė Prancūzijos vėliavos ant savo socialinių tinklų profilių nuotraukos uždėjimu, simbolizuojant paramą prancūzams ir užuojautą žuvusiems. Dalies visuomenės.

Ir matome pirmuosius to rezonansinio įvykio interpretavimo ir pritaikymo atvejus sau reikalinga linkme pasaulio šalyse. Vakar Lenkija jau pareiškė, jog šių įvykių fone nebepriims pabėgėlių priskirtų jai pagal kvotas, nes laiko tai nebepriimtinu dalyku.

Kalbant apie Lenkiją – ji pasinaudojo įvykiu savo naudai, Prancūzija irgi – uždarė savo sienas pabėgėliams ir paskelbė nepaprastąją padėtį, tačiau galima garantuoti, jog tai tik pradžia, kurios seką pamatysime neužilgo per jos valdžios priimamus sprendimus.

Europos šalys neberanda būdų gražiai atsisakyti Vokietijos primetamo pabėgėlių pasidalijimo tarp šalių kvotų metodo, todėl tokie rezonansiniai įvykiai joms (bent jau kai kurioms iš jų) yra kaip dangaus dovana.

Ir žinoma ne tiek patys įvykiai, kiek visuomenių, pasidavusių tų įvykių informacinei eskalacijai reakcija. Todėl MIP čia vaidina pagrindinį vaidmenį. Kaip ir socialiniai tinklai. Todėl reikalingas įvykis ir tam tikras jo pateikimas paverčiantis jį rezonansiniu, sugraudinantis-sujaudinantis visuomenę ir nuteikiantis ją reikalinga linkme.

Prisiminkime, kokiu būdu buvo bandoma teigiamai nuteikti pasaulio visuomenę į pabėgėlių priėmimo Europoje procesą-faktą? Ir ne tik bandoma, bet ir pavyko.

Pradžiai buvo pateikta gailestį kelianti nuskendusio berniuko iš Sirijos, gulinčio ant jūros kranto Turkijoje, nuotrauka. MIP pagalba ji apskriejo visą pasaulį ir kuriam laikui išliko pasaulio dėmesio centre. Tada net valstybių vadovai tvirtino, jog negalima leisti, kad tokie dalykai pasikartotų, kad reikia priimti vargšus, karo nuskriaustus pabėgėlius iš karo nualintų šalių, tame tarpe tą tvirtino ir pats Fransua Holandas, Prancūzijos prezidentas, kuris šiandien jau įsakė uždaryti šalies sienas tiems pabėgėliams prieš nosį…

Kas gi vyksta?

Vyksta logiškai dėsningi dalykai. Yra sugriauta nusistovėjusi pasaulio tvarka. Visi Artimieji Rytai skęsta chaose, prie kurio atsiradimo ženkliai prisidėjo kaip Europos šalys, taip ir Jungtinės Valstijos.

Iš to chaoso bėga žmonės – pabėgėliai, kurių visa kaltė tik tame, kad jie gimė tose šalyse, kuriose, kol į jas neįkišo savo letenos demokratija, – viskas buvo stabilu. Dabar gi, pasinaudodami pabėgėliais į Europos šalis prasismelkia ir mums jau gerai žinomų teroristinių organizacijų smogikai, šiandien pradedantys kelti sumaištį pačiose pabėgėlių stovyklose ir šalyse tiesiogiai.

Iš kur atsiranda tie teroristai ir kodėl prie jų jungiasi net europiečiai musulmonai?

Atsakymas irgi ko gero pakankamai paprastas: europiečiai ir amerikiečiai Rytuose pateikiami, kaip vieni pagrindinių agresorių, privedę tas šalis prie dabartinės padėties (kas iš dalies yra tiesa), ypač prisiminus Egiptą, Afganistaną, Iraką, Libiją, o dabar dar ir Siriją, kur Europos atstovai su JAV priešakyje atkakliai nori nuversti eilinį Rytų „diktatorių“ Assadą. Tačiau, kažkodėl lygiai taip pat atkakliai nenori pastebėti kitų diktatorių tame pačiame regione, mat tie yra jų pačių koalicijoje. Kalbu apie Saudų Arabiją. Ir pastebėkime – tą puikiai mato musulmonai-europiečiai savo šalyse.

