rožė Barnevernet aukoms | redakcijos archyvas

Lietuvoje greičiausia neberastume šeimos, kuri nebūtų girdėjusi apie liūdnai pagarsėjusią Norvegijos „vaikų teisių gynybos” organizaciją Barnevernet.

Nors, dar visai neseniai (palyginus) šis pavadinimas dar buvo mažai kam žinomas, neskaitant nevyriausybinių organizacijų užsiimančių šeimos klausimais ir, žinoma, pačių mūsų tautiečių šeimų, kurioms likimas lėmė tiesiogiai susidurti su Barnevernet Norvegijoje, – pastarųjų įvykių fone, kalbant apie atimtus vaikus, kurie kažkodėl vadinami „paimtais vaikais”, ši Norvegijos organizacija imta tiesiogiai sieti su Lietuvos Vaikų teisių apsaugos įstatymu, kurio šaknys dygsta tiesiogiai iš Barnevernet per Norvegijos finansinius mechanizmus, dar 2009-2014 metais skyrusius pinigų (apie 5,5 mln €u) NVO programai, kurios pagrindu, norėdama juos gauti susibūrė NVO koalicija „Už vaiko teises“.

Ir šiandien, kai vis labiau ryškėja šio „Vaikų teisių įstatymo” spragos, neišbaigtumas ir vietomis net prieštaravimas Konstitucijai, (kurioje rašoma, citata:

24 straipsnis
Žmogaus būstas neliečiamas.
Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.)

vis dažniau kyla klausimas: Kas ir kokiu tikslu stūmė šį įstatymą būtent tokį, koks jis yra, kuriame „vaiko teisės” akcentuojamos tik vienu atveju – kai reikia represuoti jo biologinę šeimą. Spaudoje aprašomuose atvejuose į namus patenkama be jokio teismo sankcijos ar sprendimo, tiesiog reikalaujant įsileisti, remiantis vien subjektyvia norinčių patekti vidun nuomone.Vaikų teisių įstatyme yra viena įdomi eilutė iš Pirmojo skyriaus:

5 straipsnis. Įstatymai ir kiti teisės aktai, nustatantys vaiko teises ir laisves bei reguliuojantys jų apsaugą.

1. Kai su vaiko teisėmis bei laisvėmis ir jų apsauga susijusius santykius kiti įstatymai ir kiti teisės aktai reguliuoja kitaip negu šis įstatymas, išskyrus ratifikuotas tarptautines sutartis, Europos Sąjungos teisės aktus – tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai, taikomos atitinkamos šio įstatymo nuostatos.

Tad kitų įstatymų reikalavimai prieš patenkant į privatų būstą turėti teismo sankciją, šio įstatymo fone netenka galios. Tačiau nežiūrint į tai, to reikalauja ir Konstitucija, kurioje išvardinta, kada galima patekti į būstą: „kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą”. Kurį iš šių atvejų galima laikyti tinkamu įsibrauti į privačius namus siekiant atimti vaiką?

Įstatyme nuolat akcentuojami vaiko teisės ir interesai, tačiau praktika rodo, jog vaikų atėmimo atvejais niekas vaiko nuomonės ar interesų nepaiso, t.y. jei vaikas laikosi įsikibę į tėvus – jis atplėšiamas jėga, ką galima vertinti kaip smurtą, ir toks atvejis minėtame įstatyme niekaip neapibrėžtas, kaip viena iš grubiausių jėgos panaudojimo prieš vaiką formų. Kas tai, neapsižiūrėjimas? Ar tyčinis aplaidumas?

Labai retas atvejis, kai vaikas pats sutinka eiti su vaikų teisių tarnybų darbuotojais – iš to galima daryti išvadą, kad vaikui geriau būti su savo biologine šeima – tai ir yra pagrindinis vaiko interesas – jaustis saugiai. Svetimi grubiai atplėšdami vaiką nuo šeimos niekuo ir niekaip neįpareigojami elgtis gražiai ir niekaip nebaudžiami įstatymo, jeigu elgiasi kaip susigalvoję – ten nėra net nuobaudų dėl grubaus elgesio ar net smurto prieš vaiką, jei jį vykdo VTAT darbuotojai ar policininkai. Jų surašyti protokolai ir išvados įgyja tiesioginio fakto ir įrodymo galią nors pagrįsti tik jų subjektyviais teiginiais. Ir dar kartą tas pats klausimas: kas tai, neapsižiūrėjimas ar tyčinis aplaidumas?

Pratęsiant temą apie NVO koaliciją „Už vaiko teises”, dėl kurios ir pradėjome šią temą ištrauka iš 2015 metų respublika.lt straipsnio:

2014 metais NVO programos lėšos buvo paskirstytos įvairiems nevyriausybinių organizacijų projektams. Paramą gavo tik nedidelė dalis prašytojų, bet 8 iš 13 koalicijos „Už vaiko teises“ narių projektams užsidegė žalia šviesa.

