infa.lt

slate.fr

Hirosima po branduolinio sprogimo |.wikimedia.org

Tai 1955 metais išėjusi knyga, kuri savo laiku sukėlė nemažai triukšmo. Joje japonų gydytojas Mičihiko Hačija (Michihiko Hachiya) pasakoja apie įvykius po Hirosimos branduolinio sprogimo: sekusiais po sprogimo skausmu, nesupratimu, šoku ir įžengimu į atominę erą.

Atominis sprogimas Hirosimoje (rugpjūčio 6 buvo jo 70-osis metinės) dažnai pristatomas iš gąsdinančio gigantizmo požiūrio taško dėl susijusių su tuo skaičių. Arba beprotiško mokslo genijaus, kurį parodė žmogus 1945 metais, numetęs 15 tūkstančių tonų sprogmenų ekvivalento urano bombą, turinčią 4,5 tonos masę (amerikiečių štabe ji buvo pavadinta mažyliu). Istorikas Didier Le Fur taip vaizduoja šį dalyką pakartotinio „Hirosimos dienoraštis“ knygos pakartotinio perleidimo įžangoje:

„Bomba sprogo 580 metrų aukštyje. Viso per sekundės dalį ten susiformavo 400 metrų diametro ir turintis galingą spinduliuotę įkaitusių dujų kamuolys. Per keletą akimirkų temperatūra pakilo iki 4 tūkstančių laipsnių. Per žemę jau pasklido ugnis. Sprogstamoji banga pavertė dulkėmis viską kas buvo aplinkoje, susidarius 800 km/val greičio vėjui. Po to į dangų, kelių kilometrų aukštį, pakilo radioaktyvus grybas iš dulkių ir įvairiausių nuolaužų“.

Tačiau yra ir kitas atvaizdavimas, žvilgsnis iš vidaus, vieno iš 250 tūkstančių Hirosimos pakrantės gyventojų pasakojimas apie pirmąsias, atrodytų, puikios saulėtos dienos valandas. Tai ta pati istorija, tačiau papasakota iš kitos pusės, iš žmogaus dvasios aukštumų. Tai stambus planas vaizduojantis viską, kas liko iš aplinkos ir gyvenimo po 8:15 ryto.

22 dienos

Ryšių Valdybos ligoninės vyr-gydytojas Mičihiko Hačija rašė savo dienoraštį, diena po dienos nuo rugsėjo 8 iki 30.

Gydytojas ilsėjosi savo namuose po naktinio budėjimo, kai jį privertė krūptelėti galingas šviesos blykstelėjimas, ir po to sekęs dar vienas. Prisiminimai apie po to sekusias valandas išsiliejo atmintyje, tačiau į sąmonę įsirėžė mirksintis akmeninio žibinto sode paveikslas. Daugiau nieko. Kažkada čia buvo miestas… Namas… Virš jo galvos siūbavo stogas. „Instinktyviai aš bandžiau bėgti, tačiau nukritę balkiai užtvėrė man kelią“.

Jis pasiekė sodą, sustojo, ir čia jį užgriuvo neįprasto fizinio silpnumo priepuolis:

„Savo didžiai nuostabai aš aptikau, jog esu visiškai nuogas. Stebėtina! Kur dingo mano kelnaitės ir marškinėliai?“.

Jis apčiupinėjo save. Žaizdos buvo visur. Jo apatinė lūpa kabojo. „Į sprandą įsmigo didelis stiklo gabalas. Aš ištraukiau jį ir su nesuprantančio kas vyksta, atsidūrusio šoko būsenoje žmogaus žvilgsniu apžiūrinėjau savo kruviną ranką“. Mintis apie žmoną sugrąžino jį žemėn. Jo galvoje atsirado galimas situacijos paaiškinimas. „Tai 500 tonų bomba! Kur gi tu Yaecko-san? Numesta 500 tonų bomba“.

