infa.lt

ĮVADAS

Ekologinė situacija ir dirvožemių pakitimai.

Dėl intensyvios žemės ūkio veiklos ir nekontroliuojamos chemizacijos užteršti paviršiniai ir gruntiniai vandenys, šalyje mažėja natūralių pievų ir miškų plotai, nyksta laukinė augalija ir gyvūnija. Dirvožemiai užteršiami pesticidais, dėl didelio mineralinių trąšų kiekio didėja vandenų eutrofizacija (Eutrofikacija – ekosistemos kitimas, sukeltas cheminių medžiagų pertekliaus, dažniausiai tirpių azoto ir fosforo junginių.), gruntinių vandenų užteršimas nitratais ir t.t.

Dirvožemiai nualinami intensyviu įdirbimu, – jų struktūra pakinta tiek, kad augalai nebegali normaliai įsisavinti maisto medžiagų ir netgi tręšiant didelėmis trąšų normomis žemės ūkio rentabilumas nuolat mažėja. Dėl dirvožemio užterštumo ir struktūros pakitimų (atsirandančių dėl nuolatinio įdirbimo ir organinės medžiagos dirvose mažėjimo) nyksta juos atstatanti mikroflora – mažėja dirvožemių derlingumas, pakinta mikrobiologinė dirvožemio sudėtis, kas sąlygoja dirvų rūgštėjimą, į dirvą (dirvožemį) nepatenka oras ji tampa „negyva“.

Maisto kokybė

Dėl tokio ūkininkavimo maisto produktai yra žemos maistinės vertės, užteršti pesticidų likučiais ir kitomis kenksmingomis medžiagomis. Gyvulininkystės produktai, šeriant gyvulius taip augintais pašarais, taip pat užteršti minėtomis medžiagomis bei medikamentais, naudojamais gyvulių šėrimo racione.

Žmonių maisto racionas labai nesveikas dėl maisto produktų gamybos metu naudojamų daugybės kenksmingų medžiagų ir pačių maisto medžiagų neteisingo „reitingavimo“: pvz. gyvuliniai riebalai keičiami pigesniais augaliniais, gyvuliniai baltymai – soja ir pan..

Ūkininkų ekonominė situacija

Sumažėjus žemės ūkio rentabilumui ūkininkai negali išgyventi be subsidijų. Išnaikinus vietinių augalų ir gyvūnų veisles ir bandant adaptuoti atvežtines, nepritaikytas auginimui Lietuvoje – žemės ūkis tampa vis rizikingesnis – naujos kultūros reikalauja didesnės cheminės priežiūros, dėl ko dar labiau teršiama žemė.

Intensyvaus ūkininkavimo modelis, kai naudojamos mineralinės trąšos, pesticidai, gilus žemės įdirbimas, yra nerentabilus. Suskaičiavus išlaidas, pajamos gautos pardavus žemės ūkio produkciją rinkos kaina, dažnai būna mažesnės (gelbsti subsidijos). Taip ūkininkaujant gaunami didesni derliai, tačiau didesnė dalis pajamų taip ir iškeliauja užsienio pardavėjams už trąšas (išskyrus Achemą), pesticidus, techniką. Valstybė priversta vis didinti išmokas tam, kad padengtų nuostolius.

Ūkininkaujant tradiciškai, atsisakius purškimų, trąšų, sunkiosios technikos – išvengiama didelės dalies nebūtinų išlaidų, gaunamas mažesnis derlius, tačiau jis padengia gerokai sumažėjusias išlaidas, o ir pelnas lieka Lietuvoje.

Intensyvaus ūkininkavimo energetinės sąnaudos – nuolat tręšiant, naudojant pesticidus, herbicidus ir giliai įdirbant žemę – ženkliai didesnės, nei gaunama energija iš užaugintos produkcijos.

Taigi, didesni derliai gaunami tik naftos resurso sąskaita

Ūkininkaujant tradiciškai, be mineralinių trąšų, pesticidų, nenaudojant gilaus žemės dirbimo – energijos sunaudojama gerokai mažiau, negu gaunama iš užaugintos produkcijos.

Neatsakinga ir netgi pavojinga visą žemės ūkį statyti ant naftos resurso kortos, nes įvykus naftos krizei ir ženkliai pabrangus naftos produktams, neišvengiamai bus pažeistas Lietuvos maisto suverenitetas.

Dar viena problema – asmeniniai, mažos šeimos prižiūrimi ūkiai nenašūs, žmonės pervargsta, o jeigu naudojamas samdomas darbas – sumažėja atsakomybė už gaminamą produktą, krenta produkcijos kokybė. Visais laikais našiausias buvo kolektyvinis arba didelės šeimos prižiūrimas ūkis. Kadangi didelių šeimų jau nėra, reikia grįžti prie našaus kolektyvinio ūkininkavimo.