Koalicijos partnerės VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektui skirta 482,5 tūkst. litų. Ta pati įstaiga kartu su „Jaunimo linija“ dalyvaudama asociacijoje „In corpore“ šios pateiktam projektui gavo dar 134,5 tūkst. litų (38,95 tūkst. eurų). Be to, „Jaunimo linijos“ ir jos partnerės „Vaikų linijos“ projektui atiteko dar 136,5 tūkst. litų (39,53 tūkst. eurų).

Lietuvos neįgaliųjų forumui skirta daugiau kaip 456 tūkst. litų (per 132 tūkst. eurų), bendrijai „Viltis“ – 267,3 tūkst. litų (77,42 tūkst. eurų).

SOS vaikų kaimų draugijos Lietuvoje projektui skirta 396 tūkst. litų (114,7 tūkst. eurų), organizacijai „Gelbėkit vaikus“, kuri renka lėšas ir Afrikos vaikams, – beveik 125,78 tūkst. litų (36,43 tūkst. eurų).

VšĮ Šeimos santykių institutas laimėjo savo projektui 416,83 tūkst. litų (120,7 tūkst. eurų), VšĮ Paramos vaikams centras – beveik 464,5 tūkst. litų. Kaip matyti, tik šių dviejų įstaigų projektai skirti tėvų ir vaikų susvetimėjimo prevencijai, pagalbai rizikos šeimoms. Kiti projektai – NVO galioms stiprinti, neįgaliųjų teisėms užtikrinti, netradicinės seksualinės orientacijos, šeimų įvairovės propagandai.

Tad, 2015 metais, kai atėjo laikas atsidėkoti už gautus pinigus, ši koalicija vieningai tą ir padarė, paskelbusi:

NVO koalicija „Už vaiko teises“ palaiko Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemą

Pranešimas spaudai

2015 m. vasario 9 d.

Pastarosiomis dienomis didelio žurnalistų, visuomeninių organizacijų, valdžios institucijų dėmesio sulaukia lietuvių vaiko atskyrimo nuo šeimos atvejis Norvegijoje. NVO koalicija „Už vaiko teises“, kurią sudaro 13 ekspertinių Lietuvos nevyriausybinių organizacijų, reiškia pasitikėjimą Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema, joje dirbančiais profesionalais bei atkreipia visuomenės narių dėmesį į tuos aspektus, kurie šiuo metu yra patys svarbiausi Lietuvai.

---

Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema vadovaujasi ta pačia JT Vaiko teisių konvencija, kurią ratifikavusi ir Lietuva, todėl pirmiausia siekia užtikrinti vaiko teisę saugiai ir laimingai augti savo šeimoje. Tik tuo atveju, jei turima pagrįstų įtarimų, kad vaikui kyla pavojus, kai paslaugos ir parama šeimai neduoda rezultato, tuomet vaikai apgyvendinami globėjų šeimose ar mažuose šeimyniniuose globos namuose. Kūdikių namų Norvegijoje apskritai nėra, kai tuo tarpu Lietuvoje jų turime net penkis, o įstaigose gyvena keli tūkstančiai vaikų. Atsižvelgiant į tai, kad Norvegijoje gyvena dvigubai daugiau vaikų nei Lietuvoje, tuo tarpu vaikų, netekusių tėvų globos, yra mažiau nei Lietuvoje, akivaizdu, kad norvegų vaiko teisių apsaugos darbuotojai vaikus iš šeimų paima tik kraštutiniais atvejais ir žymiai rečiau nei Lietuvoje, o juolab neatima iš vaiko teisės į šeimą ir netalpina jų į dideles įstaigas.

Vertindami vaikų ir šeimų padėtį Lietuvoje, NVO koalicijos „Už vaiko teises“ ekspertai atkreipia dėmesį į vis dar esančias paramos vaikams ir šeimai sistemos spragas: vis dar turime penkis kūdikių globos namus, keli tūkstančiai vaikų auga vaikų globos namuose, o vaikų teisių padėtis socializacijos centruose dažnai kritinė: užuot koregavus vaikų elgesį ir pasitelkus pažangius vaikų auklėjimo metodus, kurių efektyvumą pagrindžia ir moksliniai tyrimai, šiuose centruose vaikai vis dar neretai „tramdomi“ guminėmis lazdomis, ašarinėmis dujomis ir uždaromi į karcerius primenančias vienutes. Daugybė šeimų ir vaikų gyvena skurde, nesulaukia tinkamos specialistų paramos. Stinga kompleksinių paslaugų vaikams ir šeimoms, paramos globėjų ir įtėvių šeimoms. Lietuva vis dar pasižymi vienais didžiausių savižudybių rodiklių Europoje, o vaikai Lietuvoje yra vieni nelaimingiausių Europoje.