Bėgimas

Jo žmona buvo išblyškusi ir išgąsdinta, ir taip pat kruvina, tačiau žaizdų turėjo mažiau. Reikėjo bėgti. Į ligoninę! Jie prabėgo pro sugriautą kaimynų namą ir nugriuvo išbėgę į gatvę:

„Atsikėlęs aš pamačiau, kad užkliuvau už vyro galvos. „Atleiskite! Atleiskite prašau!“ – sušukau aš. Atsakymo nebuvo. Jis jau buvo miręs. Tai buvo jauno karininko galva, kurio kūną prispaudė didžiulės durys.

Tai buvo pirmas iš jo matytų tūkstančių lavonų, kuriuos „sustabdė mirtis bandant bėgti“. Jie buvo sutinkami visur, pakeliui į ligoninę, prie pastatyto iš armuoto betono ryšių Valdybos pastato ir visur kitur mieste. Žmona užrišo jam savo prijuostę. Jo reikalavimu ji nuėjo pirmyn be jo, todėl, kad jis vėl nukrito ant žemės praradęs jėgas. Gatvėje buvo tamsu kaip naktį.

Hirosima 1945 rugpjūčio 6 dieną. | Reuters archyvas

Prarastas laiko pojūtis

„Tvyrojo pojūtis, jog jau praėjo visa diena. Laikas prarado bet kokią prasmę“. Jis vėl, siūbuodamas pajudėjo pirmyn, praėjo pro apnuogintą moterį ir kitus „žmonių šešėlius“.

„Kai kurie, atrodytų, dar judėjo nuo skausmo, rankos atskirai nuo kūnų. Pečiai ir rankos karojo kaip pas lėles. Šis vaizdas pilnai paskandino mane savyje, kol aš staiga nesuvokiau, jog šie žmonės patyrė nudegimus ir atstatė taip rankas, kad išvengti trinties į apdegusią odą“.

Miestas buvo nušluotas nuo Žemės paviršiaus. Daugiau niekas nestabdė žvilgsnio iki pačių kalnų, kurie atrodė arti, kaip niekada. Staigūs vėjo šuorai visur įpūsdavo ugnį. Virš visų skausmo pojūčių be konkurencijos viešpatavo troškulys, nieko panašaus iki tol jis dar niekada nebuvo patyręs.

Galų gale, ligoninė! Jis dukart buvo praradęs sąmonę, tačiau visgi pasiekė žmoną ir medikus, kurie paguldė jį ant neštuvų. Jį operavo, ir jis ėmė taisytis (kūne liko 150 randų). Tačiau net būdamas tokios būsenos jis jis prisiėmė atsakomybę vadovauti didžiuliam medicinos centrui po atviru dangumi. Todėl, kad ligoninė irgi sudegė. Jis pats pastebėjo pavojų per langą, gulėdamas lovoje:

„Kylantys karšto oro srautai tapo tokie galingi, jog nuplėšti nuo stogų cinkuoti skardos lapai ėmė suktis ir skleisti švilpesio garsus“.

Ligoninę ir rekvizuotą tam momentui ryšio Valdybos pastatą evakavo. Žuvo dar dešimtys žmonių. Pats gydytojas gavo naujas žaizdas, nors ir gulėjo neštuvuose.

Tyla ir troškulys

Po to vėjas išsklaidė debesį, o gaisrai sunaikino miesto peizažo likučius. Nusistovėjo gąsdinanti savo slegiančiu sunkumu tyla. Kylantis kartu su vienatve abuojumas viskam kas vyksta. Miestas buvo, o dabar jo nėra… Kilo pirmieji klausimai. Kas atsitiko? Iš kur tiek nudegimų? Tiems, kas buvo su paltais, geriau pasisekė susitvarkyti su ugnimi vėjų ir spinduliuote, bet vasarą Hirosimoje juos mažai kas nešioja. Ant išsimėčiusių po visą miestą kariškių lavonų po pilotėmis dar liko plaukai. Tačiau veidų buvo neįmanoma atpažinti. Ir kodėl visiems taip norėjosi gerti? Žiauri likimo ironija – Hirosima buvo deltoje ir skersai-išilgai išvagota upių. Paskutiniu tūkstančių žuvusiųjų bandymu buvo noras pasiekti vieną iš daugelio mieste buvusių vandens telkinių. Baseinas, vandens surinkėjai ir pati upė Ota buvo pripildyti lavonų.

