infa.lt

JT pasaulio badaujantiems siūlo pereiti prie vabzdžių. Jais jau sėkmingai maitinasi 2 milijonai žmonių, įsitikinę Tarptautinės maisto organizacijos ekspertai, – tai kodėl neišplėtus sėkmingo bandymo kitiems milijardams? Valgomų tarakonų ir kitų gyvių veislių išvedimas suteikia naujas darbo vietas ir gali tapti nauja nacionalinio ūkio šaka.

Apie tai kalbama prezentatyvioje FAO ataskaitoje „Valgomieji vabzdžiai: maisto ir pašaro saugumo perspektyvos“ perspektyvos. Ekspertai jau ne pirmą kartą primygtinai teigia, jog augančio žemės gyventojų skaičiaus, tradiciniu daugeliui žemiečių racionu išmaitinti nepavyks. „Pasak daugelio prognozių, 2050 metais gyventojų skaičius žemėje pasieks 9 milijardus. Tam, jog būtų išmaitintas toks kiekis žmonių, esamos maisto produktų gamybos apimtys privalo padidėti beveik du kartus…“, – pažymima FAO tinklapyje publikuojamoje ataskaitoje.

FAO rekomenduoja valgyti vabaliukus. Ataskaitoje vabzdžiai vadinami vienu pagrindiniu ir labiausiai prieinamu baltyminio maisto šaltiniu. Šis produktų šaltinis praktiškai nesibaigiantis: iš žmonijai žinomų vieno milijono gyvų sutvėrimų rūšių, pusė priklauso skirtingiems vabzdžių būriams.

FAO ir universiteto mokslininkų atlikti tyrimai rodo, jog skirtingose pasaulio vietose žmonės maistui naudoja daugiau nei 1900 vabzdžių rūsių: tarp jų pirmauja vabalai (31 procentas), vikšrai (18 procentų), bitės, vapsvos ir skruzdėlės (14 procentų), o taip pat žiogai, skėriai ir svirpliai (13 procentų).

Mokslininkai tikina, jog, pavyzdžiui, žiogo „mėsoje“ yra 20 procentų baltymų ir 6 procentai riebalų. Dietiniu požiūriu šių rodiklių santykis geresnis nei tradicinėje žinduolių mėsoje: liesame jautienos farše vidutiniškai 24 procentai baltymų ir 18 procentų riebalų.

Tokio svarbaus mikroelemento, kaip geležies, kiekis karvės mėsoje 100 g sauso svorio yra 6 mg, o skėriuose – 100g sausio svorio nuo 8 iki 20 mg. Tai yra, sausi ir raumeningi „laukiniai“ vabzdžiai iš esmės yra geriausias baltymų šaltinis nei cheminio maitinimo nukamuotos karvės.

Tačiau tai tinka, jei svarstytume abstrakčiai. Suprantama, jog maistas netgi iš paruoštų vabzdžių daugeliui baltosios rasės atstovų yra neįprastas ir net ekstremalus. Neatsitiktinai, su tokios faunos rinkimo ir valgymo ypatumais baltuosius supažindina tik išgyvenimo kursuose ir egzotinėse kelionėse.

Vis dėlto, niekas nesiruošia europiečių maitinti „šašlyku“ iš kolorado vabalų. Šiandien veikiančioje maisto produktų gamybos sferoje taisyklės leidžia be jokių problemų įtraukti perdirbtus vabzdžius į baltymų miltelius kaip maisto produktų sudedamąsias dalis, tarkime, mėsos produktuose ir dešrose. Atsižvelgiant į tai, jog šių laikų dešroje mėsa ir taip sunkiai randama, ir net ne visur, toks variantas bus ne pats blogiausias.

Tarp kitko, panašios produkcijos priedais jau šeria galvijus fermose. Didžiojo milčiaus kirmino gamyba ir perdirbimas, galvijų fermose ir dirbtinai auginamų žuvų pašarui jau pasiekė pramonines apimtis.

Jau ir mes valgome šalutinius vabzdžių perdirbimo produktus. Pavyzdžiui, įvairios rūšies maistiniai dažai, išgaunami iš vabzdžių košenilių, naudojami džemuose, alkoholiniuose gėrimuose, kepiniuose, sūriuose ir kituose produktuose, nekalbant apie kitas pramonės rūšis..

O kadangi pašarų gamybai žmonių auginamiems gyvuliams taip pat naudojami tam tikri resursai ir skiriami pakankamai dideli žemės plotai, pašarų iš vabzdžių sąskaita, padidės žmogui tinkamo tradicinio augalinio maisto apimtys. Galvijų išlaikymui eikvojami dideli kiekiai maisto ir vandens, toks gyvulinių baltymų gamybos būdas jau seniai neefektyvus ir naikina mus supančią aplinką.

Pavyzdžiui, vabzdžiams reikia tik 2 kilogramų pašarų 1 kilogramo mėsos gamybai. Be to vabzdžiai gali maitintis atliekomis ir jų augimo greitis nesulyginamas su tradicinės gyvulininkystės ciklais. Palyginimui – vienam jautienos kilogramui gauti reikia 8 kilogramų pašaro, kurio gamybai išeikvojama nemažai resursų. Rezultate turime brangų maistą ir svarbiausia – užterštą aplinką.

Vabzdžius gi, galima panaudoti atliekų kompostavimui, kurias vėliau bus galima patręšti žemę. Netgi egzistuoja milijardų musių maitinimo projektai, kurios, kaip žinia, niekada neapsirinka dėl savo pasirinkimo, didelių ir mažų miestų kanalizacijų nuotekomis.

Kaip bebūtų, nepaisant pasibjaurėjimo net pačiai minčiai apie tai, jog galima maitintis skėriais, svirpliais ir tarakonais, laipsniškas priedų iš perdirbtų vabzdžių įvedimas į mūsų maisto racioną, jau ne už kalnų. Masinis maistinių, iš vabzdžių pagamintų priedų ir net patiekalų, atėjimas į mūsų gyvenimą greičiausiai nutiks po to, kai bus atrasti daug efektyvesni jų veisimo ir kontrolės būdai automatizuotose fermose, gebančiose garantuoti iš tikrųjų didelės apimties panašios produkcijos gamybą.

parengė: Edita Sabaitė