infa.lt

slate.fr

1896 metais amerikietė žmogaus teisių gynėja Zuzana Entoni (Susan B. Anthony) ištarė tokius žodžius:
„Dviratis moterų emancipacijai padarė daugiau, nei kas nors kitas šiame pasaulyje. Aš kiekvieną kartą džiaugiuosi, kai matau moterį ant dviračio“.

Kad ir kaip stebėtinai šis pareiškimas skambėtų 2015 metais, bet 1890-aisias dviratis išgyveno savo aukso amžių. Visi demonstravo tikrą susidomėjimą tuo „nuostabiu įrenginiu, kuris suteikia žmogui arklio greitį“, buvo rašoma 1894 metų žurnale. Be to, jo dėka moterys galėjo praplėsti savo akiratį.

Madingas turtingų Paryžiaus moterų aksesuaras

Pirmosios ant dviračių sėdo moterys iš pasiturinčių sluoksnių. Jos neparodė susidomėjimo nuo 1817 metų egzistavusiai drezinai ir 1860-aisias metais sulaukė pedalų ir padangų atsiradimo.

Tada dviratis tapo madingu aksesuaru, subtilumo ženklu. Sostinės aukštuomenės sluoksnius apėmė tikra dviračių manija. Antrosios prancūzų Imperijos metu, kada Viktoras Hugo parašė „Vargdienius“, o Osmanas suformavo šiandienę Paryžiaus architektūrinę išvaizdą, dviratis buvo laikomas šiuolaikiškumo idealu. Paryžietės važinėjosi dviračiais Bulonės miške ir arenose, skaitė Le Vélocipède illustré žurnalą.
Beje, pirmame leidinio puslapyje atsirado moters ant dviračio (su vyriškais rūbais) iliustracija, kas aukštai į viršų iškėlė progreso vėliavą.

Nevaisingumo… ir geismo baimė

1869 wikipedijos dviračio iliustracija

Kad ir kaip ten bebūtų, laisvės minti pedalus netapo kažkuo savaime suprantamu: dviratis nebuvo laikomas visiškai tinkamu naudojimui tų laikų moterims

„Nors kelnės suteikia moteriai kavalerinį įvaizdį, kuris iš esmės dera važinėjant dviračiu, jis atima iš jos dalį gracijos, ir tikra moteris visada galės suvokti savo klaidą“, – buvo rašoma 1894 metų moksliniame žurnale.

Neskaitant išorinio etiketo, moterų pomėgis dviračiui iššaukė ir tam tikrą susirūpinimą mokslo aplinkoje. Tuo metu sportas, kaip laisvalaikio leidimo būdas atrodė kažkas neįsivaizduojamo, ypač kalbant apie moterį Kai kurie gydytojai baiminosi, kad dviratis gali neigiamai paveikti jų sveikatą, ypatingai reprodukcinius organus.

1888 metais išleistame „Dviratininko higiena“ leidinyje daktaras Filipas Tisje (Philippe Tissié) rašo, jog dviratis moteriai gali sukelti opas, kraujavimą, ligas ir uždegimus. Todėl gydytojas kelia reikalavimą, jog ji „paliktų dviratį stipriajai lyčiai“. 1903 metais gydytojas Demeny pasisakė dar kategoriškiau: „Moterims dviračiai visam laikui liks nepageidautinu prietaisu, nevaisingumo mašina“.

Tačiau ko iš tikrųjų bijojo vyrai? Kad moterys pakenks sau? Ar atvirkščiai jaus pasitenkinimą?

Dviratį kaltino ir tuo, jog jis atstumia moteris nuo sutuoktinės pareigų vykdymo: trynimosi į sėdynę pasekoje moteris galėjo pajausti seksualinį pasitenkinimą, „malonumą“, „susijaudinimą“ ir „jausmingos beprotybės priepuolį“, kaip rašė daktaras O’Folovelis (Ludovic O’Followell) (savo laiku panašių kaltinimų sulaukė ir siuvimo mašina):

„Atvirame ore ir veikiant greičiui moteris palaipsniui atsiduoda ją apimančiam susijaudinimui, ypatingo malonumo jausmui, kuris gali būti panašus į tai, ką ji jaučia supdamasi supynėse ir amerikiečių kalneliuose, malonumui, kuris iš tiesų veda link geismo“.