Savo dienoraštyje Mičihiko pažymi apėmusį visus pasimetimą. Kokia tai buvo bomba? Beveik visi turėjo supratimą kas yra bombardavimas. Daugelis tarnavo kariuomenėje. Žiemos pabaigoje jie sekė per radiją žinias apie amerikiečių bombarduojamą Tokiją. Keletą mėnesių miestas ruošėsi Sąjungininkų smūgiams, o kariuomenė (Hirosima buvo grupavimosi ir ryšio centru) nugriovė dalį statinių senuose kvartaluose, kad tuo pačiu apsisaugoti nuo galimų gaisrų, jei kartais būtų panaudotos padegamosios bombos. Įprastomis sąlygomis tam, kas iškilo prieš ryšių Valdybos gydytojų akis (kaip bebūtų paradoksalu, jie daugelį dienų neturėjo absoliučiai jokių žinių dėl ryšio priemonių išėjimo iš rikiuotės) būtų reikėję dešimčių, jei ne šimtų lėktuvų su bombomis.

Šokas

Nesuprato jie ir sužeistuosius apėmusios diarėjos (viduriavimo) ir vėmimo priežasties, tuo labiau, kad gaisrai turėjo išvalyti atmosferą nuo bakterijų. Skaitytojo laukia tuo pačiu įtraukiantis ir gąsdinantis pasakojimas apie tai, kaip puikiai išsilavinęs gydytojas ir mokslininkas palaipsniui atveria sau 1945-ųjų rugpjūtį atominės mirties erą. Su kokiu vargu, atkirsta nuo pasaulio Hirosima pradeda suvokti, jog tapo visiškai kitokios, žudančios galios ginklo auka, nei visa kita, kas buvo aprašyta to meto karo kronikose.

„Hirosimos dienoraštyje“ gydytojas palaipsniui nurodo „radiaciją“ ir „spindulinę ligą“ , kaip apėmusio žmones biologinio silpnumo priežastį. Pastebi išgyvenusius apėmusią šoko būseną. Visi jie instinktyviai būrėsi į grupes ir likdavo taip ištisomis dienomis. Į klausimą iš kur jie atėjo, jie paprasčiausiai pasisukdavo ir atsakydavo – „iš ten“. O kur jie ruošėsi keliauti? „Ten“. Mirtis neapėjo šonu ir žodžių.

Po Japonijos kapituliacijos Mičihiko atidėjo dienoraštį į šoną, tačiau po penkerių metu sutiko su atskirų jo dalių publikacija ligoninės laikraštyje, laikotarpyje nuo 1950 iki 1952 metų. Amerikiečių gydytojas Warner Wells, kuris studijavo ir tyrė atominių sprogimų ir spinduliuotės poveikį išgyvenusių Hirosimoje ir Nagasakyje žmonių atžvilgiu, pabandė jį išversti ir paskelbti JAV.

Journal d’Hiroshima
De Michihiko Hachiya
Traduit par Simon Duran
Editions Tallandier, 2015

Amerikiečių vyriausybė pabandė sutrukdyti publikacijai, ir rankraštis ilgą laiką išgulėjo jo namo Šiaurės Karolinoje rašomojo stalo stalčiuje. Po 1955 leidimo knyga tapo bestseleriu ir buvo išversta praktiškai į visas kalbas. Albertas Kamiu (Albert Camus) (jis tapo vienu iš nedaugelio intelektualų pasipiktinusių Hirosimos bombardavimu) ir Borisas Vian (Boris Vian) и Борис Виан (vienas iš pirmųjų branduolinio ginklo priešininkų) aktyviai bandė atkreipti žmonijos dėmesį į gydytojo dienoraštį, kuris davė juntamą indėlį į judėjimo prieš branduolinį ginklą pakilimą Vakaruose. Mičihiko Hačija galėjo asmeniškai tuo įsitikinti iki mirties 1980 metais, po ilgo, išgyvenusiam atominį bombardavimą žmogui, gyvenimo.