infa.lt

Tęsinys, pirma dalis čia

Kol Apšvieta dar nebuvo prasidėjus ir gyvenome senuosiuose amžiuose (Ancient Regime, pasibaigęs su Prancūzų revoliucija), gyvenome metafizikos erdvėj, kiekvienas pagal savo galimybes jos gylį suvokdami, bet kaip duotybėje.

Išminčiai gyveno iš savo dvasios visą laiką, visą supantį pasaulį kaip lėlių teatrą iš tikrųjų ir matydami ( ir savą kūną irgi) – profesorius A.Jokubaitis paskaitoje apie tai, kaip laimėjo Apšvieta, F.Nyče besiremdamas, yra tokią (supaprastintą) schemą padiktavęs, kaip buvo prarasta „reali realybė“ – Tikrasis ( metafizinis) pasaulis:

Pradžioje išminčius, dorybingasis ar šventas žmogus Tikrajame pasaulyje gyveno dar visą laiką… Vėliau Tikrasis pasaulis imtas suvokti kaip dabar nebepasiekiamas, bet kaip pažadėtas išmintingam ar atgailaujančiam. XVIII amžiuje Tikrasis pasaulis yra jau nepasiekiamas, nepažadėtas, nepažįstamas, niekas jame negyvena – bet, jis yra paguoda, kaip saulė pro debesis, įsipareigojimas, imperatyvas mąstančiajam.

Toliau Tikrasis pasaulis jau nepasiekiamas, nepažįstamas, nieko nebeguodžia, niekuo neįpareigoja – ką jis gali, jei niekas nežino, nei kas tai, nei kur… Protas ima žiovauti, apie metafiziką kalbai užėjus, ji tampa nereikalinga idėja, terminas įgauna ne tik neigiamą, bet ir juoką sukeliančią konotaciją… O dabar, mūsų laiku, jau ne tik Tikrasis pasaulis iš protinės apyvartos pašalintas, vis mažiau mus supantis, matomas, fizinis pasaulis reikalingas – kraustomės į virtualią realybę ( žemąjį astralą?) pilnu tempu, kūnus savus netgi palikdami, kaip nebe reikalingus. Bet čia jau kita tema.

Kaip minėjau, metafizinėj erdvėj gyvenome visi – išminčiai savo ruožtu, o paprasti žmonės ne ką prasčiau, pasakodami pasakas, mitus legendas, religines istorijas… galiausiai, dar ir Bibliją skaitydami: jiems nekilo klausimas, tiesa tai? ar tai galėjo įvykti tikrovėje? nes čia jau proto, Apšvietos laiko, padalinusio metafizinę viso ko kartu egzistavimo erdvę į dvi ( ir laikinąją, tą, kur šio gyvenimo, pavadinusią realia, o Tikrąją paskelbusią nesąmone), klausimai.

Išminčiai dėl to neišnyko, jie tik liko vieniši ir labai sunkiai suprantami… O dvasiškai silpnesniems ( nes išmintis pirmiausia yra tvirta dvasia) imti galvoti ir,  neturint mastymo galios apimti abi tiesos, prieštaraujančias sau, puses, visas mąstymo, būties gilumo suvokimas prapuolė. Pvz, paradoksai tokiam siauros apimties protui rodosi kvaili ir juokingi… Religija ėmė rodytis  nesąmonė, juos visai ne tik nuo tikėjimo, bet ir nuo visiškai visko atpalaiduojanti.

C.G.Jungas kalba apie tą ilgą kelią, mokymosi mąstyti ir vystytis, kuris laukia žmonių daugumos, nes dabar jų dvasinis supratimas yra absoliučiai užblokuotas. Jie nemato savo dvasinės netekties gylio, nes neturi su kuo palyginti – tokie žmonės dar niekada ir nieko nėra suvokę savimi, savo vidumi – visos jų žinios ateina iš išorės ir… praeina pro šalį.

„Vakarų mokslas ir jo industrinis pritaikymas yra žemiausios žinojimo formos, visiškai bevertės kiekvienam, bent truputį daugiau dvasinio ( metafizinio) pažinimo turinčiam… Šitoks mokslinis tyrinėjimas, praktiškas pačia siauriausia prasme, galėjo rastis tik kai žmonija tiek nugrimzdo į materialinius dalykus, kad nebe gali netgi įsivaizduoti egzistuojant bent kažką daugiau už fizinės realybės ribų…

Nors šis blogis – kad tokie laikai ateis – buvo neišvengiamas, bet vis tiek tai yra blogis. Ir vargas tiems, per kuriuos jis atėjo…“ rašė prancūzų filosofas, metafizikas Rene Guenon 1927m. knygoje „Modernaus pasaulio krizė“. Žmogaus žvilgsnis visada nukreiptas į tolį – praeitin ar ateitin, todėl jis sunkiai mato, kur yra dabar, kokios situacijos viduryje randasi.

Kaip pasakos kažkada buvo didinga ir verta pagarbos, išklausimo ir apmąstymo pasaulio dalimi, o dabar virtę pasakėlėm vaikučiams, kurių dažnas netgi nemėgsta ir skaityti nenori, bet momento, kai šis virsmas pasakų (ir žmonijos) likime įvyko, niekas nepamatė ir neužfiksavo… Taip ir dabar, sėdime materijoje prasmegę iki ausų, bet visai mums neakivaizdu, jog materijos principas yra kiekybė: ji dauginasi, dalindamasi, jos masė auga iš smulkėjimo.

Ir tai galioja tiek kokybės praradimui fiziniuose objektuose, tiek žmogaus dvasios susifragmentavimui tiek, jog dauguma visiškai nepajėgūs įsivaizduoti, kokias pasekmes turi ir, dar labiau, kokias turės ateity, jų veiksmai.

(laukite tęsinio)

Gaiva Paprastoji