Dviratis ir lygybė

Ginčai dėl medicininės klausimo pusės ilgą laiką virė gydytojų aplinkoje. Nepaisant to su laiku jie suvokė, kad moterų pomėgis dviračiui nemažėja ir nuo to joms blogiau nesidaro, ir visa tai priėmė kaip duotybe.

Todėl, kad prieš juos buvo sužaista šiuolaikiškumo korta, jos idėja ir įvaizdžiais.

Bet kuriuo atveju, dviratis pirmiausia buvo prabangos priemone, kuri pagrindinai egzistavo miesto aplinkoje, primena istorikas ir knygų apie dviračių sportą autorius Žakas Serei (Jacques Seray):

„Reikėjo nemažai pinigų (kelių mėnesių darbininko atlyginimo), dėl to jį galėjo sau leisti tik kilmingos ir išlaikomos moterys. Pavyzdžiui, užimanti aukštą padėti visuomenėje ir kurtizanė Blanša D’Antini (Blanche d’Antigny) užsisakė savo portretą su dviračiu“.

1880-1890-aisiais metais, atsiradus patogesniam ir prieinamesniam šiuolaikiniam dviračiui, jo paplitimas vis tik tapo platesnis. Atsisėdusios ant dviračio moterys vyrų akyse atsikrato suknelių, atrado sau naują judėjimo laisvę ir galėjo įveikti kilometrus tik keliais pedalų apsisukimais. Marija Pongon (Maria Pognon) 1896 metais dalyvaudama feminisčių kongrese Paryžiuje pasakė tostą už „dviratį nešantį lygybę, kurio pagalba bus įgyvendinta moterų emancipacija“.

Moterys galėjo pasikliauti ir sulaukti palaikymo iš reklamuotojų: ant miesto sienų atsirado daugybė plakatų vaizduojančių moteris ant Peugeot, Helios ir Excelsior dviračių. Jų plaukai plaikstėsi vėjyje, o veiduose švietė triumfo šypsena.
Reikia paminėti, kad automobilis tada tik žengė pirmuosius nedrąsius žingsnius. Ir dviratis buvo puiki alternatyva.

Dviratis suteikė galimybė nuvažiuoti toliau nuo miesto. „Dviratininkai važinėjosi Bulonės miške, – pasakoja Žakas Serei. – Žanui Bero (Jean Béraud) tai tapo įkvėpimu, nemaža dalis paveikslų, kurie skirti moterims po vieną arba kompanijoje“.

Drabužių laisvė

Dviratis pralenkė visų laikų įstatymus ir pradžioje moterys mynė pedalus su siaurais korsetais ir ilgomis sukniomis. Siekdamos palengvinti sau gyvenimą, jos trumpino sijonus ir apsivilkdavo kažką panašaus į plačius pantalonus, kad medžiagos klostės nepapultų po ratais. Štai ką rašo Žoržas Montergje (Georges Montorgueil) „Šiuolaikinėse paryžietėse“:
„Dviratis sukūrė trečią lytį. Pro šalį einanti būtybė su išsipūtusiais pantalonais, su nuogomis blauzdomis, siaura talija ir šiaudine skrybėle – tikrai ne vyras. (…) Tačiau ar tai moteris? Užtikrinti ir tvirti žingsniai, rankos kišenėse, savarankiški pasivaikščiojimai, sėdėjimas terasose užkėlus koją ant kojos, įžūlūs žodžiai – prieš mus dviratininkas“.

Pasikeitimai pasirodė tokie gilūs, jog juos įtvirtino įstatymais: du 1892 ir 1909 metų aktai leido moteriai vilkėti kelnes, tačiau tik tuo atveju, jeigu ji „ranka laiko dviračio vairą“. Nors pantalonų nešiojimas atsirado ne atsiradus dviračiui (juos leido jodinėjimui), jis davė postūmį jų paplitimui.