TIKSLAI

Ekologinės situacijos gerinimas.
Ūkių rentabilumo ir savarankiškumo didinimas.
Kokybiško maisto gamyba.
Vietinės rinkos aprūpinimas aukštos kokybės sveikais maisto produktais ir ž.ū. žaliavomis. Maisto suverenitetas – valstybė turi pilnai apsirūpinti visais maisto produktais, o atliekamus eksportuoti.

VIZIJA

Ekologinė situacija ir dirvožemiai.

Turi būti uždrausti visi augalų apsaugai naudojami pesticidai ir ribojamas mineralinių trąšų naudojimas.

1. galimas variantas: jeigu išlieka valstybės (ar bendruomenės, ar kitos organizacijos) parama ūkiams pagal įvairias programas – skatinami mišrūs, uždaro ciklo ūkiai, kuriuose visos atliekos (mėšlas, šiaudai ir pan.) sunaudojami dirvos gerinimui.

Ūkiai, kurių realizuojamoje produkcijoje randama pesticidų ar kitų kenksmingų medžiagų, netenka teisės į paramą bent penkeriems metams. Numatomos baudos už pesticidų naudojimą ir mineralinių trąšų naudojimą virš nustatytos normos.

2. galimas variantas: kuriamos pelno siekiančios organizacijos (pvz. asociacijos, bet gali būt ir privatus kapitalas), dirbančios tik su ekologiškai užaugintomis žaliavomis ir užsiimančios aukštos kokybės maisto produktų ir žemės ūkio žaliavų rinkos kūrimu. Superkančios iš ūkininkų perteklinę produkciją ir ją perdirbančios iki galutinio produkto (pvz. mėsos ir pieno produktų perdirbimas, duonos kepyklos, linų apdirbimo įmonės ir pan.) tuo pačiu kontroliuodamos ūkininkų auginamos produkcijos kokybę per kainas.

Ekologinio ūkio statusas turi keistis – ekologiniu laikytinas ne pasyvus, t.y. neteršiantis, bet aktyvus, t.y. didinantis produktyvumą, gerinantis dirvožemį ūkis.

Skatinama ekstensyvi gyvulininkystė (pieniniai galvijai, avys, kiaulės), tokia pat ganyklinė paukštininkystė (vištos, žąsys, kalakutai), ekologiška sodininkystė.

Taip pat ekologiniame ūkyje negali būti naudojamas gilus dirvos įdirbimas arba jis turi būti ribojamas iki pvz. vieno karto per 3–4 metus.

Nemokamos jokios išmokos už pasėlius ir kt. naudmenas. Ūkininkai skatinami kainų skirtumu. Valstybinės ir kitos perteklinę produkciją superkančios ir su ūkininkais sutartis sudarančios įstaigos privalomai nustato skirtingas kainas už skirtingos kokybės produkciją. Brangiausiai mokama už ekologiškų mišrių ūkių produkciją, o pigiausiai už specializuotų. Jeigu tręšiama mineralinėmis trąšomis – produkcijos kaina mažėja, jeigu auginama natūraliai – didėja. Lygiagrečiai vykdomas švietimas apie maisto kokybę, skatinant visuomenę nepirkti neekologiškos produkcijos.

Ribojami monokultūrų (javų, techninių kultūrų, daržų) plotai, į didelius laukus privalomai įterpiant ekstensyvias ganyklas ar ekologinius sodus. Vientisas monokultūrinis laukas negali būti didesnis kaip 10 ha, o didesniuose plotuose ne mažiau 50 proc. turi sudaryti kas nors iš išvardintų variantų: miškas, natūrali pieva, kita natūrali augimvietė, ekstensyvi ganykla ar ekologiškas sodas (su natūralia žoline danga).

Įvedamas „ekologijos“ mokestis už ūkyje naudojamą ž.ū. techniką. Koeficientas skaičiuojamas pagal technikos galingumą: kuo galingesnė technika (sumuojant visą turimą techniką), tuo didesnis mokestis. Tai turi paskatinti ūkininkus be reikalo nenaudoti galingos technikos ir ieškoti variantų kaip apsieiti be jos. Negali būti jokių technikos pirkimo kompensavimų. Taip pat kompensacijų už kurą.

Žemės nuosavybė. Valstybinė, privati ir kolektyvinė.

Prioritetas: valstybinė ir kolektyvinė žemės nuosavybė.
Privačios nuosavybės dydis ribojamas.
Iš valstybės nuomojamų plotų dydis neribojamas.
Kolektyvinės nuosavybės dydis neribojamas, bet nustatomas maksimalus žemės plotas, tenkantis vienam kolektyvo nariui (pvz. 20 ha).
Žemės ūkio paskirties žemę nuosavybėje gali turėti tik ūkininkai, tiesiogiai vystantys žemės ūkio veiklą. Taip pat tik kolektyvai (organizacijos), tiesiogiai vystančios ž.ū. veiklą.