Džihadistai iš esmės yra nestruktūrinė kariuomenė, kurios statutas – tai Koranas ir Šariato teisė. Būtent Korano pagrindu yra pagrindžiami-pateisinami visi tos „kariuomenės“ veiksmai ir tikslai. Jei, islamistų nuomone, yra pažeidžiamos Korano-šariato nuostatos – tikras musulmonas privalo jas ginti. Šventikai skelbia šventąjį karą-džihadą ir renka jam tikinčiuosius.

Žmonės bei spec-tarnybų struktūros tai suvokiančios, gali nesunkiai manipuliuoti islamo kovotojais bei numatyti jų reakciją į tam tikrus dalykus, ir sukurti situaciją, galinčią išprovokuoti jiems taip reikalingus rezonansinius įvykius. Tokius kaip „Charlie Hebdo” redakcijos užpuolimas, kurį iš esmės pati redakcija ir išprovokavo, publikuodama pranašo Mahometo karikatūras, kas bet kuriam musulmonui yra gryniausias jo religijos įžeidimas ir jo gyvenimo pamatų griovimas.

Ir dabar tik klausimas – ar ta provokacija gavosi atsitiktinai, ar buvo sąmoningai suplanuota? Sprendžiant pagal tai, kad tos karikatūros ir toliau ten piešiamos, kiršinant musulmonus, – antrasis variantas man atrodo esantis arčiau tiesos.

Rezonansiniais įvykiais galima pasinaudoti, galima juos išprovokuoti, o galima juos ir organizuoti, siekiant tam tikrų pasikeitimų konkrečios šalies įstatymuose ar tam tikrų sprendimų tose šalyse priėmimo.

Grįžtant prie penktadienio (lapkričio 13d) užpuolimų, kuriuose žuvo 128 žmonės, mes galime užduoti tą patį klausimą, nes ISIL teroristų pasisakyme, kurie jie perdavė po užpuolimų prisiimdami sau atsakomybę už šią akciją, kaip vieną iš to užpuolimo priežasčių jie nurodė jų pranašo įžeidimus.

Dar vienas keistas dalykas minimoje penktadienio istorijoje – beveik nėra filmuotos medžiagos (čia ne mano mintis), lyg visur užpuolimo metu buvo išjungtos apsaugos kameros, o juk gyvename technikos amžiuje, kur kiekvienas žmogus turi filmuojantį telefoną, o visur mieste apsaugos kamerų yra prismaigstyta kaip grybų.

Sprendžiant iš to, kaip ISIL smogikai mėgsta filmuoti savo vykdomas mirties bausmes – tai mirtininkų susisprogdinimas Paryžiuje neturėtų būti išimtis, o juk užpuolimai buvo vykdomi vienu metu šešiose vietose, tad filmuotos medžiagos turėtų būti begalė. Deja taip nėra, kas kelia tam tikrų klausimų ir asociacijų, kurių čia nenorėčiau minėti…

Kaip bebūtų, tačiau visi šie įvykiai padeda puikius tvirtus pagrindus ir suteikia pretekstą valdžiai riboti mūsų pilietines teises (kiek jų dar tėra likę), esą siekiant mūsų pačių saugumo nuo terorizmo grėsmės. Mūsų pačių jau nebeklausiant. Čia jau net nekalbu apie visuomenių tarpusavio kiršinimą, galintį išsilieti į vidinį karą kai kuriose valstybėse, kuriose musulmonų skaičius yra pakankamai didelis. Priminsiu, jog po išpuolių Paryžiuje, Kalė pabėgėlių stovykloje buvo sudeginta apie 40 laikinų būstų. Ką jau galima laikyti tokio karo pradžia.

Pabaigai noriu pasakyti, kad visus valdžios sprendimus mūsų pilietinių teisių mažinimo atžvilgiu mes nesąmoningai padedame priimti patys, savo reakcija į tuos minimus rezonansinius įvykius, kai darome būtent tai, ko iš mūsų yra laukiama. Pasivadindami savo profilius „Charlie Hebdo“, padabindami juos visokiausiomis „neužmirštuolėmis“, Ukrainos, Rusijos, Prancūzijos, JAV ar dar kokiomis vėliavomis.

Ir tik vienetai, pastebėkime, suvokia, kad šiandien mums labiausiai reikia gailėti lietuvių, kaip nykstančios rūšies ir, kad tą išreikšti pažyminčių savo profilius Lietuvos vėliava.