Rytai: ta pati kova už dviratį

Visame pasaulyje, tose šalyse, kur moterys iki šiol neturi lygių teisių su vyrais, dviratis ir toliau išlieka kasdienės kovos objektu. Pavyzdžiui, Kaire į tai žiūrima gana neigiamai. Dviratininkės gatvėse gali tapti seksualinio priekabiavimo objektu (tikra šalies nelaimė) dėl to, jog važinėja „nepadoria poza“.

Tas pats yra ir Jemene: ten tai taip pat neįsivaizduojama (be to, dauguma moterų netgi nemoka juo važinėtis).

Kalbant apie Saudo Arabiją, užtenka pažiūrėti filmą „Wadjda“. Jis pasakoja dvylikametės mergaitės, kovojančios už svajonę: važinėtis dviračiu kaip ir berniukai, istoriją. Tačiau įstatymas jai tokios teisės nesuteikia, kaip neleidžia jis suaugusioms moterims vairuoti automobilio.

„Kai aš buvau paauglė, prisimenu, kaip tėvai draudė mano draugėms važinėtis ne tik dviračiu, tačiau ir riedučiais dėl tos pačios priežasties, jog tai grėsmė jų nekaltybei“, – prisimena dirbusi Saudo Arabijoje žurnalistė Klarense Rodriges (Clarence Rodriguez).

Mažytė pergalė: 2013 metais, praėjus dviems mėnesiams po filmo pasirodymo, vertybių skatinimo ir sulaikymo nuo ydų Komitetas galiausiai suteikė joms tokia teisę. Su sąlyga, jog jos nešios rūbus dengiančius visą kūną, bus lydimos giminaičio vyro ir naudos dviratį pramogai, o ne kaip transporto priemonę.

Kad ir kaip bebūtų, vis daugiau moterų palaipsniui išsilaisvina iš patriarchalinių jų šalių gyvenimo papročių ir sėda prie dviračio vairo. Atsiranda moterų klubai, kuriose jos gali treniruotis toli nuo vyrų žvilgsnių.

Tuo galėjo įsitikinti amerikietė Šenon Galpin (Shannon Galpin), arši moteriško dviračių sporto šalininkė. Kai ji vienumoje mynė pedalus Kabulo kalvose, jai tapo žinoma apie nacionalinės moterų dviratininkių komandos egzistavimą. Šios sportininkės dėvi ilgas kelnes ir rankoves (ir, žinoma, skarelę po šalmu) ir važinėjasi gatvėmis iki aušros lydimos trenerio iš vyrų komandos.

Šenon Galpin buvo nuoširdžiai nustebusi, todėl kad nė karto nematė moters ant dviračio per visas 11 kelionių į Afganistaną. Tokiu būdų, šis susitikimas jai tapo vilties simboliu šalies moterims. Nuo to laiko, palaikoma teisių gynimo organizacijos Mountain2Mountain kviečia jas į „dviroliucija“, kovoje už jų teises.

Atsiranda ir kitos iniciatyvos, kaip Go Bike asociacija Egipte, kuri organizuoja pasivažinėjimus dviračiais ir padeda moterims vėl įgyti pasitikėjimą mieste, ar Sirijos Facebook puslapyje, kur, nežiūrint į karą, kviečia žmones sėstis ant dviračių ir pakeisti požiūrį į moteris.

Netgi Katare vyriausybė nusprendė surengti moterų dviračių lenktynes, kad pademonstruotų moterų emancipacijos politiką emyrate (nors jos dar daug kur yra pavaldžioje pozicijoje vyrų atžvilgiu).

Dviratis ten vis daugiau duoda žinoti apie save, kaip XX amžiaus pradžioje, Vakaruose. Moterys sėdasi prie vairo, meta iššūkį moralinėms ir religinėms nuostatoms ir su kiekvienu dviračio pedalo apsisukimu suduoda smūgį nelygybės barjerams.

parengė: Edita Sabaitė

–