infa.lt

tęsinys, kitos dalys čia

Taip pat egzistavo ir vadinamos „Griausmo“(gromovniki) knygos, jos gal mažiausiai žinomos, bet jose buvo sukauptos žinios apie aplinką, jų pagalba išmanantys žmonės aplinką skaitė – klausydavo žemės, rasdavo vandenį, nustatydavo žemės sudėtį, kokybę… Derino žmogų prie aplinkos ar aplinką prie žmogaus, jei reikėjo. Žinoma, vėliau etnografai ėmė į tai žiūrėti kaip į liaudies prietarus, girdi, griaustinis tris kartus nugriaudėjo, tai lauk lietaus… Nors pagrinde ši išmintis buvo užrašyta ir išliko sentikių pastangomis, bet šitame kontekste taip pat galime prisiminti ir Tibeto mirusiųjų knygos egzistavimą.

Nes mirti teisingai, pasiruošus, buvo labai svarbu. Jei žmogus mirdavo ne savo mirtimi – žūdavo ar būdavo užmušamas – jis mirė nepasiruošęs, vadinasi jo dvasia pas protėvius nenueis ir nepateks. Ji iš viso, buvo tikima, liks uždaryta kūne, o kūnui suirus liks klaidžioti po paralelines mūsų pasauliui erdves, labai panašias į mūsų gyvenimą.Tokio žmogaus šalia likusiųjų nelaidojo ir niekaip daugiau neminėjo, kad neprisišauktų apsėdimo. Šiokia tokia išeitis iš tokios liūdnos situacijos būdavo naujagimį pavadinti žuvusiojo vardu ir tikėtis, kad jo dvasia ras prieglobstį jame ir gaus tokiu būdu galimybę savo gyvenimą pabaigti teisingai…

Aišku, jog valstybinė valdžia, taip pat visokie dvarininkai (bendruomenių savininkai baudžiavos laikais) jokio supratimo neturėjo apie tai, kuo paprasti žmonės gyvena ar kuo tiki. Juos vertė žemę dirbti, mokesčius mokėti, o kaip jie toliau suksis ir iš kur pinigus ims, tai jau jų reikalas… Sentikių bendruomenės imperinėje Rusijoje siuntė savų amatininkų arteles į miestus, kad uždirbtų ir parneštų pinigų; tie, kurie turėjo polinkį į verslą, buvo paskiriami užsiimti prekyba, mainais ar kažkaip kitaip, disponuojant visos bendruomenės finansais, uždirbti reikiamą sumą…Baudžiavos panaikinimas tokias bendruomenes suardė, kaimo žmonės išsiskirstė kiekvienas sau. Į imperijos pakraščius ar miškų glūdumas pasitraukusios persekiojamos religinės bendruomenės išsilaikė ilgiau, kai kurios klesti ir dabar, neišdraskę kolūkių, kartu darbuojasi, kartu šventes švenčia – visi sveiki, ilgaamžiai, šviesaus būdo, vidinę harmoniją išlaikantys…

Netgi žydų bendruomenes, iki tol turėjusias didelę autonomiją nuo valdžios, XIX a. pabaigoje išdraskė – kiekvienam asmeniui davė pavardę, kiekvienas pats nuo tada turėjo su valdžia kontaktuoti, mokesčius mokėti, už prasižengimus atsakyti, kai seniau tradiciškai tarp valstybės ir individo stovėjo bendruomenė, kuri ir atsakydavo valstybei už savo narius kolektyviai, o paskui aiškindavosi savo reikalus savo viduje.

Toks pats spaudimas bendruomenei iš valstybinės religijos pusės buvo ir dėl visų, sava ar ne sava mirtimi mirusių, laidojimo vienoj vietoj – visą XVII a. Rusijos imperijos teritorijoje ši kova vyko: žmonės suprato, jog norima įnešti sumaištį, užteršti eterį, sugriauti harmoniją. Taip pat bažnyčia kovojo su sutartiniu vienbalsiu dainavimu – nes tai buvo ne dainavimas laisvalaikiu, kai nėra ką veikti, tai buvo išreiškiama tam tikra labai stipri vibracija – darbo dainos dirbant, vestuvinės dainos ištekant – jos ne tik kad dalyvavo fiziniuose procesuose kaip svarbi jų dalis, bet ir juos vedė teisinga linkme, saugojo nuo nukrypimo…