Šiais metais Lietuvoje prasideda deinstitucionalizacijos procesas: suformuota deinstitucionalizacijos darbo grupė prie Įvaikinimo tarnybos bei Neįgaliųjų reikalų departamento, NVO koalicijos „Už vaiko teises“ narės jau keletą metų vykdo pilotinius projektus, kuriančius sisteminius pokyčius įvairiuose Lietuvos regionuose, užtikrinančius kompleksinę paramą vaikams, šeimoms ir kuriančius alternatyvas vaikų institucinei globai. Norint pasiekti tvarių pokyčių, labai svarbu, kad valdžios institucijų, žiniasklaidos atstovų ir kiekvieno mūsų dėmesys nepamestų krypties ir būtų sutelktas ties sisteminiais pokyčiais Lietuvoje: perėjimu nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų, kompleksinės paramos vaikams ir šeimoms sistemos sukūrimo, kad galėtume turėti į vaiką ir šeimą orientuotą politiką ir palankią aplinką.

Kalbant apie Norvegiją, norėtume priminti, kad keliasdešimt tūkstančių lietuvių šeimų, gvenančių Norvegijoje, puikiai prisitaikė šioje šalyje, o galbūt atsivežė iš Lietuvos pagarbų ir rūpestingą požiūrį į savo vaikus ir jokių problemų su vaiko teisių apsaugos tarnybomis jiems nekyla. Norėtųsi paskatinti visuomenę įsiklausyti į faktus ir pagrįstus argumentus, nepasiduoti kitų valstybių skatinamai panikai dėl pavienių atvejų, toli gražu neatspindinčių nei norvegų požiūrio į lietuvius, nei lietuvių bendruomenės integracijos Norvegijoje sėkmės.

Vaiko teisių apsaugos sistema Norvegijoje tobulinama jau daugybę dešimtmečių. Vaiko teisių apsaugos įstatymas šioje šalyje priimtas dar 1953-aisiais. Nuo tada spėjo užaugti trys žmonių kartos, giliai suvokiančios vaiko poreikius bei teises. Norvegijoje yra teikiamos kompleksinės paslaugos vaikams bei šeimoms, kurios gerokai padidina vaikų galimybes augti saugioje, darnioje šeimoje. Iškilus sunkumams šeimoje, šioje šalyje dedamos visos įmanomos profesionalų pastangos, siekiant padėti šeimai. Vidutinėje norvegų šeimoje auga daugiau vaikų nei vidutinėje lietuvių šeimoje, ir vaikų norvegams tikrai netrūksta. Šeima yra didžiulė vertybė Norvegijoje, kaip ir vaikai – todėl skiriami visi reikalingi resursai ir pastangos užtikrinti kiekvieno jų gerovę.

Vaikų raidos, psichologijos ekspertai (M. Ainsworth, J. Bowlby ir kt.) prieš daugelį metų daugiamečiais tyrinėjimais įrodė, jog sveikai vaiko (ypač iki 3 m.) fizinei ir psichologinei raidai būtinas prieraišus ryšys su suaugusiuoju (pirminiu rūpintoju: motina/ tėvu, o paėmimo iš šeimos atveju: globėju/ įtėviu). Todėl tinkamam vaiko teisių užtikrinimui būtina šeima, šeimos aplinka. Tuo atveju, kai vaiko sveikatai ir gyvybei gresia pavojus gyvenant savo šeimoje, vaikui turi būti užtikrinamas gyvenimas kitoje šeimoje. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas aiškiai konstatavo, kad institucinė globa, ypač vaikų iki trejų metų amžiaus, yra vaiko teisių pažeidimas.

Daugiau informacijos:

Dovilė Šakalienė, Žmogaus Teisių Stebėjimo Instituto direktorė, tel.: +370 671 04 245, el.p. dovile.sakaliene@hrmi.lt

Rasa Dičpetrienė, Gelbėkit vaikus generalinė direktorė. tel. +370 630 01461, el.p. rasa.dicpetriene@gmail.com

NVO koalicijos „Už vaiko teises“ nariai:

1. Žmogaus teisių stebėjimo institutas
2. Labdaros ir paramos fondas „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“
3. VšĮ „Paramos vaikams centras“
4. VO „Gelbėkit vaikus“
5. VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“
6. VšĮ „Vaikų linija“
7. Asociacija „Nacionalinis aktyvių mamų sambūris“
8. Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“
9. VšĮ „Šeimos santykių institutas“
10. Asociacija „Lietuvos neįgaliųjų forumas“
11. VšĮ „Vaiko labui“
12. Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“
13. „Žiburio“ labdaros ir paramos fondas

šaltinis: Lietuvos Neįgaliųjų Forumas

Keistas velnio tuzinas, kuriam remiant Lietuvoje padarytas pirmas žingsnis įkuriant Norvegijos Barnevernet filialą. Ar Lietuvai reikia jos vaikų gynėjų remiamų užsienio pinigais?