Ūkininkavimo būdai

Ūkio dydis neribojamas. Kadangi Lietuvoje didžiausią žalą daro dideli monokultūrų plotai ir intensyvus žemės įdirbimas (neskaitant teršimo pesticidais, kurį būtina besąlygiškai uždrausti), palaikomi ir skatinami tokie ūkininkavimo būdai, kuriems nereikia intensyvaus dirbimo: pvz. ganyklinė gyvulininkystė, ekologiška sodininkystė ir daržininkystė, javų ir techninių kultūrų auginimas su paviršiniu dirvos įdirbimu.

Prioritetinės ūkio sritys

Statusai (švarios gamybos ūkis, natūrinis ūkis, kultūros paveldo ūkis).

Skatinamas vietinių, genetinio paveldo kultūrų ir gyvulių auginimas: pvz. pieninė galvijininkystė, lašininių kiaulių, žąsų, rugių, linų auginimas.

Palaikomos organizacijos, gaminančios tautinio paveldo produktus iš supirktos produkcijos. Skatinamos ūkininkų kooperacijos, gaminančios galutinį produktą ir jį parduodančios vietinei rinkai. Skatinami ūkiai, turintys savo veislininkystės bazę.

Įsteigiamas prestižinis “Kultūros paveldo ūkio” statusas. Kultūros paveldo ūkis (KP) – tai mišrus natūrinis ūkis, kuriame auginamos tradicinės kultūros ir kuris pilnai apsirūpina savo maistu bei žaliavomis ir realizuoja jų perteklių.

KP ūkyje vyksta produkcijos perdirbimas iki galutinio produkto, o ūkininkavimo būdai atitinka tradicinius natūrinio ūkininkavimo būdus. KP ūkis turi savo veislininkystės bazę ir t.t. Tokiems ūkiams turi būti taikomos mokesčių lengvatos iki visiško atleidimo nuo mokesčių. Turi būti imamasi visų priemonių, skatinančių atkurti tradicinį mūsų krašto ūkio modelį.

Žemės ūkio mokslo įstaigos. Mokslo įstaigos įpareigojamos užsiimti vietinių augalų ir gyvūnų veislių genofondo palaikymu.

Genofondinių žemės ūkio augalų ir gyvūnų veislininkystė – valstybės remiama sritis.
Remiami ir ūkininkai, kurie prisideda prie veislininkystės ir yra kontroliuojami mokslo įstaigų.
Visos naujos veislės turi privalomai praeiti rajonavimo procedūras.

Švietimo įstaigų prioritetai:

rengti ekologinio, mišraus ūkininkavimo specialistus ir selekcininkus, didinti vietinių augalų ir gyvūnų veislių produktyvumą, kartu didinant produkcijos kokybę, palaikyti ir prižiūrėti eksperimentinius ūkius, kuriuose vykdomi vietinių kultūrų ir vietinių veislių bandymai ir veislininkystė.

Valstybės (bendruomenės, kitos organizacijos) vaidmuo palaikant žemės ūkį

Valstybė nustato žemės ūkį prioritetine šalies ūkio sritimi.

Valstybė ar kita organizacija planuoja maisto produktų ir žaliavų poreikį vietinėje rinkoje ir atitinkamai reguliuoja produkcijos supirkimo kainas. Taip pat numato eksporto galimybes ir kuria išorinę rinką unikaliems tautinio paveldo produktams. Nustato ūkininkų skatinimo mechanizmus per kainų politiką ir represinius mechanizmus. Rengia valstybinius užsakymus, sudaro sutartis su stambiais ūkininkais ir kolektyvais.

Tuo gali užsiimti ir privatus kapitalas, ir ūkininkų kolektyvai (skatinimu, užsakymais, eksportu). Kuria kontroliuojančias įstaigas, kurios kontroliuoja žemės ūkio produktų kokybę, ūkininkavimo būdus ir baudžia už ūkinius nusikaltimus: pesticidų naudojimą ir pan..

Už piktybiškus nusikaltimus baudžiama iki ūkio išvaržymo. Atleisti nuo mokesčių švariausios gamybos ūkius, turinčius “Švarios gamybos” (ekologinio) ir KP ūkio sertifikatą.

Mokesčių nesurinkimą kompensuos valstybinės įmonės, vykdančios aukščiausios kokybės produktų eksportą.

Valstybė nustato didesnius mokesčius specializuotos gamybos ūkiams, taip pat organizacijoms, perdirbančioms ar parduodančioms įvežtinius maisto produktus. Atitinkamai sumažinami mokesčiai perdirbančioms ir parduodančioms vietinius maisto produktus.

Supaprastinami maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimai.

Supaprastinami valstybinės augalininkystės tarnybos reikalavimai.

Valdas Stokna