infa.lt

Sklandantys padebesiais, iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai [4]

11 liepos
01:03 2018

Gaiva Paprastojitęsinys, kitos dalys čia

Dabar aiškiau, nei bet kada matosi, kad knygos – laiko tinklas, kad jos išsunkia mus kaip polipai, atima visą mūsų meilės ar neapykantos energiją, ir linkę užmušti bet kurį prasikalantį savarankiškos minties daigą. Mes gyvename istoriniu Gutenbergo avantiūros žlugimo momentu.

Prisiminkim Klodą Frollo (iš V.Hugo “Notre- Dame de Paris“): „šitai užmuš tai“. Šitai – viena iš pirmųjų spausdintų knygų, tai – katedra, architektūrinė misterija, amžinas simbolis, skatinantis prabusti laisvam darbui. Laisvė mums dabar tik laiko leidimas restorane, atsitraukimas trumpam nuo monotoniško zombių darbo. Limpančiame laiko tinkle makaluojasi „dvikojai paukščiai be plunksnų“. Kodėl Paskalis taip pavadino žmogų? Kodėl G.Mairinkas vieną savo romanų herojų pavadino pingvinu? O ir kas tas G.Mairinkas pats toks? – Jis nepaliko jokių „gilių pėdsakų“ nei austrų, nei kokioje kitoje literatūroje. Gyvas būdamas, buvo plačiai žinomas, bet skirtingai nuo savo draugų F.Kafkos ir J.Hašeko, po mirties buvo greitai užmirštas.

G.Mairinkas yra tiek svetimas savo laikmečio tendencijoms – jas lėmė, pavyzdžiui, Z.Froidas ar Huserlis, Karnapas… Taip pat jis svetimas ir egzistencializmo absurdui, ir giluminei psichologijai – jį tiesiog galima izoliuoti nuo jo laiko meninių krypčių ir patalpinti į tolimą Europos beletristikos provinciją. Bendra kritikų nuomonė maždaug tokia: šis autorius nekenčia karininkų, filisterių ir kitų buržuazinių ataugų, prislėgtas prieškarinio dešimtmečio nerimo ir Pirmo Pasaulinio karo katastrofos nesugalvojo nieko geriau, kaip užsiimti neaiškių ir blogį liudijančių okultinių – hmoristinių romanų kūrimu – kurie tuoj pat buvo pamėgti jo nekenčiamų karininkų, filisterių ir panašių buržua, kuriems labai patiko spjūvis į jų veidą ir kvietimas keliauti po fantastinius pasaulius.

Po kurio laiko šiuo autoriumi rimtai užsiėmė magijos ir alchemijos populiarintojai, ezoterinės metafizikos atstovai, pvz, R.Albello ir J.Evola. Ką galima pasakyti apie tai? – G.Mairinko proza yra labai atvira, kiekvienam skaitytojui prieinama. Taip rašė Paracelsijus ar Rable. Taip būtų rašęs Tilis Ulenšpigelis, jei būtų mokėjęs rašyti.

Gylis, kuris gąsdina, nėra tikrasis gylis, nes „facilis descensus Averny“ –  nusileidimas į pragaro perėją yra lengvas ir malonus.

Visi mes be išimties miesčionys, kvaili ir filisteriai, ir laikyti save žmogumi protingu ar turinčiu tikslą, reiškia užsidėti Pantagriuelio kaukę – to, kurį durnina visi, kas tik netingi. Gaila, bet apie begalinį žmonių kvailumą parašyta labai mažai. Robertas Miusilis savo „Kalboje apie kvailybę“ mini, be Erazmo Roterdamiečio, tik vieną vokišką disertaciją iš XIX a… Bet pagiriamojo žodžio protingumui tai ir iš viso niekas nėra parašęs. Vulgarybės, truizmai, chamizmas, veidmainystė – jei viso šito nebūtų, iš ko gi galėtume juoktis? – Kai šaunusis kareivis Šveikas pasivadino idiotu, jis tiesiog prisipažino esąs pašvęstasis, nes viena geriausių knygų apie pašventimą vadinasi „Liber de idiota“ (autorius Nikolajus Kuzanskis).

Čia G.Mairinkas ir J.Hašekas, kaip autoriai, suartėja: abu galvojo, rašė apie „tikro žmogaus“ gyvenimą. Jie taip pat negailestingi karininkijai ir daktarams, trokštantiems tiesiogine ir perkeltine prasme paversti pasaulį kareivinėmis ir lazaretu, nes dvasingumo idėja jiems nepriimtina iš principo, jie jos nekenčia, kaip ir gyvo žmogaus – žmonės jiems yra tik medžiaga chirurgijos ir artileriniams eksperimentams.

