infa.lt

wyborcza.pl

„Liepą, kartu su žurnalistais, valdininkais ir ne pelno organizacijų atstovais iš viso pasaulio, dalyvavau stažuotėje Vokietijoje, kurios tema – klimato kaita ir adaptacija”, rašo straipsnio autorius Tomasz Ulanowski.

Priimančios pusės – Užsienio reikalų ministerijos atstovų Berlyne ir klimato politikos ekspertų – paklausiau, ar jie nemano, kad Europos sąjungai jau atėjo laikas sukurti bendrą migracijos politiką. Juk vienas iš laukiamų globalinio klimato atšilimo efektų bus (na, jau yra) iki šiol neregėto dydžio migracija. Man atsakė, jog migracinė politika – tai atskirų ES narių kompetencijų sfera, vokiečių URM šiuo klausimu užsiima kitas departamentas.

Ką gi, matyt Berlynas, netikėtai pradėjęs prieglobsčio (kol kas tik jo) pabėgėliams suteikimo problemą permesti ant Europos pečių, apsigalvojo. Jau suprato, kad 800 000 pabėgėlių, kurie, kaip mano, atvyks į Vokietiją vien per šiuos metus, tai tik milžiniškos žmonių bangos, kuri jau daužosi į Europos sąjungos krantus, pradžia. Nuo jos neapsisaugos net Lenkija, nors ji nėra ta šalis, į kurią svajoja pakliūti bėgantys nuo karo žmonės.

Kai kurie mokslininkai pabėgėlių antplūdį sieja su klimato kaita. Kovo mėnesį autoritetingame savaitraštyje PNAS, kurį leidžia Amerikos mokslų akademija, klimatologai rašė, jog pilietinis karas Sirijoje, kuriame jau žuvo apie 300 000 žmonių, maždaug 10 milijonų buvo priversti palikti savo namus, įsiplieskė dėl globalaus atšilimo. Prieš 2011 metais prasidedant karui, buvo keturis metus besitęsianti sausra, kuri tapo pačia nuostolingiausia per visą Derlingojo pusmėnulio regiono istoriją, kur maždaug prieš 12 000 metų užgimė žemdirbystė.

„Mes nesakome, kad sausra sukėlė karą, – patikslina vienas iš darbo autorių, Kolumbijos universiteto klimatologas Ričardas Sygeris (Richard Seager). – Bet ji, be abejo, buvo viena iš priežasčių – gali būti, jog ta, kuri perpildė kantrybės taurę“.

Demografinės bombos tiksėjimas

Tyrinėtojų manymu, globalinis atšilimas išlaisvino oro srautus, pernešančius drėgmę iš Viduržemio jūros į šiaurinius Sirijos ir Irako regionus, o taip pat ir į Turkijos pietus. Dėl to, 2006-2010 metų lietaus sezonų metu iškrito gerokai mažiau kritulių, o dėl to, jog vidutinė temperatūra pakilo daugiau nei 1 laipsniu (lyginant su XX amžiaus pradžia), pagreitėjo drėgmės išgaravimas iš dirvos. Sirijoje sausra sutapo su staigiu populiacijos šuoliu: nuo 4 milijonų gyventojų šeštajame dešimtmetyje iki 22 milijonų karo išvakarėse.

Per paskutinius penkiasdešimt metų taip pat išaugo ir Afrikos populiacija, kuri šiuo metu yra pagrindinė žmonių „eksportuotoja“. Šio milžiniško, ne paties maloniausio klimato kontinento gyventojų skaičius per 50 metų išaugo keturis kartus: nuo 285 milijono iki.. 1,1 milijardo!

Neverta stebėtis, juk mes patys prisidėjome prie šio demografinio sprogimo. Vakarų civilizacija davė afrikiečiams (ir azijiečiams – jų gyventojų skaičius išaugo nuo 1,7 iki 4,3 milijardo) vaistus, o JTO žalioji revoliucija XX amžiaus viduryje tiekė žemės ūkiui chemines trąšas ir augalų apsaugos priemones. Tačiau mes pamiršome jiems duoti lytinį auklėjimą ir kontraceptikus.

Natūraliomis sąlygomis (apie kurias taip mėgsta kalbėti Katalikiškoji bažnyčia) pilnametystės sulaukia vienas iš keleto kūdikių. Šiuolaikinėje Europoje mokslinio progreso dėka subręsta beveik visi vaikai. Tačiau mūsų žemyno populiacija nuo 606 milijonų 1960 metais išaugo iki 742 milijonų 2013 metais. Reikia pripažinti, kad už europietiškos demografinės bombos išminavimą turime būti dėkingi moterims. Gaudamos išsilavinimą, jos vėliau imasi motinystės, susilaukia mažiau vaikų, bet geriau jais rūpinasi ir daugiau jiems gali duoti. Neaišku, kodėl mes galvojome, jog Afrikoje ir Azijoje demografinė bomba nustos veikti savaime. Tas procesas jau prasidėjo: žmonės, kuriuos veja sausra ir karas, apgulė Europos tvirtovę.

Imperijų krachas ir karai

Egzistuoja daugybė mokslinių darbų, demonstruojančių, jog praeityje net patys mankiausi klimato pakitimai priversdavo griūti ištisas imperijas. Taip pat žinoma, jog ilgalaikiai ekstremalūs orų reiškiniai erzins mus vis labiau, didindami prievartos protrūkio tikimybę.