Nes dvasia buvo suprantama kaip vibracija. Visa, kas gyva – vibruoja, yra sudvasinta. Dabar, kai nieko apie teisingą mirimą niekas nebežino, mirštama nepasiruošus, dvasios klaidžioja, dažnai net nežinodamos, kad mirusios, nepastebėdamos, jog kūno nebeturi – galit bandyti įsivaizduoti, koks nematomas chaosas mus supa, kokiais draiskalais yra suplėšyta vibracijų harmonija, jos supriešintos, naikina kitus, kenkia gyviems, iškraipo juos, klaidina, perima valdymą, naudoja gyvuosius savo neišsipildžiusiems troškimams patenkinti – narkomanija, alkoholizmas, psichiniai sutrikimai, patologijos, prievarta, turto kaupimas, apsirijimas – dažnai tai nepagydoma, nes problema ne žmogaus fiziniame kūne, problema dvasios lygmeny: kokia priklydus alkoholiko dvasia, pavyzdžiui, verčia gyvą žmogų gerti, ir niekaip ji neatsigeria, o kūnas, kuriame „svečiuojamasi“ jau pergėręs mirtinai…

Glaudžiamasi paprastai kur nors prie namiškių, giminės, partnerio, dažnai per juos net imant gyventi, perimant valdymą. Pasąmonės lygmenyje dažnas puikiai žinom, jog esame savyje ne vienas, jei taip atsitikę; dažnai net patys ir esame priėmę, priglaudę, pagailėję artimo, per anksti mirusio žmogaus dvasios. O paskui sergame jų ligomis, nors kitaip būtume sveiki, renkamės jiems patinkančius partnerius, profesijas, sukneles parduotuvėje…O kur dar karai, kai likę gyvi gali turėti savyje visą pulką žuvusių draugų, slaugės ar seselės, prie kurių lieka mirę ligoniai, ir jos anksti ima sirgti, pervargusios, nebeturi jėgų gyventi pačios…

Vakarų pasaulis nežino, kaip su tokiais reiškiniais elgtis, nes iš viso net nepripažįsta juos egzistuojant. O padėtis vis blogėja: PSTD, depresija, šizofrenija, alkoholizmas ir narkotikai, jaunų žmonių savižudybės, kai labai gali būti jog ne visų negalavimai yra tikrai jų negalavimai, įjunkimai ar troškimas susijungti vėl, mirtyje… Ir jau nekalbant apie gryną blogį, kuris jei jau, pavyzdžiui, vieną kartą įsikraustė į žmogų, jame įsitvirtino, tai liks per visą eilę gyvenimų – mirtis jam ne problema – ir šokdins tą žmogų pagal savą dūdelę, ir lieps savus planus vykdyti, nori jis to ar nenori.

Psichoterapeutai, dirbantys su hipnoze, paciento regresijos metu dažnai įeina į šitą reiškinį (pavyzdžiui, prisiminti pereiti gyvenimai gali būti visai ne šitam žmogui priklausantys, dažnai pasirodo, jog gydytojas paciente bendrauja su „kitu“ ar „kitais“, užhipnotizuoto žmogaus sąmonėje įsitaisiusiais ir jam gyvybinę energiją kainuojančiais.) Tačiau problemą konstatuoti, pripažinti jos egzistavimą dar yra tik pusė darbo. O kaip ją išspręsti?… Šventikas velnią iš žmogaus gali išvaryti, o tas palaukęs, įlis atgal ir kas toliau? Arba įlis į kokį sekantį žmogų… Tai ką tada su jais daryti ir kur juos dėti?.. Bet ir tada recidyvas yra įmanomas – kaip būti tokiu užsipildžiusiu pačiam savimi, kad nebūtų energetikoj skylių ir niekam kitam nebeliktų vietos? Kaip apsisaugoti iš viso?

Tikinčiuosius turėtų saugoti reguliarios maldos – patvirtinimas, jog esi prisijungęs prie vieno ar kito religinio egregoro, esi po jo skėčiu (ir tenai tavo syvai traukiami, svetimiems nelįsti). Aukštos vibracijos savaime gina nuo žemų, bet kaip gyventi gyvenime, kuris iš žemų ir vis žemėjančių vibracijų ir yra sudarytas? – Šviesa turėtų sklisti iš žmogaus į aplinką, o ne taip, kaip dabar, žmogus ieško, iš kur jam bent kiek šviesos į save atsinešti ar įsileisti, ir dar reikia apsižiūrėti pastoviai, irgi, kad neįsileistų tamsos. Mumyse turėtų nebūti vietos, kurios neužpildžius šviesa, kad nebūtų kur įlįsti ir įsitaisyti, o dabar greičiau esame užpildyti traumų tamsos ir tas pats traukia tą patį – vis daugiau tamsos welcome.

Net ir dėl įvairių galimų dvasios komplikacijų nesijaudinant, tik ją vieną savą turint ir gyvenant, problemų iš tikro daug daugiau, nei įsivaizduojam…

(Bus daugiau)

Gaiva Paprastoji