Bet kurią struktūrą nulemia tik sunkiai suvokiamas jos sudedamųjų dalių sąryšis. pavyzdžiui, kai eini prietemoje takeliu, numestas virvagalis gali pasivaidenti besąs gyvate ar, kai tamsoje pirštai ant stalo plokštumos ieško kokio nors įrankio, jie visada gali apčiuopti kažką kitą – prietemoje sąryšį visada organizuoja paslaptingas „kažkas“ – šnaresys, nekaltas laiptelis, aštrus kvapas, rankos, svetimos ar pažįstamos, prisilietimas. Tamsoje mūsų lėtas suvokimas tampa visiškai pasyviu, nes prapuola įprastinė optimistiška erdvės perspektyva ir laikas.

Praeities patirtis nuvertėja ir dabarties momentas depresuojamas agresyvios ateities. Ištąsyti nervingo laukimo tampame laimingi išgirdę bet kokį ramų balsą, pamatę bet kokią šviesą, nesustodami pagalvoti, kas ten toks kalba ir kas ten tiksliai šviečia. Mūsų gyvenimas vis labiau įsakmiai perimamas išorinių faktų ir mūsų pozicija jame nuo dabar vadinasi konformizmu ir prisitaikymu prie aplinkybių. Imame suvokti, kodėl būti apleistais yra pagrindinė mūsų būties egzistencija. O kartu ir vis labiau jaučiasi bet kokios pasaulėžiūros reliatyvumas. Pavyzdžiui, į klausimą „ kas tokia Didžioji Lokė?“ mokslininkas atsakys vienaip, vergas galeros irkluotojas – kitaip, žmogus laimėjęs loterijoje – trečiaip. Ir mūsų įtarimas auga – kiekviename raminančiame balse girdime nerimo gaideles, kiekviena šviesa rodosi išnykstanti tarpe tarp sekundžių.

Iš J.Golovino teksto„Dievas Panas“:

Kai tvarkingos ir padorios Minijaus dukros nepavargdamos dirbo prie audimo staklių ir prižiūrėjo vaikus vietoje to, kad dalyvautų Dioniso šventėje, audimo stakles staiga užpainiojo akimirksniu išaugę ir susipynę vynuogienojai, iš lubų ir sienų ėmė sunktis pienas ir medus. Minijaus dukros išprotėjo, ėmė užmušinėti savus vaikus, ir netgi vieną jų suvalgė… Netoliese Panas grojo dūdele ir nekreipė jokio dėmesio į visą tą vyksmą. Tai visai nereiškia, jog Panas myli žiaurumus ar kruvinus vaizdinius. Jis mielai išgydys medį, ėriuką ar paukštį, sustabdys krentančius nuo uolos akmenis ar miško gaisrą.

Panas garsėja savo geraširdiškumu ir nebūna piktas. Yra žinomas tik vienas jo kerštingumo pavyzdys: Romos imperijos kariai (imperatoriaus Diokletiano laikais) pagavo fauną ir narve atsivežė į Romą, kur tas greitai numirė iš ilgesio… Veltui Diokletianas meldė dievą ir aukojo jam aukas – Roma degė gaisruose ir buvo visaip griaunama – Panas ne tik nemylėjo žmonių, bet ir buvo ištikimas savo genčiai, ypač nimfoms ir faunams. – Panas pripažįsta zoo, bet ne bio (kultivuota gyvybė). Jis gana abejingas žemės ūkiui ar miestų statybai, nelabai kreipia dėmesį į dykviečių sukultūrinimą ar miškų kirtimą – pagal jį tai yra vis jo nekenčiamų žmonių kaprizai… Savo valdų ribas jis mato ten, kur prasideda ariamų laukų teritorijos, kurios, jei pastoviai nedirbamos, greitai vėl sulaukėja, grįžta į gamtos glėbį.

Nepereinamus tankius jaunuolynus, pievas, pilnas ryškių gėlių, – viską, kas neaprėpiama, nesutramdoma, nepasiduoda perdirbimui – tankynės, gilios griovos, tamsios miško uolos – visa šitai, kas kvėpavo nepajungiama pirmine jėga, Panas laikė savo valdomis…. Todėl, kai per graikų gyvenamas pakrantes praskriejo žinia, jog „didysis Panas mirė“, gyventojai baisėjosi atėjusia Senojo pasaulio pabaiga. Džiaugėsi tik krikščionys. Jie ožiakojį ir raguotą dievą, pasileidusį, šeimos nevertinantį ir namų židinio netrokštantį turėti, bet kokio darbo nepripažinusį ir nekentusį, paskelbė velnio įsikūnijimu.

-„Kas žino terra foliata, tas gali mesti visas kitas knygas; kas nežino, tas niekada neišmoks skaityti.“

Gaiva Paprastoji

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 78

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

psichas jabanas...

Čia ne prekybininkų naudai.....čia dar viena "priežastis" neatsiskaityti grynaisiais, o pereiti prie elektroninių mokėjimų. Kai...

Aplinkosaugininkai turi saugoti miškus bei gyvūnus, o ne bausti vairuotojus, kurie neišgali įsigyti naujo automobilio...

Pirmiausia išmok rašyti be klaidų, chunveibine....

US subyrėjimo laukiam nuo 1947 m. nu niekaip nesulaukiam....

tik neap siš ik iš laimės....

kokiam uriupinske ar žopinske gyveni?...