infa.lt

bbc.com

Ar pamatuotas yra žmonių tikėjimas, teigiantis, jog pasišlapinus ant gyvatės įkandimo vietos galima neutralizuoti nuodus? BBC Future korespondentė aiškinosi, ką šiuo atveju galime priskirti folklorui, o ką laikyti tikra.

Amerikiečių komedijų serialo „Draugai“ gerbėjai, be abejo pamena „Epizodą su medūza“, kai kelionės į pliažą metu vienai iš pagrindinių veikėjų – Monikai – įgėlė tas jūros gyvūnas.

Kitas serialo personažas, meilusis aktorius Džo, prisimena matęs Discovery televizijos programą. Joje pasakojo, jog šlapimas padeda esant nuodingiems nudegimams ir įkandimams, ir Džo, kaip ištikimas draugas, pasisiūlo padėti Monikai – jis pasirengęs nusišlapinti ant nudegimo. Nelaimei, Džo apima netikėta „scenos baimė“ ir jis nesugeba išspausti nė lašelio. Garbė atlikti šį didvyrišką veiksmą atitenka Čandleriui, būsimam Monikos vyrui.

Toks atsitikimas su Monika ir medūzos nudeginimu – ne vienintelis. Neretai tenka girdėti, jog šlapimas padeda įkandus gyvatei. Ir tikrai, pasaulinės BBC tarnybos klausytojai Kamerūne, Šri Lankoje ir Birmoje (Mianmare) ne kartą kreipėsi į mane šiuo klausimu.

Prieš pradedant analizuoti šį mitą, duosiu keletą faktų ir skaičių apie gyvačių įkandimus.

Gyvatės įgelia ne mažiau nei 5 milijonams žmonių kasmet. Daugelis šių įvykių vyksta Afrikos šalyse piečiau Sacharos, Pietų ir Pietryčių Azijoje.

Gera naujiena yra tai, jog tik labai nežymi šių įkandimų dalis yra mirtina. Bloga gi naujiena – kasmet nuo gyvatės įkandimų žūsta 125 tūkstančiai žmonių, pusė jų – Indijoje.

Geriausia taktika – vengti gyvačių

Nors tai atrodys ir banaliai akivaizdu, bet svarbiausias patarimas, kurį duoda roplių ir varliagyvių specialistai (reptologai) – pirmiausia reikia vengti įkandimų.

Nelieskite gyvačių, jai jas sutiksite, mūvėkite ilgas kelnes ir patikimus batus, eidami ten, kurs gyvatės – įprastas dalykas.

Energingai išpurtykite avalynę prieš aunantis, jei gyvatė bent teoriškai gali būti ten įšliaužusi.

Tačiau nežiūrint į visas šias atsargumo priemones, atsitiktinai susitikti su gyvate galimybių visgi yra.

Prieš keletą metų Kosta Rikoje man parodė nuodingas Kabiauodeges palmines angis, kurios idealiai maskuojasi, besirangydamos tarp geltonų ir raudonų tropinių žolių – helikonijų.

Tos spalvos tokios gražios, jog pirmą kartą jas pamatę žmonės besigrožėdami liečia jas rankomis ir kartais su siaubu supranta, jog rankose laiko nuodingą gyvatę.

Jei jums vis dėl to įgėlė gyvatė, ar reikia šlapintis ant įkandimo vietos? Atsakymas paprastas: ne!

Tai bus tik bevertis brangaus laiko švaistymas, kuriuo naudingiau galima pasinaudoti nukankant iki artimiausios ligoninės ir gauti priešnuodžių.

Šlapimas nepadeda įkandus gyvatei. Jame yra šlapalo, kuris minkština odą ir yra naudojamas kremuose – pavyzdžiui tokiuose, kurie padeda gydyti įskilimus kulnuose.

Šlapalas taip pat yra ir antiseptikas, todėl kai kurie žmonės mano, kad jis tinka kojų vonioms, skirtoms žaizdoms gydyti.