Mokslininkai keletą europietiškų pavyzdžių aprašė 2011 metų sausio mėnesio Science numeryje. 250-550 metams, Romos imperijos žlugimo ir didžiojo barbarų genčių kraustymosi metu, buvo būdingi stiprūs temperatūros šuoliai, sausros ir potvyniai. XIII-XIV amžiuje buvo mažojo ledynmečio pradžia ir, matyt, jo dėka kilusi maro epidemija ištuštino Europą. Šaltis neatslūgo iki XVII-XIX amžiaus, kai prasidėjo didžioji europiečių emigracija į Ameriką. Už Europos ribų klimato pokytis į ypač sausringą siejama su Majų imperijos žlugimu X amžiuje (Scince publikacija 2012 m. vasarį). Viskas taip siaubingai pažįstama.

Be to kalbama, jog Ramiajame vandenyne vystosi rekordiškai galingas El Ninjo. Šis kas dvejus-septynerius metus periodiškai pasirodantis klimatinis reiškinys visada padidina ginkluotų konfliktų riziką pasaulyje. Darbą šia tema prieš ketverius metus publikavo Kolumbijos universiteto mokslininkai žurnale Nature. Jie išanalizavo 234 konfliktus 175 šalyse per paskutinius 50 metų. Tyrinėtojai paskaičiavo, jog El Ninjo galėjo paveikti mažiausiai trečdalį karų Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje, o taip pat kas ketvirtą konfliktą kitose pasaulio dalyse. Mokslininkai vardina 20 metų trukusį pilietinį karą Peru, kilusį po 1982 metų El Ninjo; pilietinį karą Sudane, kilusį 1963 metais ir besitęsiantį El Ninjo, vykusio 1976 ir 1983 metais, metu; konfliktus Salvadore, Filipinuose ir Ugandoje 1972 metais; Angoloje, Haityje ir Birmoje 1991 metais, o taip pat Konge, Ruandoje , Eritrėjoje ir Indonezijoje 1997 metais.

Turime paminėti ir tai, jog dabartinių globalinių klimato pokyčių, kuriuos mes sukėlėme patys, lengvabūdiškai degindami anglis, naftą ir dujas, dydis neturi analogų nuo paskutinio ledynmečio laikų, kurio dėka prieš 12 000 metų žmonės atsistojo ant kojų.

Prieš pusę amžiaus mūsų buvo trys milijardai. Dabar žemėje gyvena 7,3 milijardo žmonių, pusė jų – miestuose. JTO paskaičiavo, jog XXI amžiaus viduryje mūsų bus jau devyni milijardai, o pesimistiškiausios prognozės teigia, kad amžiaus pabaigoje planetoje bus 13 milijardų homo sapiens atstovų. Taip perspėja australų mokslininkai PNAS leidinyje, išleistame 2014 metų spalį. Dėl šio demografinio bumo kaltos taip vadinamos besivystančios šalys. Kaip tvirtina australai, žmonija jau peržengė kritinę ribą. Mūsų jau yra tiek, kad norint pastebimai palaipsniui sumažinti natūralų prieauglį, prireiks daugiau, nei šimto metų.

„Mes“ ir „kiti“

Nenuostabu, jog žmonės taip jautriai reaguoja į pabėgėlių ir imigrantų antplūdį. „Skirstymas į „savus“ ir „svetimus“ evoliucijos istorijoje yra senesnis už mus pačius“, – prieš metus Gazeta Wyborcza puslapiuose aiškino Vroclavo universiteto Žmogaus biologijos katedros vadovas Boguslavas Pavlovskis (Boguslav Pawlowski). Savų ir svetimų skirstymas – viena pamatinių mūsų sąmonės dalių. Esu aš, ir yra kiti. Yra mano šeima ir visi kiti. Medžiotojų gentyse, kurios dar yra Žemėje išlikusios, antrųjų net žmonėmis nelaiko.

„Kad atsirastų skirtumas, reikia iš tikrųjų visai ne daug, – teigė profesorius Pavlovskis. – Įsivaizduokime, jog mes pasiskirstome į raudonuosius ir mėlynuosius. Tokio eksperimento metu, jo dalyviams greitai atsiranda draugiškumo jausmas savo grupės nariams ir neapykanta priešininkams. Tarp grupių kyla konfliktai, didėja agresijos lygis, ir konfliktas paruoštas“.

Norime mes to, ar ne, mums reikės sukurti aiškią europietišką politiką: nuspręsti, kokius imigrantus mes norime įsileisti į ES, kokiu civilizuotu būdu tai galime padaryti, kaip padėti pabėgėliams. Ir, kas, matyt, svarbiausia iš strateginės pusės – nuspręsti, kaip pagerinti pragyvenimo lygį besivystančiose šalyse, kas apribotų žmonių antplūdį į Europą. Juk, nors būtent Europa atsakinga dėl didesnės dalies Afrikos ir Azijos problemų (tai ne tik buvusių kolonijų plėšimas, bet ir globalinis atšilimas ir demografinis sprogimas), ji per maža, kad sutalpintų savyje visas pasaulio problemas.

parengė: Darius Dimbelis