infa.lt

Konservatoriai, nedrįstantys pasmerkti bolševikų, šaiposi iš jų Vladimiro Iljičiaus – kiekviena virėja galėjo valstybę valdyti! Pasakykit, kuriame iš mūsų nebesuskaičiuojamų universitetų ruošia diplomuotus prezidentus ar premjerus? Pasirodo, nėra tokios profesijos, net politologus moko ne valdyti, o tik apie valdančius ir jų valdymus visaip protingai pasamprotauti.

Vairuoja valstybę kolūkių pirmininkų ainiai ar šiaip anūkai, marksistinės estetikos ar politinės ekonomijos dėstytojai, raudonieji ar žalieji funkcionieriai, kelių policininkai, sodo ir daržo profesūra, lakūnai, pianistai ir kitokie miklūs žmonės. Ir visai kartais linksma būtų, kol jie neužsimano kalbėti apie ekonomikas.

Jiems pritaria šaunus ekonomistų choras – visi kaip vienas nepabuvę nei vienos dienos versle ir patys neužsidirbę laisvoje rinkoje nei vieno cento. Ir jie, ir politikai žino apie uždarbį tik tiek, kad kiekvieną mėnesį du kartus reikia ateiti prie kasos pasiimti algos, kurią tau turi duoti. O jei kam nors valstybėje trūksta, reikia paimti iš tų, kurie turi ir pasidalinti.

Todėl laimės ekonomikoje viskas ir auga – ir BVP, ir biudžetas, ir atlyginimai, ir emigracija, ir skurdas. Tiesa, dabar stambusis verslas patyliukais rengiasi naujai krizei, kainų šuoliai numatomi dideli, todėl artėjant kovai dėl vietos prie šėryklos reikia naujo kalto ir naujo gelbėtojo. Ir štai jie išeina, nekaltai mirksėdami šrekų akutėmis, ir kalba išrinktajai tautai.

Reikia uždrausti prekybcentriams sekmadienius – viskas pagerės! Kaip mat atsiras konkurencija, iškankintos prekybos centrų pardavėjos galės nusimauti sauskelnes ir pabūti su šeima, o mažiukai sau laisvai prekiaus ir numuš varškės kainas! Valio, draugai! Salė atsistoja, kurtinantys, ilgi plojimai, pereinantys į ovacijas. Lojalioji žiniasklaida gatvėse gaudo alkanų, dvasingų bobučių pritariančius interviu.

Tik niekas nepasako, kad mažų parduotuvių ir kioskų pardavėjos, o ir patys savininkai, kurie net pardavėjų nesamdo, taip pat nori pabūti su šeima. Ir kad nuo to jokia nauja konkurencija iš Mėnulio nenukris ir nei viena kaina nesumažės, nes ne nuo darbo laiko šiam pasaulyje kainos priklauso.

Taip, jų banalybė teisinga – kainos priklauso nuo konkurencijos, kuri oligopolinėje Lietuvos rinkoje iš principo nebeįmanoma. Didelėmis valdžios pastangomis smulkusis ir vidutinis verslas sėkmingai nustekentas ir niekada nebeatsigaus, nes nepriklausoma, savarankiškai išgyvenanti vidutinioji klasė buvo vienintelis tikras partokratijos priešininkas, kurį reikėjo sunaikinti.

Jei krautuvininkai susitartų dėl kainų savo miestelyje ir runkeliams jas taikytų vienokias, ponams kitokias – būtų baisi diskriminacija, juos kaip mat pasmerktų, apkaltintų ir nubaustų. O visoje valstybėje tą daryti galima visiškai laisvai, jeigu tai vyksta ne mažmeninėje rinkoje, o po kilimu. Pas visus gamintojus, tiekėjus, importuotojus seniai yra nustatytos daug mažesnės “tinklinės kainos“ prekybos tinklams.

Tai iš principo karteliniai stambiųjų ryklių susitarimai, skirti vidutiniam ir smulkiajam verslui sunaikinti, nes pagrindinis kainos veiksnys prekyboje yra savikaina. Laisva konkurencija tokiomis sąlygomis net teoriškai negalima, kaip negalimos lenktynės tarp bėgikų, kurių vienas su bulvių maišu ant nugaros.

Ir visa pažangioji žiniasklaida smerkia smulkų krautuvininką, kuris parduoda už 0,85 € gautą batoną po 0,89 € ir liaupsina prekybos tinklą, kuris tą patį batoną parduoda po 0,80 €, nors gavo už 0,50 €. Ir lekia minios vargšų tų pigesnių batonų, keikdami godžius kioskininkus, nemokančius mokesčių.

Smulkiam ir vidutiniam verslui nereikia milžiniškų skardinių daržinių ir begalinės prekybcentrių plėtros, tiems žmonėms reikia tik išlaikyti savo šeimą. Lygiomis sąlygomis, ta pačia savikaina gavę prekę jie galėtų ją parduoti su daug mažesniu antkainiu, tačiau sistema to jiems niekada neleis.

O naivuoliams toliau seks pasakas apie dideles akropolių apyvartas su mažyte pelno marža. Apie gobšuolius, brangininkus kioskininkus, kurie bankrutuoja ar važinėja sukiužusiais golfais, ir filantropus pigių tinklų savininkus, uždirbančius iš varguolių šimtus milijonų, kasmet statančius dešimtis naujų prekybos monstrų ir gyvenančius Bahamuose.

Maisto ir kasdieninių reikmenų rinkoje viskas su kainomis susitvarkytų uždraudus diskriminuojančius veiksmus ir susitarimus didmeninėje prekyboje, kurie konkurenciją padaro neįmanomą ir kuria oligopolinius monstrus. Tačiau mūsų mėgėjai drausti ir bausti to niekada nepadarys, nes užtrūktų dideli pinigų srautai, o dideli pinigai gali ir valdo viską.

Todėl galit miegoti ramiai, brangūs prekybos tinklų savininkai ir jų numylėtieji klientai. Uždraus dirbti sekmadieniais ir viskas susitvarkys, o jei ne – uždraus ir pirmadieniais, ir antradieniais, nes viskas pagerėja tik ką nors uždraudus. O savo varškę, batoną ir alaus nusipirksit iš vakaro, ten pat už tiek pat.

šaltinis: kaunoforumas.wordpress.com