Tačiau šių naudingų savybių nepakanka toksinų, esančių gyvatės nuoduose, neutralizavimui.

Taigi, šlapimas nepadeda. O kaip gi kitos liaudiškos priemonės, sakykim, nuodų iščiulpimas iš žaizdelės, arba varžčio, padaryto iš suknelės skiautės, užveržimas ant kojos ar rankos, neleidžiant nuodų plitimui?

Deja, nuodų iščiulpimas taip pat neduos rezultato, kadangi jums vargu ar pavyks iščiulpti juos visiškai prieš jiems pasiskirstant organizme.

Netgi bandymas išpjauti peiliu įkandimo vietą gali sukelti gausų kraujavimą, kadangi nuodai jau galėjo sumažinti kraujo krešėjimą.

Varžčiai, apie kuriuos kalbėjome anksčiau, gali pažeisti audinius, esančius prie įkandimo vietos. Žinoma, vertėtų sumažinti galūnės judrumą įtvaru, tokiu pat, kaip ir lūžus kaului – kuo mažiau bus judinama galūnė, tuo lėčiau išplis nuodai.

Palikite gyvatę ramybėje!

Nerizikuokite iš naujo ir negaiškite laiko, mėgindami užmušti gyvatę, kad nuneštumėte ją į ligoninę atpažinimui.

Geriau pasistenkite atsiminti kokias nors ypatingas žymes, kurios padės medikams nustatyti, ar įkandusi jums gyvatė yra nuodinga.

Kokias žymes, pavyzdžiui, dėmes, atsiminėte? Koks akių pjūvis? Ar matėte iltis? Kokios formos buvo galva? Ar buvo įdubimai tarp akių ir nosies?

Jei gyvatė negyva, galite pasiimti ją, tik nelieskite jos galvos. Net mirusi ji refleksiškai gali jums įkasti.

Geriausia, jei nufilmuosite gyvatę telefono kamera.

Yra žmogus, kuris pasiryžęs sumažinti mirtingumo nuo gyvačių įkandimų statistiką Indijoje. Tai – dr. Janas Simpsonas (Dr. Ian Simpson) – britų herpetologas, kuris dirbo Pasaulinėje sveikatos organizacijoje ir dalyvavo kuriant pirmąjį Indijoje protokolą apie pagalbos, įkandus gyvatei, suteikimą.

Paprasčiausiai imta rūpintis, jog kaimo rajonai būtų aprūpinti priešnuodžiais, nes pagrindinė mirtingumo priežastis yra tai, kad žmonės nespėja laiku nusigauti iki ligoninės.

Simpsoną glumina tie jo sutikti žmonės, kurie pagalbos kreipiasi į vietos liaudies gydytojus, vietoje to, kad tuojau pat vyktų į ligoninę.

Daugelis pamažu išsigydo įkandimo pasekmes, pirmiausia apsilankę pas liaudies gydytojus. Tačiau, kaip teigia dr. Simpsonas, dažniausiai taip atsitinka todėl, kad daugelis įkandimų iš tikro nėra nuodingi.

Vienas biologas Kosta Rikoje davė man dar vieną naudingą patarimą apie tai, ką daryti, įkandus gyvatei.

Nuodai organizme skirstosi per kraujotakos sistemą. Todėl kuo širdies ritmas bus retesnis, tuo nuodai lėčiau bus išnešiojami po organizmą.

Jo patarimas buvo toks: pakeliui į ligoninę būkite išskirtinai ramus, kad jūsų širdis nesidaužytų kaip pašėlusi, netgi tuomet, kai žinote, kad įkandimas gali būti mirtinas.

O tai, kas liečia medūzų nudeginimus, tai čia gali padėti sūdytas vanduo arba actas. Gėlas vanduo sukels dar daugiau skausmo, o šlapimas nepasireikš niekaip.

Taigi, Monika, kaip bebūtų siaubinga, tačiau turiu pasakyti žiaurią tiesą: Džo ir Čandleriui nereikėjo taip pergyventi ir šlapintis ant jūsų.

parengė: Darius Dimbelis