infa.lt

1950 metais anglų matematikas Alanas Matisonas Tiuringas (Alan Mathison Turing) pasiūlė tai, ką jis pavadino „imitaciniu žaidimu“. Jo eigoje žmogus naudodamasis kompiuteriniu terminalu nežinomam pašnekovui užduoda klausimus bet kokia tema. Jei pagal atsakymus neįmanoma nustatyti, ar jūs bendraujate su kompiuteriu, ar su gyva būtybe, vadinasi galima sakyti, kad mašina turi intelektą…

Testas vertas šimto tūkstančių dolerių

Tiuringas numatė: 2000 metais kompiuteris sugebės apkvailinti vidutinį statistinį pašnekovą tiek, jog šis tris su puse minutes iš penkių, galvos, kad kalbasi su žmogumi…

Oficialaus konkurso sąlygomis už pirmą programą, praėjusią testą, bus išmokėtas 100 000 dolerių prizas. Šiandien jau egzistuoja programos, kurios gali praeiti Tiuringo testą, tiesa, ribotai siauroje diskusijos srityje…

Virtuali „blondinė“

Tačiau Tinkle yra dar vienas fenomenas – programos-„duoneliautojos“, kurios jums prisistato žmonėmis… Viena iš tokių šiuolaikinių programų sukurta Pitsburge Maiklo Moldino (Michael L. Mauldin) iš Karnegi Melon universiteto (Carnegie Mellon University). Autorius savo kūdikį pavadino „Džiulija“.

Naudotojai gali bendrauti su Džiulija susirašinėdami pranešimais. Jai išsiųstus pranešimus programa apdoroja atsižvelgdama į jų specifiką ir pateikia atsitiktinį nesikartojančios sekos atsakymą.

Kai Džiulijos prašoma apibūdinti save, ji atsako, jog ji moteriškos lyties, 1 metro 55 centimetrų ūgio, sveria 56 kilogramus ir turi garbanotus šviesius plaukus… Virtuali „gražuolė“ moka plepėti apie ledo ritulį, iš televizoriaus ekrano „nuskaitydama“ žaidėjų išsidėstymą. Jį sugeba apkalbėti ir flirtuoti.

Jeigu reikia, ji sugeba pripažinti, jog tam tikrais klausimais yra nekompetentinga, pakeisti pokalbio temą. Jei jį dėl ko nors jaučiasi nejaukiai, gali pasakoti anekdotus iš kompiuterinės duomenų bazės…

Sarkastiškas Džiulijos nenuoseklumas daro ją pakankamai ryškia asmenybe ir suklaidina naudotojus. Jeigu užduodamas klausimas ar ji žmogus, Džiulija gražiai išsisuka nuo atsakymo…

AOLiza – pokalbių svetainių (chato) karalienė

Kartais neinformuoti naudotojai netgi stengiasi virtualų personažą pakviesti į pasimatymą. Taip nutiko su „trisdešimt trejų Eliza iš Berklio“. Tikrasis jos vardas buvo AOLiza, nes ji bendravo su AOL Instant Messenger (AIM) pokalbių svetainės lankytojais. AOLizos kūrėjas, Berklio studentas Kevinas Foksas (Kevin Fox), ją pavadino žymios Bernardo Šo pjesės „Pigmalionas“ herojės Elizos Dulitl garbei…

Dviejų savaičių eigoje AOLiza sėkmingai bendravo su gyvais žmonėmis. Per tą laiką ji sulaukė apie keturiasdešimt kvietimų į pasimatymą. Iš tikrųjų programai idealiai pavyko pasinaudoti psichologiniu žmogaus žavesio mechanizmu. Tai pasirodė paprasta: tam, kad įgytų pašnekovo pasitikėjimą, reikėjo tik periodiškai klausimo formoje pakartoti jo žodžius…

Šiuo metodu nuolatos naudojasi profesionalūs psichologai. Panaudojus tokį būdą kasdieniniame gyvenime galima iš karto įvertinti jo efektyvumą: žmogus tiesiog „tirpsta“, jis sujaudintas, tiki, kad pašnekovas jį puikiai supranta… o kad nekas nesuprastų kur čia šuo pakastas, „Eliza“ periodiškai pasakydavo frazę: „Aš tave suprantu!“, „Papasakok apie tai smulkiau!“, „Kodėl taip keistai išsireiškei?“ arba: „Kaip tu ketini spręsti šią problemą?“

Jei paprastame bendravime tokios frazės, pasakytos neįtinkant į kontekstą, būtų vertinamos, švelniai tariant, netikėtai, tai pokalbių svetainėse jos atrodo visiškai natūraliai, nes žmonės jau priprato, jog pašnekovo replikos dažnai ekrane pasirodo vėluodamos ir atmestinai suformuluotos. Žodžiu, niekam nekyla jokių įtarimų…

Be to, AOLizos kūrėjas mano, jog pokalbių svetainės (chatai) – ideali psichologinė terpė. Žmogui, siekiančiam užmegzti pokalbį su nepažįstamuoju, o tokių, ne paslaptis, pokalbių svetainėje – 90 procentų, praktiškai jokio skirtumo apie ką kalbėti. Kevinas Foksas mano, jog „jų mąstymas nukreiptas ieškoti prasmės bet kokiuose atsakymuose, o bet kokius atsakymus interpretuoti kaip bendravimą“.

Dėl tokios psichologinės klaidos, kurią gali padaryti tik tikras žmogus, ir tapo reikalinga AOLiza. Ji su nieko neatsisakydavo bendrauti. Vieni tiesiog pasakodavo jai apie savo problemas, kiti joje matydavo įdomių ir jautrų pašnekovą bei bandė pakviesti į pasimatymą… Įtariančių, jog Eliza ne žmogus – nebuvo.
Šuo internete

Kai tik virtuali realybė įžengia į mūsų gyvenimą, išnyksta riba tarp realaus ir virtualaus. Juk kibernetinėje erdvėje storulis gali tapti lieknu, gražus – bjauriu, niekuo neišsiskiriantis žmogus – išmanančiu ir rafinuotu…

Tai koks skirtumas su kuo jūs bendraujate – su gyvu žmogumi ar su kompiuterine programa? Tai panašu į karikatūrinį siužetą: šuo, ant klaviatūros padėjęs leteną, suspaudo pranešimą kitam šuniui: „Internete vis tiek niekas nesužinos, kad tu šuo“.

parengė: Edita Sabaitė